Ukrainos filosofas Volodymyras Jermolenko dalydamasis savo karo patirtimi pastebi, kad karas pakeitė laiko ir erdvės pojūtį. Dabar laikas skaičiuojamas ne dienomis ir valandomis, o nuo vienos atakos ar pažįstamojo mirties iki kito oro pavojaus ar aukų paieškos.
Tuo tarpu erdvė, kurioje galima jaustis saugiam, išnyko, o namų sienos tapo grėsme. Išties 2022 m. tapo ryškiu išbandymu mūsų pasaulio pajautai ir jo suvokimui.
Po Sovietų Sąjungos griūties diskusija apie tai, kokia ateitis laukia Europos ir Vakarų, mezgėsi tarp dviejų idėjų. Pirmąją 1992 m. išreiškė Francis Fukuyama, jis kalbėjo apie liberalaus-demokratinio pasaulio triumfą prieš tironiją ir istorijos pabaigą. Vakarų pasauliui jis pranašavo laiką be didelių sukrėtimų bei konfliktų.
Atsaką galima rasti 1996 m. pasirodžiusioje Fukuyamos mokinio Samuelio Huntingtono knygoje „Civilizacijų susidūrimas“. Huntingtonas argumentuoja, kad istorija nesibaigė, o susidūrimas vyks ne tarp šalių, o tarp skirtingų kultūrų, mąstymo, veikimo ir politinės organizacijos formų. Kaip Fukuyama per istorijos pabaigos idėją bandė išstumti konfliktą apskritai iš Vakarų pasaulio, taip Huntingtonas jį perkėlė į Vakarų civilizacijos paribius.
Europa iki 2022 m. vasario 24 d. gyveno iliuzija apie postistorinius laikus. Vis daugiau kalbant apie XXI a. grėsmes – hibridines, informacines, klimato atšilimo – brutalus, karštasis karas Europos kontinente atrodė nebeįsivaizduojamas. 2022-ieji bus metai, grąžinę Europą į istoriją. Klausimas 2023 metams – ar Europa prisiims iššūkį ir rašys šią istoriją?
2022-ieji bus metai, grąžinę Europą į istoriją. Klausimas 2023 metams – ar Europa prisiims iššūkį ir rašys šią istoriją?
Iki karo Europos idėja išgyveno krizę – pradedant „Brexitu“ ir baigiant nacionalistinių, euroskeptiškų ir izoliacionistinių jėgų iškilimu daugelyje ES šalių. Pagrįstai klausta, ar vis dar esama gyvybingos Europos idėjos. Tokios, kuri realiai telktų Europos tautas, kuri aiškiai veiktų politinę tikrovę. Istorikai, kaip S. Kotkinas ar T. Snyderis, savo gyvenimą paskyrę tironijos analizei, teigia, jog šiandien Ukrainoje vyksta mūšis dėl Europos. Laisvė, savivalda, demokratija – visa tai nėra tušti žodžiai.
Kažkada pagrindus Europos bendrijai paklojusios idėjos šiandien galinga jėga išjudina pasipriešinimą ir įkvepia drąsos kovoti. Tai, kas jau kurį laiką Europos vakaruose galėjo atrodyti kaip tušti politikų šūkiai, tapo galingu ginklu dabartinės Europos bendrijos paribiuose. Kartu prasidėjus karui galėjome stebėti, kad būtent demokratinis pasaulis nusidažė mėlyna ir geltona spalva, solidarizuodamasis su Ukraina.
Karas atvėrė ir skirtumą tarp geografiškai apibrėžtos Europos erdvės bei jos ribas peržengiančios Europos idėjos. Netrukus Europai teks susidurti su dviem testais Europos idėjai. Pirmas susijęs su Europą vis dar vienijančiomis idėjomis – ką mums šiandien reiškia laisvė, drąsa, solidarumas ir kiek šios idėjos formuoja bei transformuoja Europos erdvę.
Būtent šie klausimai iškils besitęsiant karui, svarstant ir įsipareigojant tiekti paramą Ukrainai, tęsti politinio spaudimo politiką Rusijai ne tik išlaikant, bet ir plečiant sankcijas. Tą daryti gali būti sudėtinga didėjant Rusijos izoliacijos politikos kaštams pačioms Vakarų visuomenėms. Antroji dilema susijusi su klausimu, ką daryti su tomis Europos fizinėse ribose esančiomis šalimis, kurios atmeta Europą suvienijusias ir vis dar telkiančias idėjas.
Postistorinės politinės rutinos gyvenimas gali ilgą laiką apsieiti be tikros politinės lyderystės, politika buvo virtusi daugiau mažiau nusistovėjusiu, rutininiu procesu. Perfrazuojant vieną svarbiausių XX a. sociologų Maxą Weberį, politika nustojo būti pašaukimu ir tapo karjera. O tai reiškia, kad vengiama iniciatyvos ir kratomasi asmeninės atsakomybės, juk nepopuliarūs ar sudėtingi sprendimai gali kainuoti politinę karjerą.
