„Laisvosios Rusijos kongresas“ tradiciškai susirinko Vilniuje rugpjūčio 31–rugsėjo 2 dienomis. Jis Vilniuje jau 10-ą kartą (nuo 2016 m., kartais renkasi kelerius kartus per metus).
Vieni forumo-kongreso lyderių yra opozicionierius, pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, verslininkas Michailas Chodorkovskis, ekonomistas Sergejus Gurijevas ir kiti. Prieš kurį laiką šio forumo aktyviais nariais buvo ir advokatas, o šiandien garsus viešas aktyvistas, tinklaraštininkas Markas Feiginas bei dabartinės ginkluotosios opozicijos lyderis Ilja Ponomariovas.
Dar prieš mėnesį manyta, kad Vilniaus kongreso pirmiausias iššūkis yra karas Ukrainoje ir išankstinėse tezėse, bent jau Kasparovo, Gurijevo ir kitų, buvo kvietimas tęsti taikią kovą su Putino režimu, vengti prievartos jėga, padedant Rusijos taikiai opozicijai ir Ukrainos pabėgėliams. Pagrindinė veiklos sfera buvo palaikyti įvairių medijų transliacijas (televizijos, internetinių laidų socialiniuose tinkluose, tinklaraštininkų, „Telegram“ kanalų ir pan.), teikti pagalbą pabėgėliams ukrainiečiams ir Rusijos politinei emigracijai, remti teisinę pagalbą Rusijoje persekiojamai opozicijai, atkreipti Vakarų visuomenės dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus ir politinės opozicijos persekiojimą Rusijoje.
Tačiau ginkluotos opozicijos Putino režimui požiūriu paplitimas pakeitė dienotvarkę. Ginkluota opozicija teigia, kad Vilniaus kongresas neteko aktualumo, gyvena vakar diena, šneka daugybę metų, veikia neefektyviai: „Susirenka Vilniuje pasimėtyti ikrais.“ Todėl kilo netiesioginė šių opozicijos sparnų diskusija ir net vienas kito pasmerkimas.
Ginkluotą arba pasipriešinimą jėga remiančios opozicijos požiūriu – vieši forumai, kaip antai Vilniaus, yra reikalingi, tačiau nepakankami, neefektyvūs veiksmai, nes bijoma kalbėti, kaip fiziškai pašalinti kolektyvinį Rusijos Putiną, šio vėžio metastazes. Pasipriešinimo jėga šalininkai dar nesiryžta visiškai paneigti taikiosios opozicijos, o taikusis Vilniaus kongresas, Kasparovas jau ne kartą išsakė labai kritišką požiūrį į Ponomariovo iniciatyvas, nors ir nedrįsta kritikuoti ginkluotos kovos organizacijų: Laisvosios Rusijos legiono, kuris kaunasi Ukrainos armijos gretose, mažai žinomos Nacionalinės respublikos armijos (NRA), kuri neva vykdo partizaninę ir teroristinę veiklą Rusijoje, ir Rusijos savanorių korpusas, kuris jau nuo 2014 m. kaunasi Ukrainos pusėje ir ilgą laiką nenorėjo būti painiojamas su Rusijos kariuomenės belaisviais, perėjusiais į Ukrainos pusę (su Laisvosios Rusijos legionu).
Ginkluota opozicija teigia, kad Vilniaus kongresas neteko aktualumo, gyvena vakar diena, šneka daugybę metų, veikia neefektyviai: „Susirenka Vilniuje pasimėtyti ikrais.“
Ilgą laiką šios trys karinės organizacijos veikė atskirai, labiausiai buvo matomas Laisvos Rusijos legionas, remiamas Ukrainos specialiųjų pajėgų. Nėra abejonių, kad Rugpjūčio 31 dienos Ponomariovo suorganizuota trijų karinių grupuočių susivienijimo akcija, kuriai vadovauja Ponomariovas, buvo specialiai nukreipta prieš Vilniaus kongresą ir yra atsakas į rugpjūčio 22 dienos kongreso skelbimą, smerkiantį Ponomoriavo ir NRA teroristinius veiksmus.
Tačiau yra keli dalykai, kurie vienija Vilniaus kongresą ir ginkluoto pasipriešinimo Putinui Ukrainoje centrą. Tai demokratinės, parlamentinės, federacinės, neautoritarinės Rusijos vizija ir nauja simbolika: balta–mėlyna–balta vėliava ir kita. Ginkluotą pasipriešinimą putinizmui taip pat remia Baltosios armijos palikuoniai Vakaruose (ši atmintis dar yra gyva), generolo Vlasovo palikuoniai – jų įtaka jaučiama Rusijos savanorių korpuse (jame dominuoja dešinioji ideologija).
Taip pat sutampa Vilniaus kongreso ir ginkluotos opozicijos įsivaizduojama pirmoji tikslo užduotis – pašalinti Putiną. Tik ginkluotos kovos atstovai tai sako aiškiau: pašalinti prievartiniu būdu naikinant visą jo komandą ir tam taikant partizanines, teroristines ir atviro ginkluoto susidūrimo priemones. Jų teigimu, vėžio metastazės žengė per toli ir jokio taikaus problemų sprendimo Rusijoje nėra. Tik putinistų ir jo ultrafašistų, dar radikalesnių nei Putinas, naikinimas gali sustabdyti pasaulio ritimąsi į katastrofą.
