Rusijos karas prieš Ukrainą palietė mūsų visų gyvenimus įvairiais aspektais. Vienas iš jų – smurto „sugrįžimas“. Kaip jį turėtume vertinti? Ar smurtas yra neišvengiamas tikrovės elementas, nuo kurio mes norėtume, bet negalime pasislėpti? Kalbant konkrečiau – ar smurtas yra esminė politikos dalis?
Kiek teisūs tie, kurie sako, kad smurtinėmis priemonėmis galima įgyvendinti didelius politinius sumanymus? Atsakymų į šiuos klausimus padeda ieškoti filosofės Hannos Arendt knyga „Apie smurtą“, kurią ką tik lietuviškai išleido „Hubris“.
Nors smurtas niekada nebuvo visiškai dingęs iš mūsų kasdienybės, taip arti mūsų odos jis jau senokai nebuvo priartėjęs. Daugumai atrodė, kad karas ir valstybinio lygmens smurtas yra praeities reiškiniai, kuriuos palikome už nugaros įstoję į NATO ir Europos Sąjungą. Europoje jau kurį laiką buvo įsitvirtinęs „istorijos pabaigos“ naratyvas, pagal kurį karas ir smurtas ilgainiui turėtų nunykti, nes jų vietą esą užims iš esmės taikingos sritys – tarptautinė teisė, ekonomika, prekyba ir technologijos.
Rusijos pradėtas karas supurtė šiuos įsitikinimus. Vakarykščiai pacifistai šiandien ragina Europos valstybių vyriausybes spartinti ginklų tiekimą Ukrainai. Net kairieji intelektualai tapo stingerių, javelinų, himarsų ir leopardų žinovais. Politinis žodynas ir kultūrinė atmosfera akivaizdžiai pasikeitė. Šiuos pokyčius verta apmąstyti iš filosofinės perspektyvos.
Dabartinis Rusijos režimas visam pasauliui bando įteigti, kad smurtinėmis priemonėmis galima pasiekti politinių tikslų. Kad smurtas – veiksmingiausia politinė priemonė, gal net tikroji politikos esmė. Visa kita – politinės diskusijos, teisės viršenybė, valdžių padalijimas, laisva žiniasklaida, rinkimai – esą tik dūmų uždanga, pridengianti tikrąjį, smurtingą politikos veidą. Tai pamatinė Rusijos politinės savivokos prielaida. Net kai smurtas tiesiogiai nenaudojamas, vien jo panaudojimo grėsmė efektyviai įbaugina piliečius (vergus) ir užtikrina jų paklusnumą. Reikia klausyti viršesniojo (viercho) – to, kuris įsakinėja. O įsakinėja tas, kuris valdo smurtines priemones.
Smurto ir politikos tapatinimas – ne vien rusų politinės vaizduotės, bet ir specifinės Vakarų politinės minties tradicijos elementas. Ši „realistinė“ tradicija siejama su Niccolo Machiavellio, Thomo Hobbeso, Maxo Weberio, Carlo Schmitto vardais. Šie mąstytojai buvo įsitikinę, kad politinė galia – tai smurto priemonėmis grindžiamas žmonių, resursų ir teritorijos valdymas. Machiavellis aiškino, kad sėkmingas valdovas turi mokėti protingai naudoti smurtą. Hobbesas teigė, kad bet kokie politiniai susitarimai yra beverčiai, jei jų galiojimo neužtikrina kalavijas. Pasak Weberio, valstybę apibrėžia teisėto smurto priemonių valdymo monopolis. Tuo tarpu Schmittui politiškumas nurodo į intensyviausią grupinio susipriešinimo aspektą – kraujo praliejimo galimybę. Smurto panaudojimo galimybė užtikrina valdančiųjų viešpatavimą ir valdomųjų paklusnumą, ir būtent ši viešpatavimo-paklusnumo logika esą apibūdina politikos esmę.
Hannah Arendt meta iššūkį šiai įtakingai politinio mąstymo tradicijai. Ji tai daro įsivesdama kelias svarbias skirtis. Centrinė knygos „Apie smurtą“ ašis – smurto ir galios perskyra. Pasak Arendt, smurtas neturi nieko bendra su politine galia. Nors realiame gyvenime šie fenomenai dažnai būna sumišę, juos būtina aiškiai skirti. Galia atsiranda ten, kur žmonės susiburia ir veikia kartu; ji pagrįsta dalyvavimu, piliečių lygybe, kalbėjimusi, tarpusavio įtikinėjimu ir pilietine draugyste.
