Garbė Jėzui Kristui! Mieli bendruomenės nariai, turbūt jau girdėjote apie internete platinamą Krikščioniškosios kultūros instituto parengtą peticiją „Šeima tik tarp vyro ir moters”. Suprantu, kad dalis jūsų esate sunerimę, tačiau šiandien kviečiu susikaupti ir atidžiai išklausyti šio pamokslo, kuris bus truputį kitoks, nei esate įpratę. Galbūt kartais bus sunku mane teisingai suprasti, tačiau atidžiai išklausę, atrasite ramybę ir imsite pastebėti savo artimą krikščioniškąja šio žodžio prasme.
O dabar pamėginkime nesileisti į emocijas, atmeskime išankstinius nusistatymus ir panagrinėkime, kas parašyta toje peticijoje.
Mums visiems labai rūpi vaikai, dėl jų nerimaujame, o čia rašoma, kad egzistuoja daugybė tyrimų, kurie rodo, kad vaikams geriausia augti stabilioje šeimoje su tėvu ir motina. Nuorodos į tyrimus, deja, nepateikiamos. Taip pat nepateikiami jokie siūlymai, kaip užtikrinti šeimai stabilumą.
Demonstruojamas rūpestis vaikais prasideda ir baigiasi viename sakinyje. Sunku suprasti autorių logiką, kokiu būdu tos pačios lyties šeimos pripažinimas (kuris, kaip išaiškino teisininkai, neprieštarauja konstitucijai) turėtų sutrukdyti vaikams augti su tėvu ir motina, jei jie auga su tėvu ir motina?
Daugybė vaikų auga tik su vienu iš tėvų. Kai kuriuos augina močiutės. Dar kitus – broliai, seserys, globėjai. Kai kuriuos augina vienas iš tėvų su „kambarioku/e“. Daugybė vaikų neturi išvis jokios šeimos ir auga globos namuose. Tačiau čia nerašoma, kaip jiems padėti. Peticijos autoriams rūpi tik viena – bet kokia kaina uždrausti vienos lyties žmonių santykių civilinį įteisinimą, o ne pasirūpinti vaikais.
Moksliniame Australijos medikų žurnale* buvo išspausdintas trylikos autorių pasirašytas straipsnis pavadinimu „Vaikams viskas gerai: vaikams žalinga diskriminacija, o ne tos pačios lyties tėvai“. Šiame straipsnyje aptariama nemažai mokslinių tyrimų, kuriuos inspiravo viešoji diskusija apie tai, kad vaikų ir paauglių, augančių su tos pačios lyties tėvais, sveikata ir gerovė yra rizikos zonoje. Gautos išvados aiškios ir vienareikšmės, akivaizdžios iš straipsnio pavadinimo – vaikų sveikatai ir gerovei pavojų kelia ne jų artimiausia aplinka, o viešojoje erdvėje vykdomos homofobiškos kampanijos. Tokios, kokia yra ši peticija.
Ką dar mokslas sako apie vaikų gerovę? Harvardo universiteto mokslininkų 70 metų trunkančios longitudinės 70 000 vaikų tiriančios studijos duomenimis, būti gerais tėvais, tokiais, kurių iš tiesų reikia vaikui, yra paprasčiau, nei buvo manoma iki šiol **. Tačiau ne visiems save laikantiems vaikų auginimo žinovais šios žinios bus priimtinos.
Visų pirma, vaikams svarbiausia neaugti skurde. Tačiau dideli turtai vaikų laimei ir sėkmei ateityje taip pat nėra reikalingi. Vaikams svarbiausia galėti kalbėtis, kada tik jis nori, būti ne tik išklausytiems, bet išgirstiems. Žinoti, kad tėvai rūpinasi jų ateitimi. Vaikams svarbu emocinė šiluma. Jiems reikia bendros veiklos su artimaisiais, pavyzdžiui, kad kartu eitumėte į ekskursijas, skaitytumėte knygas. Itin svarbu laikytis rutinos ir gultis laiku miegoti.
Niekur nėra parašyta, kad vaikams kenkia, jei jų gyvenamoje šalyje yra priimtas įstatymas apie tos pačios lyties porų civilinę partnerystę.
Kodėl kai kurie save krikščionimis laikantys žmonės ir organizacijos siekia daryti įtaką įstatymų, kurie niekaip neliečia jų pačių, priėmimui? Nesvarbu, kokiomis gražiomis frazėmis toks siekis būtų apipintas, įsigilinus tampa akivaizdu, kad tai siekis marginalizuoti ir atskirti nuo visuomenės kitus žmones, o jei tai žmonės, kurių teisės jau ir taip yra apribotos, toks siekis negali būti vertinamas kitaip, kaip tik destruktyvus visos visuomenės atžvilgiu.
