Užduosiu šį klausimą kitaip: kiek ilgai tęsiasi civilizaciniai karai? Atsakymas gali būti formuluojamas pagal religinių karų analogiją, jie kartais tęsiasi, prigesdami ir vėl įsiplieksdami, dešimtmečius. Šiandieninių civilizacijų pagrindas yra ne tik ir ne tiek religija, o kultūra, kalba, ideologija, politinė ir ekonominė santvarkos, pilietinis visuomenės brandumas.
Be to, šiandieninių karų trukmę lemia ne tik kariškiai, bet žiniasklaida, masių inercija, politikai ir diplomatai, verslininkai ir jų finansai, svarbiausia – įvairūs elitai, jų susipriešinimas ir gebėjimas sutarti.
Apie tai, kad Rusijos ir Ukrainos karas gali būti civilizacinis rašė S. Huntingtonas knygoje „Civilizacijų susidūrimas“ dar 1996 metais. Tada jis kalbėjo tariamąja nuosaka ir rėmėsi Jugoslavijos karo pavyzdžiu, kur rado civilizacinio karo žymių tarp Serbijos, Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos.
Ir civilizaciniams, ir religiniams konfliktams būdingas ne pavienis susidūrimas, o jų serijiškumas, aibė, kol viena iš civilizacijų esmingai nepasikeičia. Pabrėžiu žodį „esmingai pasikeisti“, o ne išnykti. Nomadų gentys griovė Romos imperiją, Romos civilizaciją tol, kol ji suskilo į naujas, nomadų, buvusių romėnų ir naujų krikščionių sukurtas karalystes, į atskilusią Bizantijos imperiją, kuri dabar laikoma kitokia civilizacija, tačiau tada buvo manoma, kad tai yra ta pati Romos imperija.
Rusijos ir Ukrainos konfliktai yra serijiniai, tęsiasi dešimtmečius ir yra civilizacinio, o ne paprasto tarpvalstybinio konflikto požymis. Galima teigti, kad konfliktų serija tęsis, kol esmingai nepasikeis politinės santvarkos, elitai ir daugelis civilizacinių nuostatų vienoje iš šalių. Apie jokius 2023 m., kaip karų tarp dviejų šių šalių pabaigą, negali būti ir kalbos, tik apie karo būklės, jo intensyvumo ir, galiausiai, konflikto formos pokyčius.
Rusijos ir Ukrainos konfliktai yra serijiniai, tęsiasi dešimtmečius ir yra civilizacinio, o ne paprasto tarpvalstybinio konflikto požymis.
Šiandien ekspertai, Ukrainos prezidento patarėjas M. Podoliakas ar Ukrainos blogeris ir karo analitikas, buvęs Ukrainos armijos lakūnas R. Svitanas sutinka: kai (aš sakyčiau atsargiau – „jei“) Ukrainos kariuomenė užims Donbasą ir Krymą ir atkurs valstybines sienas, karas rusens dar vieną ar kelis dešimtmečius, nebent NATO pajėgos įsikištų, panašiai kaip Kosovo ir Serbijos pasienyje.
Kitu atveju konfliktas pereis į lėtesnę, latentinę fazę su daugeliu pasienio intervencijų, kol susiklostys paliaubos, panašiai kaip dabar koegzistuoja Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja. Rusijos ir Ukrainos karas turi ideologinių ir pilietinio karo požymių ir tuo yra panašus į Korėjos karą, tačiau matome ir ryškius civilizacinius skirtumus: karas dėl kalbos, religijos, politinės santvarkos, ekonomikos orientacijos ir priėjimo prie išteklių, geopolitinės elitų įtakos.
Karas nesibaigs nei 2023, nei vėlesniais metais, iki kol V. Putinas numirs, o Kremliuje valdžią paims biurokratai, o ne kariškiai, sieks priimtinų paliaubų ir ilgalaikių derybų dėl taikos. Tokiu atveju karas aprims, nors galbūt bus daugybė provokacijų, kol baigsis Rusijoje prasidedantis chaosas.
Jau šiandien Rusijos armiją valdo ne vienas, o mažiausiai trys štabai: S. Šoigu – V. Gerasimovo generalinis štabas, ČVK Vagnerio – J. Prigožino štabas, FSB (saugumo) štabas bei įtakoja aibė kitų karinių ir Maskvoje reziduojančių politinių grupuočių. Partinė ir rinkiminė, politinė ir teisinė Rusijos sistema beveik subyrėjo į neoficialias politines-ekonomines-karines formacijas. Rusijoje jau prasidėjo atsargi kova tarp įvairių grupuočių, tarsi Putinas jau merdėtų, ir niekas nežino, kas ir kokiu būdu perims valdžią esant Rusijos masių inercijai ir norui tęsti karą 2023 m.
