Prasidėjus karui imtas kelti klausimas apie kolektyvinę visos Rusijos, jos žmonių kaltę, ją praplečiant iki „imperinio mentaliteto“ bei kultūros. Sausio 27-ąją buvo minima Tarptautinė Holokausto aukų atminties diena, kurios paraštėse visuomet lieka klausimas apie Lietuvos žmonių kolektyvinę atsakomybę. Ar kalti tie, kurie talkino naciams? O kaip tie, kurie tiesiog nusisuko, kuomet buvo žudomi kaimynai?
Pagaliau, ar nėra Antrojo pasaulinio karo istorijoje auka Lietuva? Ir kieno auka didesnė? Keliant šiuos klausimus, diskusijos neretai tampa perpildytos emocijų, ne argumentų, tampa nesusikalbėjimu ir istorijos falsifikavimo prielaida. Didžiąją dalį problemų sukuria sinonimiškas kaltės ir atsakomybės sąvokų naudojimas, nors tai nėra tapatūs dalykai. Jeigu kaltė reikalauja kaltininko, atsakomybę prisiimti gali kiekvienas žmogus ir valstybė.
Kolektyvinė kaltė ir nekaltumas
Dažnai apie kolektyvinę kaltę kalbame kaip apie pozityvų sąmoningumą ir moralinę brandą liudijantį dalyką. Taip yra todėl, kad kalbėdami apie Holokausto atmintį šiandien, Vokietiją galime pateikti kaip savotišką gerąjį pavyzdį, kai valstybė atvirai pripažįsta ir perima savo bendrapiliečių kaltes. Po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare Vokietija palaipsniui ėmėsi puoselėti ne tik istorinę atmintį, steigdama vokiečių padaryto blogio liudijimo vietas, bet ir aktyviai finansuodama reparacijų / atlyginimo už žalą programas ir intensyviai į edukacines programas įtraukdama Holokausto naratyvus.
Vis dėlto, kolektyvinės kaltės sąvoką meistriškai išnaudojo pats nacių režimas (panašiai kaip ir SSRS ideologai). Nacizmo ideologai kalbėjo apie kaltumą be kaltės – vienodai kalti buvo visi žmonės, gimę žydais (ar romais). Taigi, pati kaltės sąvoka atskirta nuo žmogaus veiksmų, už kuriuos jis pats gali atsakyti (arba patrauktas atsakomybėn). Vienoje pusėje yra kaltieji kaip grupė, kitoje pusėje yra taip pat kolektyvinė auka – arijų rasė. Nei „kaltasis“ padaro kokį nors nusikaltimą, nei auka išties patiria kokią nors skriaudą (tokią auką neretai reprezentavo tyro, šviesaus, nekalto vaiko vaizdinys). Kaip tik pokariu intensyviai imtos pasakoti ir užrašomos žydų istorijos liudija apie pastangą personalizuoti šias išlaukusiais sąvokas, iš bendrinės, abstrakčios aukos tapti savo istorija prisiimančiais, veidą, vardą ir istoriją turinčiais žmonėmis.
Matome, kad ir šiandien Rusijos prezidento ir jo ideologinių pakalikų kalbose Ukrainos žmonių „kaltė“ kildinama tiesiogiai iš jų egzistavimo
Sovietų Sąjungoje, kaip žinoma, kaltųjų be kaltės buvo ištisos grupės – tautos, žemvaldžiai, kapitalistai ir panašiai. Matome, kad ir šiandien Rusijos prezidento ir jo ideologinių pakalikų kalbose Ukrainos žmonių „kaltė“ kildinama tiesiogiai iš jų egzistavimo. Kiekvienas ir bendrai visi ukrainiečiai yra trukdis, neleidžiantis atkurti tikrąją, autentišką Rusiją ir jos didybę. Pati Rusija pristatoma kaip nuolatinė Vakarų auka, vienintelė per amžius kovojanti dėl taikos bei tyro pasaulio ateities.
Asmeninė ir kolektyvinė atsakomybė
Pradžioje minėtos Vokietijos pokario atminties steigimo trajektorijoje kolektyvinė atgaila ir kaltės pripažinimas suaugo su kolektyvinės atsakomybės sąvoka. Kaltės pripažinimas tapo būtina sąlyga atsakomybei prisiimti. Tai klaidinantis požiūris.
Žydų kilmės filosofė H. Arendt atskiria kaltės ir atsakomybės sąvokas. Stebėdama lengvumą, su kuriuo totalitariniai režimai manipuliuoja kolektyvinės kaltės ir atsakomybės sąvokomis, ji pastebi, jog ten, kur kalti visi, kaltų nelieka. Pagalvokime apie teismo pavyzdį – juk teisiamasis negali būti „sistema“, negali būti istorijos dėsnis ar gamtos jėga. Teismo salėje kaltė visada turi savo veidą bei kūną. Dar ryškiau ši asmeninė kaltė pasimato pokario teismuose. Juk čia kaltieji darė nusikaltimą, nesant nusikaltimo sudėties, jie vykdė bendrai priimtą režimo politiką, fiurerio valią bei įstatymą. Todėl vienintelis pagrindas, kuriuo galime pagrįsti, kad jie vis dėlto vykdė nusikaltimą, – pripažinti jų asmeninės atsakomybės autonomiją, galimybę išsiskirti ir veikti prieš įstatymą, visuomenės nuomonę ar vadovybės įsakymus.