Svarbiausias momentas: galia nėra ir negali būti atskiro individo nuosavybė. Ji priklauso grupei ir egzistuoja tik tol, kol grupė išlieka kartu. Kitaip tariant, galia yra bendruomeninis, kolektyvinis reiškinys, tuo tarpu stiprybė ir smurtas – individualus. Kaip teigia Arendt: „Kraštutinė galios forma yra visi prieš vieną, kraštutinė smurto forma – vienas prieš visus.“
Kitas svarbus aspektas – galia turi vidinę, savaiminę vertę, nes ji yra bet kokio bendruomeniškumo ir politinių santykių prielaida. Tuo tarpu smurtas yra instrumentiškas, nebylus ir nekomunikatyvus, jis remiasi ne žmonių skaičiumi ir nuomonėmis, o įrankiais, kurie padaugina ir padidina pavienio individo natūralią stiprybę. Galia atveria žmogiškumą ir sudaro sąlygas jam skleistis, o smurtas naikina žmogiškumą ir užtemdo pasaulį, gesindamas viešosios erdvės šviesą. Taigi Arendt galios samprata neturi nieko bendra su konvenciniu politinės galios supratimu, pagal kurį galia siejama su savanaudiškų individų ar interesų grupių ambicijomis, korupcija ir kitomis neigiamomis reikšmėmis.
Smurtas griauna erdves, kuriose gimsta ir įsitvirtina autentiška politika. Pastaroji Arendt filosofijoje yra neatskiriama nuo kalbėjimosi, tarimosi, vienas kito pagarbaus įtikinėjimo ir bendro veikimo. Smurtas, atvirkščiai, tildo ir nutildo, naikindamas ne tik politikos raiškos sąlygas, bet ir pačius žmones – politinius ir moralinius subjektus. Smurtas ir įsakinėjimas yra efektyvi tildymo priemonė – kai kariai į piliečius nukreipia savo šautuvus, šie kaipmat nutildomi.
Ten, kur ką tik burbuliavo diskusija, įsivyrauja priverstinė tyla. Smurtas ne įtikina, o priverčia. Jei galia sako: „eime kartu“, smurtas teigia: „sėdėk ir tylėk, arba nužudysiu“. Arendt žodžiais tariant: „Smurtas visada gali sunaikinti galią; iš ginklo vamzdžio išauga veiksmingiausias įsakymas, gimdantis patį staigiausią ir tobuliausią paklusnumą. Tai, kas iš jo niekada negali išaugti, yra galia.“
Dabartinis karas gerai iliustruoja galios ir smurto skirtį. V. Putino Rusija naudoja smurtą ne todėl, kad yra galinga, o būtent todėl, kad galios stokoja. Smurtu nevykusiai bandoma pridengti akis badančią impotenciją – negebėjimą sukurti patrauklią „rusiško pasaulio“ viziją, kuri įtikintų (o ne priverstų) kaimynines valstybes prie jo jungtis. Tuo tarpu ukrainiečiai demonstruoja galią. Taip, dabar mūšio lauke ukrainiečiams neišvengiamai, dėl gynybinių priežasčių, tenka imtis smurto prieš agresorius. Tačiau prisiminkime tikrąsias karo šaknis – 2014 m. Maidano revoliuciją. Tai buvo įspūdingas ukrainiečių galios ir bendrystės pasirodymas. Maidano aikštėje jie sukūrė tai, ką Marci Shore yra pavadinusi „paraleliniu poliu“ – horizontaliais santykiais, solidarumu, pagarba ir kalbėjimusi grindžiamą politinę erdvę. Šis iš apačios kilęs spontaniškas ukrainiečių politinis stebuklas sudavė smūgį Putino-Janukovyčiaus-Lukašenkos politikos supratimui, kurio centre – smurtas ir nuolat ore tvyranti jo panaudojimo prieš piliečius galimybė.