Niekur nėra parašyta, kad vaikams kenkia, jei jų gyvenamoje šalyje yra priimtas įstatymas apie tos pačios lyties porų civilinę partnerystę.
Bet kuri demokratinės šalies institucija, deklaruojanti, kad rūpinasi visuomenės gerove, iš principo negali suderinti savo deklaruojamų pozityvių tikslų su atvirai homofobišku ar kaip nors kitaip, kad ir netiesiogiai tos pačios lyties poras ignoruojančiu, neigiančiu požiūriu. Atrodo, viskas taip aišku ir paprasta, bet kodėl realybė kitokia?
Viena iš priežasčių yra tai, kad itin greitai besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje visuomenę yra persmelkęs nerimas, todėl žmonės yra linkę abejoti naujovėmis ir ieškoti stabilumo praeityje, tame, ką įprasta vadinti tradicinėmis vertybėmis. Tradicijos yra įdomus dalykas žvelgiant kultūriškai, jos praturtina laisvalaikį, inspiruoja meną, padeda geriau suprasti istoriją. Tačiau pasaulis kinta pernelyg greitai, todėl dogmatiškai sekant tradicijomis šiuolaikiniame pasaulyje lengviau pasiklysti, nei susiorientuoti.
Būtent šiuo fenomenu – visuomenės siekiu nusiraminti stereotipinėse „tiesose“ ir naudojasi populistai – politikai, visuomenės veikėjai ar net organizacijos.
Kita priežastis, tai mechanizmas, kaip veikia tokia visuomenės struktūra, kurią vadiname institucija. Instituciją lengviau suprasti ją antropomorfizuojant, suprantant kaip gyvą asmenį. Ji visuomet turi viešai deklaruojamus tikslus ir savuosius tikslus. Jos nedeklaruojami tikslai yra išlikti, plėstis, klestėti. Bet kokia institucija tam, kad išliktų, ima rūpintis ir savimi. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad institucijai, kad ji galėtų veikti, svarbu akumuliuoti galią. Galia, kurios reikia institucijai išlikti, susideda iš skirtingų komponentų. Tai ir materialus, ir simbolinis kapitalas. Materialų sudaro finansai, kaupiamas turtas bei tam tikros schemos, kokiu būdu tas turtas kaupiamas.
Simbolinį kapitalą sudaro prestižas, įvaizdis visuomenėje, politinė galia. Kiekviena institucija, idealiu atveju, turėtų surasti sveiką balansą tarp siekių kaupti galią ir vykdyti tiesioginius, deklaruojamus tikslus. Deja, tai ne visuomet pavyksta, ir kai institucijos svarbiausiu tikslu tampa galios siekimas, ji nebepajėgi vykdyti deklaruojamų tikslų ir tampa visuomenę išbalansuojančiu, destruktyviu dariniu. Jei tokia institucija būtų žmogus, tai būtų egoistiškas savimi pačiu susirūpinęs narcizas ar net žiaurus sociopatas. Koks galingas bebūtų tas sociopatas, galiausiai visuomenė jį atpažįsta ir, saugodama save, sunaikina.
Kaip bebūtų sunku, tačiau siekdami teisingumo ir bendruomenės gerovės per šią prizmę privalome atidžiai pažvelgti ir į save – krikščionių bendruomenę, jai atstovaujančią instituciją – Bažnyčią. Tam, kad Bažnyčios institucija išliktų iki dabar, per visą jau trečią tūkstantmetį skaičiuojančią savo istoriją, jai teko stipriai susitelkti į galios akumuliavimą, ir daugybė faktų įrodo, kad ne kartą ji pametė savo deklaruojamuosius krikščioniškus tikslus bei vertybes ir užsiėmė ne rūpesčiu dėl bendruomenės gerovės, bet gerokai perlenkė lazdą siekdama galios.
Deja, tai ir misionierių vykdyti nusikaltimai, tarp jų ir lietuviškasis „El Padre Medico” Aleksandras Bendoraitis, ir šventoji motina Teresė, kuri, kaip teigia liudininkai, savo slaugomus žmones vertė kęsti skausmą, o jų medikamentams aukojamus pinigus pasisavindavo.