H. Arendt atskyrė ir atsakomybės sąvoką. Pastaroji yra daug platesnė. Atsakomybė už tai, kas vyksta aplink mus, už mūsų senelių kančias ir nusikaltimus neatsiranda iš mūsų pačių kaltės. Veikiau tam tikri dalykai kelia pasipiktinimą, pasipriešinimą juos priimti ir iš šio pasipriešinimo atsiranda asmens prisiimama atsakomybė daryti viską, kad šiuos dalykus būtų galima keisti, su jais nesusitaikyti. Tenka skaityti ne vieno rusų opozicionieriaus komentarą, kuriame svarstoma, jog jie jaučiasi kalti dėl to, kas vyksta, tačiau teigia nesiimantys protestuoti, nes „mažumos protestas didžiosios politikos nepakeis“. Čia daroma dažna klaida prisiimant kaltę ir atmetant atsakomybę. Galvojant apie atsakomybę pagal rezultatą (prisiimsiu, jeigu sieksiu rezultato), kyla reali grėsmė susitaikyti ir priprasti prie vis didesnio blogio.
Atsakomybė yra kolektyvinė. Politinę bendruomenę, kaip ir valstybę, kuria tęstinumas, kurį patvirtina mūsų pasirengimas perimti atsakomybę už tai, kas buvo padaryta iki mūsų. Tuo tarpu prisiimdami atsakomybę už tai, kas vyksta šalia mūsų, mes sukuriame ir patvirtiname savo ryšį su šalia esančiais piliečiais. Be abejo, atsakomybė yra kolektyvinė / politinė dar ir ta prasme, kad ją gali primesti valstybės valstybėms, pavyzdžiui, per sankcijas. Taip signalizuojama, jog netgi tie, kurie nėra padarę jokio nusikaltimo, yra atsakingi už tai, kas daroma jų vardu.
Atsakomybė be kaltės?
Atsakomybės suplakimas su kalte, ją paverčiant kolektyvine, maitina įvairias istorinės atminties nutylėjimo bei falsifikavimo iniciatyvas, neigiant atsakomybę už bendradarbiavimą su naciais, žudžius vietos žydus. Kai kovojama dėl Holokausto atminties išlikimo, jos vietos valstybės gyvenime, reikalaujama ne kaltės pripažinimo, bet atsakomybės prisiėmimo už tai, ką padarė kiti, aukoms ir jų artimiesiems pripažįstant vietą bendrame politiniame kūne.
Šių sąvokų – kaltės ir atsakomybės – painiava gali geriau paaiškinti ir dabartinę Vokietijos poziciją dėl karo Ukrainoje. Sudėtinga būtų nepastebėti tam tikro panašumo tarp nacių režimo ir dabar vykdomo Rusijos masinio naikinimo. Šios paralelės nematymas reikštų visišką savosios praeities neįsisavinimą. Tačiau galimai problema yra kitur – Vokietijos kolektyvinės atgailos politikoje, kai jaučiama kaltė Rusijai, kaip buvusiai SSRS, arba dar plačiau – istorijai ar visai žmonijai, ir dėl šios kaltės vengiama priimti tvirtą ir griežtą poziciją.
Panašiai dėl mąstymo kolektyvinės kaltės ir aukos sąvokomis šiandien, ypač iš Vakarų politinių lyderių, ekspertų ir komentatorių, neretai galime išgirsti apie vos ne empatiškus svarstymus apie Rusiją kaip kolektyvinę dabartinio režimo auką. Taip budelis virsta tirono nei veido, nei valios neturinčiu įkaitu. Tačiau atsakingi ne tik tie, kurie duoda įsakymus. Įsakymai neturėtų galios, jeigu nebūtų tų, kurie savo rankomis juos vykdytų. Ukrainos žmonėms, kurie turi gyventi su plėšimų, kankinimų, prievartavimų ir žudymų liudijimais, šie „įsakymų vykdytojai“ yra konkretūs žmonės, kurie savo rankomis negrįžtamai pakeitė ir sugriovė jų gyvenimus.
Padarius skirtį tarp kaltės ir atsakomybės, tampa aišku, kad kaltės nebuvimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atsakomybę gali prisiimti kiekvienas nepriklausomai nuo to, kad nėra kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, netgi jeigu jis kariaujančios valdžios nerinko, jai nepritaria ir nesijaučia jos atstovaujamas. Pasipriešinimas blogiui, tokiam kaip nusikaltimai žmogiškumui, vykdomi bendrapiliečių, atsiranda ne iš kaltės, o iš radikalaus nesutikimo gyventi pasaulyje, kuriame jie vyksta.
Tuo tarpu dabartinis Putino režimas priešingai – remiasi visiška žmonių apatija ir neveiksnumu.
Be abejo, atsakomybė reikalauja subjektiškumo – suvokimo ar pajautos, kad esame patys savo gyvenimų, sprendimų šeimininkai. Kaip tik totalitariniai ir autoritariniai režimai siekia paversti žmogų aplinkybių, valdžios, istorijos įkaitais, atimti iš jo bet kokią kontrolę. Tačiau čia svarbu išskirti vieną skirtumą. Totalitariniai režimai tą darydavo reikalaudami totalaus ir visuotinio įsitraukimo ir dalyvavimo, paverčiant kuo daugiau žmonių režimo / nusikaltimų bendrininkais (čia kaip tik atsisakymas dalyvauti politikoje galėjo tapti maišto ir savotiška atsakomybės forma).
Tuo tarpu dabartinis Putino režimas priešingai – remiasi visiška žmonių apatija ir neveiksnumu. Tą matome iš vangaus pasirengimo protestuoti prieš karą ne tik tarp Rusijos žmonių, kurie pagrįstai gali nuogąstauti dėl susidorojimų ir persekiojimo, bet ir tarp rusų, gyvenančių saugiose Vakarų demokratijose. Tai sudaro savotišką uždarą ratą – pats režimas stiprus tiek, kiek žmonės ignoruoja tikrovę, nuo jos nusisuka. Čia iš tiesų ir glūdi bendra, visos Rusijos kaltė – atsakomybės atsisakymas.