Politinius lyderius pakeitė modernioji biurokratinio administravimo politika. Todėl vieni į politiką ateina kaip į valstybės tarnybą ir politiką redukuoja iki administracinio darbo, atliekamo nuolat besikeičiančių anonimų pilkais kostiumais, kiti užsiima populizmu, kuris nėra nei tapatus, nei artimas tikrai politinei lyderystei. Priešingai, populistinėms jėgoms iškilti pagrindus pakloja atsakomybės stoka politikoje. Juk žadėti galima daug ir visko, jeigu pasibaigus kadencijai galima tiesiog pasitraukti ir neatsakyti už neįgyvendintus pažadus.
Šie metai atgaivino ir politinės lyderystės poreikį. Tokie išbandymai kaip karas reikalauja charakterio, valios, išminties ir netgi charizmos, kad būtų sutelkti sudėtingiems sprendimams reikiami resursai ir visuomenės pritarimas. 2022-ieji tapo Ukrainos lyderystės metais – nuo vietos savivaldos vadovų, atsisakančių paklusti Rusijos okupantų reikalavimams, iki pasauline ikona virtusio prezidento Volodymyro Zelenskio. Kartu su šių herojų pasirodymu pasaulio politikos scenoje ir pati politika įgavo daugiau įkvėpimo, pasitikėjimo bei žmogiškumo.
Vakaruose kol kas pagrindinės ir ryškiausios lyderės išlieka JAV. Europoje karas tapo savotišku pertrūkiu politikos kasdienybėje ir daugelis vadovų bei renkamų atstovų atsidūrė pozicijoje, kurioje veikiausiai karjeristai ir tarnautojai atsidurti nesitikėjo. Tą aiškiai rodo ypač Vakaruose matomas nuolatinis politikų lūkuriavimas imtis sudėtingų ir radikalių pokyčių, ne tik teikiant pagalbą Ukrainai, bet ir peržiūrint Europos saugumo architektūrą bei pajėgumus.
Gaivinti politinę lyderystę sudėtinga visuomenėse, kuriose susidaręs ir lyderystės, ir pasitikėjimo vakuumas. Šio vakuumo susidarymas yra vienas didžiausių ilgesnio laikotarpio iššūkių, su kuriais teks susidurti kare. Ar pavyks Europai užpildyti politinės lyderystės vakuumą, pamatysime tuomet, kai sprendimai, padėsiantys Ukrainai, bus daromi tada, kai visuomenių dėmesys atslūgs, palaipsniui įsigalint karo nuovargiui, ir dažnai nepopuliarūs sprendimai ribojant Rusijos įtaką bei ryšius su ja nebeduos didelių politinių dividendų.
Karas tapo išskirtiniu aiškumo momentu – žvelgdami į tai, ką daro Ukrainoje Rusijos armija, neabejojame, kad susiduriame su blogiu. Tai grąžina Europą prie šiek tiek primirštos teologinės politikos dimensijos. Postistorinė Europa kurta kaip sekuliarizuota Europa, kurioje nebelieka vietos paprastai su teologija susietoms idėjoms apie kovą tarp gėrio ir blogio, o taiką siekiama sukurti per racionalius interesus, neretai grįstus vien ekonominiais motyvais.
Karas atvėrė politikos per ekonominės naudos sukūrimą ribotumą. Teologinė politikos dimensija kol kas yra sritis, kurioje Europą stipriai „lenkia“ Rusija. Čia apie politiką kalbėti pasitelkiant išganymo, pasaulio pabaigos, kovos su velniu (kuris pasirodo Ukrainos, JAV, NATO, Vakarų pavidalais) vaizdinius yra įprasta. Priešingai nei Rusijoje, demokratinėse Europos šalyse siekiama išlaikyti ribą tarp politikos ir tikėjimo, nes jų sąjunga gimdo fanatizmą ir pateisina smurtą.
Politinius lyderius pakeitė modernioji biurokratinio administravimo politika.
Tačiau mes negalime ignoruoti paties fakto, kad iš teologijos ateinantis pasaulio vaizdinys, kuriame esama gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisybės, realiai išjudina žmones, į politiką įneša prasmės ir yra stipri bei paveiki galia. Grįžti prie gėrio ir blogio sąvokų politiniame diskurse, kuriame dažniau operuojama efektyvumo, tikslų ir interesų sąvokomis, gali būti sudėtinga, bet būtina.
Pagaliau normatyvinė nuostata, kad blogis privalo būti nugalėtas, sukuria gaires tolesnei Vakarų laikysenai ir politikos prioritetams tiek Rusijos atžvilgiu, tiek teikiant paramą Ukrainai.
Norint perimti istoriją į savo rankas, būtina atsisakyti jos determinizmo. Tą padaryti ypač sudėtinga, kai vaizdai, kuriuos stebime kasdien, – apkasai, krentančios raketos, masiniai civilių naikinimai, pabėgėliai – atrodo kaip XX a. istorijos puslapis. Tačiau šios istorijos baigtis dar kol kas nėra parašyta. Tai, kad Europoje imperijos žlugo, dar nereiškia, kad ir Rusijos neišvengiama pabaiga yra žlugimas.
Tai, kad Vakarai triumfavo prieš nacizmą ir komunizmą, negarantuoja demokratijos pergalės prieš tironiją, o teisingumo triumfas nėra neišvengiamas. Viskas priklauso nuo to, kiek lyderystės parodysime, kiek prasmingomis visgi laikysime Europą telkiančias idėjas ir demokratiją, bei pasiruošime permąstyti esamus vidinius Europos sunkumus.