Civilizacijas nagrinėjančios teorijos skirstomos į esencialistines ir konstruktyvistines. Esencialistinės teorijos sako, kad civilizacija yra nekintanti esmė, amžinai besitęsianti idėja, kurią tauta ar tautos įgyvendina. Civilizacinis esencializmas dar siejamas su idėjiniu „realizmu“, kai tikima, kad, pavyzdžiui, Rusijos idėja yra realesnė nei žmogus, kuris „čia gyvas, o žiūrėk jau ir ne“.
Putinas remiasi įsivaizduojama amžinąja Rusijos civilizacijos esme, giliai, fanatiškai tiki jos realumu. Jis čia seka, cituoja rusų filosofus: XX amžiaus vidurio Rusijos išeivijos mąstytoją, „valstybininką“, atvirą nacizmo rėmėją Ivaną Iljiną, rečiau Aleksandrą Duginą. Iljino ir Putino požiūriu, Rusijos valstybės priedermė yra vadovauti rusėnams, skatinti juos mylėti, ginti idėją ir mirti dėl jos. Juk „ir taip miršta nuo alkoholio arba avarijose, beprasmiškai, o geriau gyvenime nebūna nei mirtis dėl tėvynės“.
Rusijos civilizacijos „esmės“ kultui prieštarauja sociologinė konstruktyvistinė teorija, kuri sako, kad civilizaciją sudaro aibė bendrų ir reikšmingų požymių, kurie keičiantis aplinkybėms ne tik patys kinta, bet ir susilieja su kitų civilizacijų bruožais. Ukrainos filosofai ir ideologai dar tik svarsto, kokiam Europos civilizacijos pavidalui jie atstovauja.
Putinas remiasi įsivaizduojama amžinąja Rusijos civilizacijos esme, giliai, fanatiškai tiki jos realumu.
Konstruktyvistinė civilizacinė teorija sako, kad civilizacijos kaita priklauso nuo jos atvirumo, dialogo, diplomatijos, teisinės ir pilietinės raidos, nuo elitų kūrybingumo, viduriniosios klasės gausos, nuo horizontalaus nevyriausybinių organizacijų tinklo paplitimo, nuo tarptautinės prekybos ir t. t.
Esencializmas yra linkęs kalbėti apie civilizacijų nesuderinamumą ir todėl Putinas Ukrainą vadina antiRusija bei kalba apie etninio ar religinio teritorijų valymo būtinybę, o konstruktyvistinė teorija šią „valymo“ teoriją kritikuoja kaip perteklinį civilizacinių skirtumų akcentavimą ar net demonizavimą. Šiandien kaip tik ir girdime Rusijoje esą Ukraina, Vakarai yra Šėtono, Liuciferio valdžioje.
Huntingtonas labiau linkęs būti esencialistu ir už tai yra kritikuojamas. Jis pastebėjo Rusijos ir Ukrainos civilizacinį nesuderinamumą, nepaisant to, kad kai kurios sritys buvo mišrios civilizaciniu požiūriu: Belgorodo, Rostovo, Krymo, Donbaso, Chersono, galėjo ir toliau taikiai vystyti sintetines kultūras, jei tik ne skiepijami didžiarusiškumo propagandiniai nuodai.
Ideologiškai apnuodytos mišrios civilizacinės teritorijos yra pavojingos dėl besikeičiančių nuotaikų ir dažnų išdavysčių. Pavyzdžiui, Rusija greitai okupavo Chersono sritį 2022 m. vasario ir kovo mėnesiais, nes, nepaisant visų ukrainiečių kariuomenės įtvirtinimų, atsirado daug išdavikų, panašiai kaip tai vyko 2014 m. Kryme ir Donbase, tačiau tokių išdavikų buvo mažai šiaurės Ukrainoje (Černihivas, Sumai) ir Kijevo srityje, kurie civilizaciniu požiūriu yra vienalyčiai ir nebuvo paveikti propagandos ir promaskvietiškos korupcijos.
Remiantis esencialistinėmis nuostatomis ir ukrainiečiai, ir rusai, jų garsiausi blogeriai ir aktyvistai kalba apie būsimą neprievartinį ar net prievartinį šių teritorijų valymą, nesigilindami į socialines tapsmo ir kaitos teorijas.
Pavyzdžiui, radikalūs europietiškos Ukrainos gynėjai kalba, kad promaskvietiški rusakalbiai turės išsikelti į Rusiją, taip pat ir iš Krymo ir net Sevastopolio, nors neįvardija jokio scenarijaus, kaip Sevastopolyje tai galės įvykti. Jų požiūriu, Kremliaus gerbėjų valymas yra beveik neišvengiamas. Pasak nacijos ir civilizacijos gynėjų, Donecko ir Luhansko rusai, kurie yra Ukrainos išdavikai ir Putino gerbėjai, kurie tapo Rusijos piliečiais, atsisakę Ukrainos tapatybės, turės išsikraustyti, antraip jų buvimas taps ilgalaike ir skausminga, kraujuojančia problema.
