Šių metų liepos 1 dieną Prancūzijos katalikų bendruomenę sukrėtė tragiška žinia: tėvas François de Foucauld rastas negyvas Rambujė miške, netoli Paryžiaus. Kunigas nusižudė. Po savaitės, liepos 8 dieną, jam būtų sukakę 50 metų.
Prancūzijos spauda, ypač katalikiška, plačiai aprašė įvykį, ėmė naršyti Versalio vyskupijai priklausiusio kunigo (beje, palaimintojo Charleso de Foucauld giminaičio) asmenybę ir gyvenimą, aiškinosi jo savižudybės priežastis. Savaime suprantama, psichologinė kunigo būklė buvo tapusi nepakeliama dėl gausybės priežasčių.
Nuoširdžiai pasišventęs tarnystei, sudėtingo charakterio žmogus. Savo paties straipsnyje, kuris buvo publikuotas gruodžio mėnesį laikraštyje La Croix ir kuris šiandien atrodo lyg priešmirtinis laiškas, tėvas de Foucauld kalbėjo apie Bažnyčios hierarchų autoritarizmą ir galios žaidimus. Kaip teigia gausūs komentatoriai, Versalio vyskupų neįsiklausymas į vargšo kunigo padėtį – esminis šios tragedijos motyvas.
Šių metų liepos 11 dieną savo namuose, Vilniuje, kunigas Albertas Bortiakas rastas negyvas. Per Kalėdas jam būtų sukakę 50 metų. Sulaukęs kaltinimų dėl įvykio, įvykusio daugiau nei prieš 15 metų, kunigas buvo nušalintas nuo tarnystės ir įgrimzdo į gilią depresiją. Metus beveik ištisai išgulėjęs lovoje, mirė nuo kepenų cirozės.
Taip pat skaitykite
Kunigo Alberto gyvenimas buvo kontrastingas. Jis turėjo neprilygstamą pajėgumą suprasti į sunkiausias psichologines situacijas patekusius žmones ir juos pakelti. Nes pats išgyveno pragarą. Ir pats prisikėlė – visus metus iki nelemtų kaltinimų gyveno blaiviai, ėmė jausti gyvenimo grožį ir kunigo tarnystės džiaugsmą. Jo ypač kompetentingos pagalbos sulaukdavo atstumtieji – benamiai, fiziniai ir psichiniai neįgalieji, LGBT žmonės, sergantieji depresija, buvę kaliniai, alkoholikai. Išminčius brendo sudėtingoje gyvenimo patirtyje.
Tokie žmonės ir kunigai – lobis žmonijai bei Bažnyčiai. Apkaltintas, pašalintas iš tarnystės, žmogus atkrito, ir po metus trukusių nežmoniškų psichologinių kančių mirė.
Šiuo straipsniu noriu atkreipti dėmesį į kunigų psichologinę būklę, kuri nėra gera. Kalbėtis apie tai tik su hierarchais – sudėtinga. Ne dėl blogo jų nusiteikimo, o dėl sistemos, kuri įkalinusi Bažnyčią ir kurios esminis principas – saugoti įvaizdį. Kaip ir kunigų pedofilijos atveju, padėtį gali išjudinti tik kalbėjimas viešai.
2020 metais Prancūzijoje atliktas psichologinės kunigų būklės tyrimas. Buvo tiriama 6 400 kunigų, dar nesulaukusių 75 metų, sveikata. Rezultatai nedžiugina. Kas penktam kunigui būdinga nuolatinė tendencija į depresiją ir jos epizodai, o 7,4 procento ja serga. Tais metais nusižudė du kunigai (preliminariai, toks skaičius yra kasmet). Net 40 procentų kunigų piktnaudžiauja alkoholiu, o 8 procentai – priklausomi nuo alkoholio. Taip pat 40 procentų kunigų jaučia, kad tarnaudami Bažnyčioje nerealizuoja savo asmenybės.
Dauguma kunigų kenčia nuo santykių su hierarchais. Tarp kunigų ypač išsikerojusi savęs nepriežiūra, kurios priežastis – vienatvė. Nesugebėjimas susitvarkyti su vienatvės pajauta – viena svarbiausių kunigų psichologinio diskomforto priežasčių.
Lietuvoje kunigų psichologinės būklės tyrimas iki šiol nebuvo atliktas. Todėl negaliu situacijos pristatyti sociologiniais terminais. Pažįstantys Lietuvos Bažnyčios gyvenimą iš vidaus greičiausiai sutiks, kad ji blogesnė nei Prancūzijoje. Depresija, alkoholizmas, moralinė degradacija, nemažai psichologinių kompleksų ir neurozių – psichologinės patologijos mūsų kunigams būdingos ir matomos.
Depresija, alkoholizmas, moralinė degradacija, nemažai psichologinių kompleksų ir neurozių – psichologinės patologijos mūsų kunigams būdingos ir matomos.