Beatodairiški turtų ir politinės valdžios siekiai nulėmė tai, kad Kristaus mokymas ne kartą tapo tik vėliava, kurią iškėlę bažnyčios atstovai vykdė protu sunkiai suvokiamus žiauriausius prievartos aktus – nuo kryžiaus žygių, „raganų” deginimo, inkvizicijos tolimoje praeityje iki ne taip plačiai visuomenei žinomų ir nevienareikšmiškai vertinamų smurtingų veiksmų, įvykusių vėlesniais laikais ir vykstančių net dabar. Deja, tai ir misionierių vykdyti nusikaltimai, tarp jų ir lietuviškasis „El Padre Medico” Aleksandras Bendoraitis***, ir šventoji motina Teresė, kuri, kaip teigia liudininkai, savo slaugomus žmones vertė kęsti skausmą, o jų medikamentams aukojamus pinigus pasisavindavo****.
Po Antrojo pasaulinio karo, kada visuomenei nerimą kėlė demografinis sprogimas, JAV katalikai pasižymėjo „pro life“ propagavimu, tačiau tik baltųjų bendruomenėse, o juodaodžiams tikintiesiems įnirtingai siūlė naudoti kontraceptikus*****. Ne prieš keliasdešimt metų, o dabar Zikos virusu sergančios nėščios Brazilijos paauglės bažnyčios valia privalo išnešioti ir pagimdyti pažeistomis smegenimis kūdikius, kurie nesugebės ne tik savimi pasirūpinti, bet net judėti ar prabilti. Galų gale, atsižvelgiant į šiandienos aktualijas, negalima nepaminėti stačiatikių bažnyčios vadovo, Maskvos patriarcho Kirilo, šventinančio kovines raketas, skirtas žudyti Ukrainos žmonėms, ir savo pamoksluose kviečiančio skelbti karą ir „denacifikuoti” ne tik Ukrainą, bet Baltijos šalis.
Analizuodami stačiatikių bendruomenės atvejį, jau dabar matome, kad teorija veikia: vis daugiau bendruomenės dalių Maskvos patriarchato galios siekimo metodus atpažįsta kaip destruktyvius ir siekia atsiskyrimo nuo šios institucijos. Taigi, institucija, kuri tampa pernelyg destruktyvi, nyksta.
Su bažnyčia susijusių institucijų, siekiančių galios, klystkeliai tokie ilgi ir vingiuoti, kad paskui juos pernelyg ilgai sekdamas neišvengiamai panardintum klausytoją į stiprias emocijas, kuriomis taip lengva manipuliuoti ir nukreipti žmones ne į tiesą, o ten, kur tau pačiam naudinga. Tai jau būtų populistinis kelias, kurį palikime negarbingiems. Todėl nutylame, vos pradėję vardinti. Šio pamokslo tikslas – kalbėti logiškai, pagrįsti teiginius faktais, prisipažinti klydus, atskirti, kas yra tikrieji krikščionybės tikslai ir vertybės, o kas – galios žaidimams naudojamos manipuliacijos ir stereotipinės „tiesos”.
Mea culpa! Taip, mes kalti, mes klydome. Ar yra kas labiau krikščioniška, nei prisiimti kaltę ir atgailauti? Nesidėti visažiniu, teisesniu už Dievą? Neteisti?
Visi atsakymai surašyti Šventajam Rašte, tačiau Šventasis Raštas yra kaip psichologinis Roršako rašalo dėmių testas, jei jį skaitantis sieks ne krikščioniškų tikslų, ne gėrio, o blogio, ras ir eilutes, kaip tai pateisinti.
Taip, kaip rado stačiatikių patriarchas Kirilas. Tai yra įmanoma dėl kelių priežasčių. Pirma, todėl, kad Biblija yra parašyta metaforų ir simbolių kalba, kuri gali būti skirtingai interpretuojama. Antra, Šventąjį Raštą rašė, vertė, redagavo žmonės, šimtus kartų perrašinėjo, būtų nemoksliška net bažnytinio mokslo ribose teigti, kad perrašinėtojų pasaulio suvokimas neturėjo įtakos šiems tekstams.
Krikščionybė yra gėrio religija. Tuo mes neabejojame. Tačiau kartais ne visai tiksliai žinome, kas yra gėris. Gėris krikščioniui niekada nėra prievarta, nors netikri pranašai kartais skelbia kitaip. Nėra jokio pateisinimo prievartai, smurtui. Senosiose kultūrose tradiciškai prievarta buvo gyvenimo norma, priimtinas būdas auklėti vaikus ar savo valiai palenkti silpnesnius, tačiau dabar yra kitaip. Kultūra kinta, ir bažnyčia bei tikėjimas išliko tik todėl, kad keitėsi kartu su ja.