Konstruktyvistiniu socialinės filosofijos ir sociologijos požiūriu etninio ir civilizacinio valymo perspektyva, net jei ji saikinga, yra šiurkštus požiūris, kuris dažnai neatitinka kintančios pilietinės ir politinės žmonių tapatybės. Žinoma, politinio sąmoningumo kaita trunka kelis dešimtmečius, dažniausiai – dvi ar tris kartas, keturiasdešimt metų.
Tačiau galimas teritorijų etninis valymas apsunkins taikos procesą, net jei Rusijoje valdžią paims saikingi M. Mišustino ar S. Sobianino biurokratai.
Šiandieninės Serbijos ir Kosovo pasienio istorijos tai liudija: Kosovo bandymas spausti išsikeldinti serbus, kurie Kosovo požiūriu yra penktoji kolona, išdavikai, Kosovo musulmonų žudikai, kiekvieną kartą sukelia labai skausmingą Serbijos reakciją, net kai ją valdo demokratiškas ir proeuropietiškai nusiteikęs A. Vučičius.
Tam, kad konstruktyvistinis, sociologiškai, psichologiškai pamatuotas žvilgsnis būtų politiškai ar teisiškai įgalintas, kaip to reikalauja ES, reikia baigti karą įgalinant tuos Rusijos elitus, kurie imtųsi Rusijoje civilizacinės reformos, net jei kruvini pasienio konfliktai dar tęstųsi dešimtmečius, o masių inercija bandytų naujuosius elitus nuversti ir grąžinti prostalinišką-proputinišką valdžią.
O vien tik pergalės prieš Putiną strategija yra naivi, iliuziška. Be elitų perversmo Maksvoje, po Putino I, ateis Putinas II, III ir t. t.
O vien tik pergalės prieš Putiną strategija yra naivi, iliuziška. Be elitų perversmo Maksvoje, po Putino I, ateis Putinas II, III ir t. t. Tačiau 2021 m. Afganistano istorija rodo, kai visos JAV ir NATO pastangos demokratizuoti užimtą Afganistaną gėdingai žlugo ir tai sako, kad vien tik elitų išorinis pakeitimas yra nepakankamas veiksmas.
Pakeisti civilizacinę Rusijos santvarką yra daug sudėtingiau, nei sušaudyti Rusijos kariuomenės batalionus ar pasodinti marionetinį vadovą. Reikia kurti kitą civilizaciją. O be šio projekto konfliktai ir karai nesibaigs, kaip ir karas Afganistane tik nurimo, o ne pasibaigė.
Dabartinę Rusijos civilizaciją sudaro: stačiatikybė, sugyvenanti su islamu; labai giežta valdžios vertikalė ir demokratijos falsifikavimas; ne tik masių paklusimas viršininkams, bet ir noras, aistra paklusti, būti valdomiems; aukštinama rusų kalba ir literatūra; imperiškai pasakojama Rusijos istorija, net jei tai yra Sovietų Sąjunga, net jei kalbama apie Staliną; unikali ir gyventojų pateisinama bausmių sistema, kurios centre yra Gulagas; grobikiška išteklių eikvojimo ekonomika, paperkant aplink valdžios vertikalę susibūrusius elitus; stačiatikiškai orientuota bei su valdžios vertikale suderinta kultūra, kurios kinematografas, poetai ir dainininkai šlovina vadą, Rusiją ir kalėjimą.
Norint baigti karą – būtina pakeisti visą šį kompleksą iš dalies remiantis Vokietijos denacifikacijos pavyzdžiu. Tik iš dalies, nes Vokietija buvo užimta sąjungininkų kariuomenių, o naujieji Rusijos elitai – politiniai, kultūriniai, kariniai, finansiniai – tai turi padaryti patys, patys turi suformuoti iš karo ir kraujo reikalaujančios žmonių masės demokratinę pilietinę visuomenę, iš vergų sukurti laisvus žmones.
Ir iš kur šie reformatorių elitai atsiras, kada? Šiandien – nėra jokio atsakymo. Todėl ir karas nesibaigs, jį galima tik nuraminti, pridusinti, kol bus išspręstas pagrindinis klausimas: ką daryti su šita visai planetai grasinančia Rusijos civilizacija, prikamšyta atominių ginklų, kurių panaudojimo grėsmė 2023 m. tik išaugs?
