Vienas pagrindinių Rusijos galios šaltinių visuomet buvo sėkmingai eksportuojama Rusijos pasaulio idėja. Atrodo, kad genocido požymių vis daugiau įgaunantis karas, karo nusikaltimai Ukrainoje turėjo jį sudaužyti į šipulius. Tačiau taip neįvyko.
Be abejo, čia esama labai įvairių požiūrių. Prasidėjus karui buvo tokių, kurie kvietė visiškai „atšaukti“ Rusijos literatūrą ir kultūrą. Esama ir nuosaikesnio kritinio kvietimo peržiūrėti imperinius ir hegemoninius rusiškosios kultūros ir literatūros kanoną sudarančius autorius – nuo Puškino iki Brodskio.
Tačiau vis dar nemažai esama ir pateisinimų, esą politikos ir kultūros painioti nevalia, kad daugelis autorių iki šiol įkvepiančių žmonių vaizduotes Vakaruose patys Rusijoje buvo persekiojami, kalinami ir tremiami, tad jų „atšaukimas“ reikštų retų laisvės ir opozicijos balsų sunaikinimą.
Pagaliau lieka nesuprastos ir nereflektuotos priežastys, kodėl esama tiek daug nuogąstavimo, įvairių intelektualų komentarų ir nuomonių dėl Rusijos kultūros ir literatūros likimo momentu, kai Rusija naikina Ukrainos kultūrą ir istoriją? Ar šis klausimas tolygus Ukrainos žmonių gyvenimams? Kokios yra giluminės, idėjinės ir tapatybinės Rusijos pasaulio traukos priežastys, svarstyti verta ir dėl to, kad tik jas reflektavus, galima būtų efektyviai duoti atkirtį Rusijos pasaulio idėjos įtakai.
Pirma. Rusija puikiai reprezentuoja tai, ką galima įvardyti kaip nuolatinę įtampą tarp saugojimo ir kaitos. Būtų netikslu sakyti, kad šios dvi jėgos stumdamos žmogų priešingomis kryptimis – progresas link ateities, o saugojimas link praeities – nėra priešiškos. Tai aiškiausiai iliustruoja kova, kuri vyksta tarp konservatyvių ir liberalių politinių jėgų. Visgi šios dvi jėgos, viena, suteikianti žmogui familiarumo komfortą, o kita, stumianti į ateities nežinią, priklauso viena nuo kitos. Ši trintis ir santykis tarp jų puikiai apibūdina ir pačią Vakarų civilizaciją. Nuo graikų miestuose užgimusios filosofijos, kurios tikslas buvo pažinti ir kvestionuoti dievų nepajudiną autoritetą, iki mokslo, kuris sukūrė modernias valstybes, atvirumas naujovėms, ateities nežinomybei bei eksperimentams yra neatsiejama Vakarų tapatumo ir palikimo dalis.
Kartu tai perimamos tradicijos, istorija ir kalba įgalina mus vis dar gyventi pasaulyje, kuris išaušus naujai dienai netampa kitoks. Dėl konservatizmo, t. y. dėl pastangos išsaugoti, vis dar jaučiamės gyvenantys pasaulyje, kuriame gyveno mūsų seneliai, ir dėl jo galime tikėtis, kad nepaisant progreso, kuris įgavo milžiniškus mastus ir greičius, mūsų vaikai sugebės suprasti mus ir mūsų pasaulį. Būtina pastebėti, kad konservatizmas ne tik būtinai priešinasi naujovėms ir pokyčiams, bet ir garantuoja, jog naujovės bus patikrintos, įskiepijamos atsargiai, nepuolant stačia galva į nežinią.
Seriale „The Great“ pasakojama apie Apšvietos idėjų įkvėptos jaunos vokiečių aristokratės Sofijos, geriau pasauliui žinomos Jekaterinos Didžiosios nuotykius Rusijoje. Čia Jekaterina kelia Apšvietos, mokslo, pagarbos žmogaus orumui ir teisėms idėjas, kurios Rusijos žmonėms kelia panieką, mokslas – įtarumą, bažnyčios vadovas ligas bando gydyti velnio varymu, o karinė vadovybė kraujo liejimą ir paprastų žmonių kankinimą mato ir kaip karo strategiją, ir savosios egzistencijos įprasminimą.