Privalau pridėti, kad Lietuvoje yra nuostabių kunigų. Ir kaimuose, ir miestuose, ypač tarp vienuolių, rasime aukštą psichologinę ir dvasinę brandą pasiekusių dvasininkų, kurie gali būti tikrais sielų vedliais. Jie – ne tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės viltis.
Bet dabar privalome klausti, kas nutiko, kad kunigai, kurie turėtų būti dvasinio gyvenimo žinovais ir pavyzdžiais, vilties ir stiprybės įkvėpėjais, patys painiojasi gūdžiuose gyvenimo labirintuose ir lūžta iš nevilties? Priežasčių – ne viena. Bandysiu įvardyti bendriausią ir galbūt labiausiai vertą apmąstymų.
Tam tikru istorijos momentu rūpestį sielos gyvenimu Bažnyčia ėmė laikyti tik antriniu uždaviniu. Svarbiausias jos tikslas jau ne vieną šimtmetį – moralistinis visuomenės auklėjimas ir socialinė kontrolė. Tai – sena kaip pasaulis bet kurios religijos funkcija. Žvelgiant istoriškai, Bažnyčia turbūt negalėjo neprisiimti šios funkcijos: liaudis buvo neraštinga, moralei palaikyti reikėjo griežtos rankos, Europoje nebuvo kitos šį vaidmenį galinčios prisiimti religijos. Taip labai lengva įsivelti į galios žaidimus, neatsispirti svaiginančiai pagundai valdyti žmones.
Manipuliuojama mirtimi, žadant pomirtinę palaimą ir grasinant pomirtinėmis bausmėmis. Manipuliuojama seksualumu, jį reglamentuojant iki smulkmenų ir paverčiant pagrindiniu kaltės pajautos šaltiniu. Manipuliuojama aukštais, nepasiekiamais, teoriniais idealais: jais masinama kaip gyvenimo tikslu, o jų nepasiekus – menkinama, gailimasi ir, žinoma, valdoma. Visa tai neturi nieko bendro su autentišku sielos gyvenimu. Tai veda į veidmainystę, tuštumą ir neviltį.
Sumasinti aukštais idealais ir patekę į šiuos žaidimus, kunigai lūžta ir degraduoja. Arba nusispjauna į viską ir ima gyventi kaip paprasti eiliniai vyrai, kunigystę traktuojantys kaip pragyvenimo šaltinį. O hierarchai ima tikėtis tik vieno – kaip nors išvengti įvaizdžio griūties.
Celibatas tapęs nepakeliama našta jaunuoliams ir vyrams, kurie, jį rinkdamiesi, nesuprato, ką daro. Vienatvė – ne žaidimas.
Trumpai tariant, Bažnyčiai nepavyko suderinti dviejų pašaukimų – dvasinio ir politinio. Atsirado pernelyg didelis atotrūkis tarp bendrajai visuomenės moralei reikalingų nuorodų ir konkrečios tikrovės, kurią kiekvienas žmogus išgyvena savo gyvenime, sieloje, psichikoje.
Šiandien Bažnyčia verčiama trauktis iš politinio lauko: ją keičia kitokie, pasaulietiniai socialinės kontrolės instrumentai. Ar džiaugtis, ar verkti dėl šių pokyčių – atskira tema. Bet kuriuo atveju Bažnyčiai tai sukuria sąlygas lengviau sugrįžti prie Evangelijos ir imtis žmogaus sielos gyvenimo puoselėtojos vaidmens.
Tai – sugrįžimas prie ištakų. Čia laukia daug netikėtumų ir naujas gyvenimo etapas, Bažnyčios paradigmos kaita. Daugybė kunigų jau žengia šiuo keliu, galbūt išgyvenę skausmingas asmenines krizes. Gilindamiesi į dvasinį gyvenimą, tampa autentiškomis asmenybėmis ir pavyzdžiais mums visiems.
Pabaigoje užsiminsiu apie labai aktualų šiai temai klausimą – kunigų celibato privalomumą. Celibatą kūniškomis sąlygomis sugeba išgyventi tik tie, kurie pasižymi specifine psichologine ir dvasine asmenybės struktūra, ypatingu dvasinio gyvenimo intensyvumu. To linkėti būtų galima visiems kunigams. Būkime realistai. Retas jų skirtas celibatui. Celibatas tapęs nepakeliama našta jaunuoliams ir vyrams, kurie, jį rinkdamiesi, nesuprato, ką daro. Vienatvė – ne žaidimas. Celibatas Bažnyčiai atnešė turtų, paslaptingą dvasininko įvaizdį ir veidmainišką gyvenimą su tragiškomis problemomis. Jeigu galvojame apie psichologinę kunigų būklę, būtina spręsti celibato privalomumo klausimą.