Kviečiu atgailauti ir pasimelsti už Bažnyčią ir tuos jos tarnus, kurie, užuot rūpinęsi visuomenės gerove, simboliškai pereina į kitą gatvės pusę, kaip tas kunigas iš pasakojimo apie gerąjį samarietį.
Jei vyras sukūrė šeimą tarp vyro ir moters vaikams auginti, tai kodėl daugybė vaikų augina močiutės? Ar jas sukūrė velnias? O visos tos šeimos, kurios negali ar nenori turėti vaikų? O tos pačios lyties žmonių norą mylėti ir būti kartu – kas sukūrė? Gal Sorosas? Žinoma, tai absurdiška. Biblijoje kvaila ieškoti besikeičiančios pasaulio aprašymų lygiai taip pat, kaip ir kvaila ten ieškoti lėktuvų brėžinių ar kosminių laivų nuotraukų. Biblija ne apie tai.
Gana save kompromituoti Šventu Žodžiu siekiant pagrįsti asmeninius galios ir pranašumo siekius. Juk dabar gėda, kad dar visai neseniai moterims nebuvo leidžiama kalbėti bažnyčioje. Kunigai manė, kad moterims ir balsavimo teisę suteikti yra nekrikščioniška. Kiti net iš sakyklų grūmojo, kad kiekviena moteris turi paklusti vyro žodžiui. Kad moters vieta – namuose, net keliauti be vyro leidimo ji neturinti teisės. Savo teiginius rėmė Šventojo Rašto citatomis, kuriose dėl žmogiškojo faktoriaus skleidėsi ne išmintis, o patriarchalinės kultūros dogmos. O kai kurios ne tik balsuoja, bet ir pačios dalyvauja priimant įstatymus.
Keliauja. Ir niekam tai nebeatrodo nekrikščioniška ir nuodėminga. Pavyzdžiui, Seimo narė Agnė Širinskienė prieš keliasdešimt metų už moteriai netinkamą elgesį, nekuklumą, pasireiškiantį siekiant vyriškos profesijos ir galios, būtų griežtai pasmerkta. O prieš kelis šimtus metų tikriausiai susilauktų fizinės bausmės – pagrindinėje miesto aikštėje būtų nuplakta rykštėmis, o gal net sudeginta ant laužo.
Paklausite, kaip gi tuomet atskirti, kurios Šventojo Rašto citatos teisingos? Kaip atskirti, kas krikščioniška, o kas – nuodėmė, jei net kunigai klysta?
Esminės krikščioniškosios tiesos nesikeičia, tebėra svarbios ir tvirtinančios, o ne skaldančios visuomenę.
Ir tai yra dar viena iš daugybės priežasčių, kodėl krikščionybė ir Bažnyčia tebeegzistuoja – šios tiesos tapo savotiškomis aksiomomis, ant kurių susikūrė šiandienos vakarų pasaulis. Sekti paskui gėrį, artimo priėmimą, o ne paskui pasenusias, prievartą ir destrukciją sėjančias dogmas, yra sąlyga išlikti ir pačiai krikščioniškai bendruomenei, ir bažnyčiai kaip institucijai. Padėk, priimk, o ne aiškink kitiems, kaip jie turi gyventi, inicijuok meilę, o ne represijas.
Įsivaizduok grožį galvodamas apie savo artimą, o jei prieš akis kyla šlykštynės, tai suprask, kad tai tavo paties šlykštumas, o ne jo, ir susitaikyk su tuo.
Gera žinia yra tai, kad Bažnyčios kaip institucijos reikšmė visuomenėje net ir jai siekiant galios ne visuomet skleidėsi destruktyviai. Sukurti meno šedevrai, nors ir skleidė bažnyčios propagandą, tačiau ir įkvėpė, suteikė vilties, darė teigiamą estetinį poveikį. Bažnyčių pastatai ir aplinka tarnavo kaip viešosios bendruomeninės erdvės. Bažnyčia inicijavo mokslo vystymąsi – steigė mokyklas, universitetus. Mokslo sistema, tokia, kokia yra dabar, yra tiesiogiai susijusi su krikščionybe, o, anot kai kurių istorikų, galbūt net šiuolaikinis religijos atitikmuo. Bažnyčia rūpinosi silpniausiais visuomenės nariais ir marginalizuojamomis, atstumtųjų grupėmis – steigė našlaičių prieglaudas, ligonines. Vienuolijos rūpinosi raupsuotaisiais.