Kai kurie kiti labai įtakingi Rusijos opozicionieriai, kaip antai Feiginas ar žurnalistas Nevzorovas (abu yra emigravę), yra linkę bent jau idėjiškai palaikyti kai kurias Ponomariovo idėjas ir aštriai kritikuoja Vilniaus forumą kaip putiniškos pajuokos objektą. Kita labai įtakinga Rusijos žurnalistė Julija Latynina (taip pat emigravusi) yra linkusi veikiau palaikyti ginkluotą pasipriešinimą, tačiau gana skeptiškai žiūri į šio pasipriešinimo lyderį Ponomariovą ir jo teroristines deklaracijas.
Ponomariovas teigia, kad NRA susprogdino Darją Duginą, ultrafašisto, rusų pasaulio ideologo, filosofo Aleksandro Dugino dukrą. Dažniausiai, taip pat ir Lietuvoje, Darja vaizduojama kaip nekalta, taiki, beprasmė teroro auka. Tačiau tai giliai klaidingas žvilgsnis. Darja, ir tai atvirai buvo transliuojama, pati tai viešai įkalbėjo ar parašė, buvo ne mažiau radikali nei tėvas, reikalavo nužudyti „Azovo“ belaisvius, aktyviai bendradarbiavo su Donecko ginkluotais būriais, buvo susijusi su jų finansavimu.
Ji, būdama Donecke, atvirai reikalavo sunaikinti „Azovo“ bataliono belaisvius. Ponomariovas teigia, kad ne be jos įtakos Donecko „Liaudies respublikos armija“ sunaikino daugiau nei 50 karo belaisvių. Spėjama, kad už šį sunaikinimą NRA skyrė jai mirties bausmę. Kiek tai tiesa, o ne Ponomariovo sugalvota istorija, kuria jis kelia susidomėjimą savo „Vasario rytas“ televizijos reitingus, sunku pasakyti. Tačiau prisimintina Latyninos frazė, kad Ukrainos „Maidanas laimėjo ne tada, kai į juos pradėjo šaudyti, o tada, kai jie pradėjo šaudyti atgal“.
Taip pat sutampa Vilniaus kongreso ir ginkluotos opozicijos įsivaizduojama pirmoji tikslo užduotis – pašalinti Putiną.
Taikus pasipriešinimas valstybinio teroro, žudymų ir karo sąlygomis netenka įtakos, tampa mažiau reikšmingas, o svarbiausiu revoliuciniu faktoriumi tampa ginkluotos galios naudojimas siejant ją su gerai organizuota derybine ir diplomatine veikla. Šiuolaikinė visuomenė ugdoma taip, kad ginkluotos prievartos naudojimas, partizaninis priešų naikinimas yra paliktas tik išimtinei valstybės teisei, tik diktatoriaus sprendimui. Diktatoriai ir savo piliečių bijančios valstybės atima iš jų ginkluotos rezistencijos galimybę.
Istorija pasakoja, kad Rusijos revoliucijos kyla ne tik iš neginkluotos opozicijos kalbų, bet ir iš pasipriešinimo jėga veiklos: kai atsiranda daug tokių iniciatyvų ir daug neprižiūrėtų ginklų. Menamos Luhansko ir Donecko respublikos pamažėle virto milžiniškomis prekyba ginklais nusikalstamomis grupuotėmis ir, atitinkamai, armijomis.
Putinas leido susiformuoti tūkstančių kadyrovcų armijai (Ramzano Kadyrovo asmeninė kariauna), privačios karinės kompanijos „Vagneris“ batalionams (geriausiai ginkluoti Rusijoje, kur tarnauja ir daugelis paimtų iš kalėjimų nusikaltėlių, vadovas – Ilja Prigožinas), taip pat gali savarankiškai veikti ir generolo Viktoro Zolotovo vadovaujama vidaus kariuomenė (Omonas ir kita) bei Saugumo (FSB) karinės grupuotės.
Jos visos beveik nepriklausomos, o Ukrainoje jau ne vieną kartą atakavo viena kitą, nesutardamos, kas pirmi turi eiti į ataką, o kas bus užkardos batalionai ir šaudys išsigandusiesiems į nugaras. Taip pat kaip Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje pamažu atsiranda naujos – dezertyravusių ginkluotų karių gaujos.
Ponomariovo sujungtos trys „demokratinės“ karinės grupuotės, besikaunančios Ukrainos pusėje, bet atvirai deklaruojančios norą ginkluotu būdu nuversti Putiną ir pradėti „demokratinę“, parlamentinę revoliuciją Rusijoje, eskaluoja visą šį karinį peizažą. Paskaičius šių grupuočių deklaracijas – pilietinis karas Rusijoje jau prasidėjo. Tačiau jo forma kol kas tik rusenanti.
Jokie vidiniai įvykiai Rusijoje dar neįpūtė didžiojo gaisro. Tačiau kiek truks rusenanti pilietinio karo forma Rusijos viduje, kada ir kokie įvykiai įpūs didįjį gaisrą – niekas nežino. Tačiau visos pusės, įskaitant ekstatiškus Putino rėmėjus, savo nirtuliu ir energija bando šią ugnį įpūsti.