Trumpai tariant, Maidane galia sukilo prieš smurtą. Taip nutiko ir Lietuvoje Sausio 13-ąją. Rašydama 1969 m., praėjus metams po įvykių Čekoslovakijoje, Arendt rašė: „Rusijos tankų ir visiškai nesmurtinio Čekoslovakijos žmonių pasipriešinimo tiesioginė sandūra yra vadovėlinis smurto ir galios konfrontacijos grynaisiais pavidalais atvejis.“
Šiandien ukrainiečiai kalba apie tai, kad gynybinis smurtas yra karo sukelta egzistencinė būtinybė, bet ne politinė siekiamybė. Norisi tikėtis, kad po sėkmingai užbaigto karo ukrainiečiai kaip tik mėgins sukurti naują, alternatyvią politinę tikrovę, kuri nebus grindžiama vertikalia viešpatavimo-paklusnumo logika, įsišaknijusia „rusų pasaulyje“. Jie turėtų pasistengti institucionalizuoti tą neįtikėtiną galią ir horizontalų solidarumą, kuris prasiveržė tiek Maidano revoliucijoje, tiek ir dabartinio karo akivaizdoje.
V. Putino Rusija naudoja smurtą ne todėl, kad yra galinga, o būtent todėl, kad galios stokoja.
Tai visiškai atitiktų Arendt intencijas. Ji sutinka, kad tam tikrais atvejais smurtas yra pateisinamas – tada, kai būtina gintis nuo agresoriaus ir atstatyti teisingumą. Taigi Arendt nėra pacifistė griežtąja prasme. Tačiau ji nori persergėti nuo principinio politikos redukavimo į smurtą. Sėkmingas gynybinis smurtas gali pakloti pamatus tikros politikos gimimui, bet jis pats neturi tapti kasdienės politikos pagrindu.
Smurtą ir politiką sutapatino ne tik realistai, bet ir kai kurie marksistai, egzistencialistai, proletariato revoliucijos šaukliai. Knygoje „Apie smurtą“ Arendt konkrečiai kalba apie Jeaną-Paulį Sartre‘ą, Frantzą Fanoną, Georges‘ą Sorelį ir kai kuriuos (tikrai ne visus) 1968-ųjų studentų, juodaodžių judėjimus. Jie į šį klausimą žiūrėjo iš priešingos pusės: ne valstybės ir jos institucijų, o engiamųjų perspektyvos. Šiems autoriams ir sąjūdžiams smurtas buvo vienintelis autentiškas kelias į pilnavertę laisvę, savikūrą ir savirealizaciją. Net jei jų galutinis tikslas buvo nauja politinė realybė be kapitalizmo ir kolonializmo, pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti buvo revoliucinis smurtas. Arendt labai skeptiškai vertina tokią poziciją. Jos teigimu, smurtas gali būti pateisinamas tik siekiant trumpalaikių tikslų – pavyzdžiui, išorės agresoriaus atrėmimo. Jei smurtu siekiama didingų, abstrakčių tikslų – žmonijos laimės, proletariato išlaisvinimo, beklasės visuomenės, kapitalizmo nuvertimo ar asmens „savirealizacijos“ – tikėtina, kad smurtas taps nevaldomu ir virs teroro režimu, kaip jau ne sykį būta revoliucijų istorijoje.
Kitaip tariant, ne kiekvienas išsilaisvinimas iš priespaudos atneša laisvę. Kai smurtas pajungiamas ilgalaikių, netgi kilniai skambančių tikslų siekimui, instrumentinė smurto veikimo logika tampa nužmoginanti ta prasme, kad realūs asmenys pradedami traktuoti tik kaip įrankiai, kuriais įgyvendinamos didingos būsimo rojaus žemėje vizijos. Tuomet labai lengva paaukoti dabartines kartas vardan menamos būsimųjų kartų gerovės. Todėl visuomet reikia budriai stebėti, kaip ideologai, politikai ir intelektualai teisina smurtą – kuo pateisinimai abstraktesni, tuo didesnė tikimybė, kad netrukus prasiverš smurto protrūkiai, lydimi nužmoginančios retorikos. Daug metų Rusijos propagandos be atvangos kartotas ir diegtas „ukrainiečių nacistų“ tropas privedė prie realaus genocido.
Baigiant verta pastebėti, kad šiandien esame atsidūrę keistoje, gal net kiek paradoksalioje situacijoje. Viena vertus, „sergame“ už kuo spartesnį ir geresnį Ukrainos apginklavimą, kita vertus, aiškiai suprantame, kaip stipriai mums ne pakeliui su tokia politikos samprata, kuri smurtą laiko aukščiausia galios forma. Šį paradoksą padeda išnarplioti Hannah Arendt, kurios knygą „Apie smurtą“ šiandien galime skaityti ir lietuviškai.
H. Arendt knygą „Apie smurtą“ iš anglų kalbos vertė Simas Čelutka, išleido leidykla „Hubris“.