Krikščionybės viena esminių vertybių – kiekvienas žmogus lygus prieš Dievą – nulėmė šiuolaikinės liberalios demokratijos, sistemos, kurioje kiekvienas žmogus yra svarbus, koks jis bebūtų, susiformavimą. Ne iš piršto laužtas ir teiginys, kad Biblijos pasakojimas apie gerąjį samarietį sukūrė esminį vertybinį Vakarų civilizacijos pagrindą, kurį šiuolaikine kalba vadiname žmogaus teisėmis. Todėl visai nesunku suvokti, kai krikščioniška institucija, siekdama pigaus dėmesio, ima kovoti prieš tai, kas kyla iš pačios krikščioniškos religijos šerdies, yra itin destruktyvu ir neteisinga.
Išgirskime Dievo Žodį: Mylėk savo artimą kaip pats save. O kas gi mano artimas? Ką į šį klausimą atsako Jėzus? Jis nepateikia jokių apibūdinimų, nesako, kad artimas turi būti tos pačios tautybės, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Jis papasakoja istoriją apie sumuštą, apiplėštą žmogų, kuriam reikia pagalbos, kurį pamatęs kunigas perėjo į kitą kelio pusę. O vienas samarietis jo pasigailėjo, aptvarstė žaizdas.
Ne iš piršto laužtas ir teiginys, kad Biblijos pasakojimas apie gerąjį samarietį sukūrė esminį vertybinį Vakarų civilizacijos pagrindą, kurį šiuolaikine kalba vadiname žmogaus teisėmis.
Krikščioniui artimas, sekant Evangelija, yra ne tas, kuris panašiai mąsto, jaučia ar atrodo, o tas, kuris silpnesnis, kuriam vienu ar kitu būdu reikalinga parama. Šiandien reikalinga parama visų pirma tiems žmonėms, kurių teises įstaiga, šventvagiškai pasivadinusi Krikščioniškosios kultūros institutu, siekia apriboti. Tačiau nekviečiu pasimelsti už LGBT+ žmones, nes jiems reikia ne jūsų maldų, o įstatymų.
Kviečiu atgailauti ir pasimelsti už Bažnyčią ir tuos jos tarnus, kurie, užuot rūpinęsi visuomenės gerove, simboliškai pereina į kitą gatvės pusę, kaip tas kunigas iš pasakojimo apie gerąjį samarietį. Už tuos, kuriuos suvilioja populistinis kelias, kurie Lietuvos žmonių problemas ir silpnybes išnaudoja savo egoistiškam galios akumuliavimui. Pasimelskime už klystančiuosius, skleidžiančius dezinformaciją ir sąmokslo teorijas, negerbiančius savosios valstybės konstitucijos, todėl siekiančius daryti poveikį valstybės politikai ir įstatymų priėmimui.
Pasimelskime už kardinolą Sigitą Tamkevičių ir visus kunigus, reklamuojančius Krikščioniškos kultūros instituto parengtą peticiją prieš civilinę sąjungą, kurioje reikalaujama Seimo narių atmesti nieko bendro su bažnyčia neturintį įstatymą, manipuliuojama nepaprastosios padėties dėl Rusijos karo prieš Ukrainą poveikiu, pateikiama melaginga perteklinė informaciją apie įstatymo projektą, skleidžiama homofobija, meluojama apie neegzistuojančius mokslinius tyrimus bei neigiamas faktas, kad siekis marginalizuoti LGBT+ bendruomenę rezonuoja su Putino valdomos Rusijos skleidžiama propaganda. Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro.
Ganytojau, apsaugok savo aveles nuo netikusių piemenų, kurie jas veja link sužeistos, kraujo ištroškusios meškos guolio. Amen.
Šaltiniai
*Knight, Ken & Stephenson, Sarah & West, Sue & Delatycki, Martin & Jones, Cheryl & Little, Melissa & Patton, George & Sawyer, Susan & Skinner, S. Rachel & Telfer, Michelle & Wake, Melissa & North, Kathryn & Oberklaid, Frank. (2017). The kids are OK: It is discrimination, not same-sex parents, that harms children. The Medical Journal of Australia. 207. 10.5694/mja17.00943.
** https://www.inc.com/jessica-stillman/scientists-followed-thousands-of-kids-for-70-years-this-is-biggest-takeaway-for-parents.html
ir
https://youtu.be/8Dv2Hdf5TRg
*** https://www.kinofondas.lt/filmas/el-padre-medico/
**** https://www.vice.com/en/article/gvzebx/mother-teresa-was-kind-of-a-heartless-bitch
***** https://www.amazon.com/Fatal-Misconception-Struggle-Control-Population/dp/0674034600