Tai, be abejo, šaržas, tačiau kartu puikiai iliustruoja rusiškojo pasaulio išskirtinumą. Rusija, save suvokianti kaip atskirą civilizaciją, nepriklausančią Vakarams, save identifikuoja per saugojimą ir nepasidavimą naujovėms. Vakarai save identifikuoja per dar vieną žingsnį į priekį, Rusija – per savo unikalų kelią šio progreso atmetimo sąskaita. Todėl Vakarų progresyvizmas sudaro savotišką dialektiką su Rusijos antiprogresyvumu. Ypač ryškiai jis pasireiškia įvairių tapatumo kataklizmų metu, pavyzdžiui, subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai vos ne visuotinai pasiduota televizinėms hipnozėms, pranašystėms ir aiškiaregystėms.
Rusija, save suvokianti kaip atskirą civilizaciją, nepriklausančią Vakarams, save identifikuoja per saugojimą ir nepasidavimą naujovėms.
Stovintys konservatyvios pasaulėžiūros pusėje, jau nekalbant apie tuos, kurie jaučiasi pralaimėję dėl pirmiausiai industrializacijos ir globalizacijos, jaučia ir prielankumą Rusijai. Rusiją kaip idėją palaiko tos politinės jėgos ir joms prijaučiantys žmonės, kurie puoselėja vadinamąsias tradicines vertybes, jiems dabarties pasaulis praradęs šeimos, autoriteto institutus. Jiems Rusijos vykdomas karas prieš Ukrainą yra nepatogumas, nes jiems vis dar imponuoja nuolatos Kremliaus ideologų kartojama mantra apie sugedusius, pasiklydusius ir ištvirkusius, progreso ideologijos užvaldytus Vakarus.
Galima kalbėti ir apie gilesnes, dabartinio režimo gerai įvaldytas manipuliacijas, nuolatos kurstomą nostalgiją, kuri yra natūrali žmogaus, priversto taikytis prie neišvengiamų gyvenimo pokyčių, jausena. Politine prasme dabartinis Kremliaus vadovas nostalgiją pavertė nuosekliu politikos kursu (ypač ryškiai iliustruoja Didžiojo tėvynės karo kultas), reiškiamas apgailestavimas dėl prarastos imperijos, didybės ir kažkokios mitologinės kolektyvinės praeities.
Rusiškasis pasaulis atstovauja kitokiam Vakaruose neįvykusiam gyvenimui, kurį galbūt galėtume gyventi, jeigu būtume atsisakę ar nepriėmę X, Y, Z pokyčių ar prieš juos atsilaikę. Ši nuostata reprezentuoja maištininko pradą, kai sukylama prieš tikrovę, normas, kurias kaip baigtines ir akivaizdžias tiesas reikalauja priimti Vakarai. Netgi pripažinus dabartinio Kremliaus režimo nusikalstamumą ir karo blogybes, tokiems žmonėms Rusija yra pavyzdys, kad esama alternatyvų progreso keliui, signalizuojama, kad jis nėra neišvengiamas.
Antra – reliatyvizmas. Abejonės viskuo metodas įskiepytas į modernų Vakarų mąstymą Descarteso ir besąlygiškai susijęs ir su mokslo metodo, reikalaujančio viskuo suabejoti ir viską patikrinti, įsigalėjimu. Kaip matome iš antivakcinacijos judėjimo, konspiracijos teorijų išviešėjimo, abejonė skaitmeniniame amžiuje įgavusi radikalų pavidalą. Abejonė nebėra į pažinimą vedantis kelias, bet veikiau pastangos pažinti ir pripažinti tikrovę akstinas.
Toks reliatyvizmas visuomet leisdavo Rusijai susikurti tam tikrą paramos kapitalą Vakaruose. Užtenka prisiminti aštuoniasdešimtaisiais Vakarų popkultūroje plačiai naudojamą SSRS simboliką. Ji nebūtinai išreiškia SSRS ar socializmo palaikymą, bet veikiau veikia kaip Vakarų idėjinių principų kritikos šaltinis. Siena, ėjusi tarp Vakarų ir SSRS, šiuo atveju simbolizuoja ne skirtį tarp tiesos ir melo, tarp laisvės ir priespaudos, bet tarp dviejų lygiaverčių, į galai orientuotų, viena kitai priešingų jėgų.
Visų pamatinių normų ir principų sureliatyvinimas nemažą dalį žmonių Vakaruose verčia abejoti tuo, kad Rusija ir šiame kare yra absoliutus ir nepaneigiamas blogio nešėjas. Galbūt taip yra, tačiau anapus Vakarų politinė ir civilizacinį tapatumą formuojančių principų jie lygiai taip neįžvelgia nieko tikra. Jiems Kremliaus kartojamas naratyvas apie Ukrainos žmonių išlaisvinimą yra toks pat tikras (ar veikiau stokojantis tikroviškumo), kaip ir Rusijos kritikų Vakaruose pateikiamas argumentas už NATO ir ES laisvą Ukrainą.
Trečia. Rusijos autorių lūpomis dėstoma taikli ir gili modernaus žmogaus būklės kritika. Ji sukuria savotišką dialogą ne tik tarp XIX ir XX a. literatūros autorių, tokių kaip Dostojevskis ir Kierkegaardas, bet ir tarp Nietzsches, Heideggerio ir Dugino.
Beprasmybė ir absurdas, kurį jaučia modernus žmogus, yra svarbus ir XIX– XX a. Vakarų literatūros ir filosofijos (ypač egzistencializmo) motyvas. Kiek moderni žmogaus būklė gali būti aprašyta kaip proto, mokslo ir progreso triumfo, tiek ir moralės, bendruomeniškumo prarasties, susvetimėjimo, radikalaus individualizmo bei egoizmo epocha. Tikėjimo Dievu ir jo malonės praradimas reiškė reliatyvizmo, nihilizmo įsigalėjimą, kai pasaulis iškyla kaip prasmės stokos ir dėl to absurdo patyrimas.
Rusiją kaip idėją palaiko tos politinės jėgos ir joms prijaučiantys žmonės, kurie puoselėja vadinamąsias tradicines vertybes, jiems dabarties pasaulis praradęs šeimos, autoriteto institutus.
Du žiaurūs pasauliniai karai, Holokaustas modernumo kritikams yra logiška modernios žmogaus būklės išvada. Ši būklė persmelkta vienišumo ir susvetimėjimo. Augant ir plečiantis modernios valstybės funkcijoms, ji virsta nuasmeninta biurokratine mašina, kurios girnos sukasi vien tam, kad suktųsi. Kafkos „Proceso“ veikėjas Jozefas K. patenka į šio biurokratinio proceso girnas ir lieka (kaip ir skaitytojas) nežinąs, kuo yra kaltinamas ir teisiamas. Pati teismo procedūra modernioje valstybėje nukreipta ne į teisingumo siekį, bet į jo imitavimo procesą, kuris save ir pateisina.
Rusijos autorių lūpomis reiškiama labai taikli modernaus žmogaus būklės kritika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – visame pasaulyje skaitomas ir klasika tapęs Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kuriame Raskolnikovas simbolizuoja padalintą, skilusią asmenybę, kuri susvetimėjusioje, atomizuotoje, materialistinėje visuomenėje lieka svetima ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Tai žmogus, kuris praradęs tikėjimą, Dievą, tačiau kasdien priverstas simuliuoti ir taikytis prie visuomenės normų tam, kad joje išliktų. Rodiono Romanovičiaus lūpomis plėtodamas argumentus už ir prieš žmogžudystę Dostojevskis meistriškai parodo, jog utilitarizmas, susvetimėjimas, gobšumas negali sulaikyti nuo nusikaltimo, dar daugiau – būtent šie modernumo epochai būdingos savybės leidžia ją pateisinti. Pagaliau, nusikaltimas tampa vienintele galimybe prasiveržti anapus atrofuojančios visuomenės veidmainystės.
Šiuo atveju daugeliui kvietimas atsisakyti Rusijos literatūros ir kultūros, reikštų prarasti ir ypač taiklią modernaus žmogaus būklės kritiką. Vis dėlto būtina suprasti, jog daugeliu atvejų Rusijos disidentų minties kritika yra labai specifinės Rusijos imperinės-autoritarinės valstybės kritika. Taip, paprastas mažas žmogus, įtrauktas į Rusijos pasaulėvaizdį, yra giliai absurdą ir vienatvę išgyvenantis žmogus. Tačiau jis negali kalbėti mums, Vakarams, apie mus.
Vakarų žmogus sumišęs ir pasimetęs dėl to, kad kiekvienas yra laisvas ir dėl to prasmės privalo ieškoti pats, savo pastangomis. Tai visiškai priešinga jausmui, kurį jaučia žmogus, egzistuojantis pasaulyje, kuriame prasmė yra jam nuleidžiama iš viršaus ir kur jis neturi laisvės ieškoti pats, kur kiekvienas atskiras žmogus yra tik masė, iš kurios lipdomas prasmės paveikslas.
