Neseniai keletas Vakarų Europos katalikiškų tinklalapių publikavo pokalbių seriją su kardinolu Jean‘u-Claude‘u Hollerichu, Liuksemburgo arkivyskupu ir Europos Sąjungos vyskupų konferencijos pirmininku. Interviu sukėlė diskusijų bangą. Jis yra ir fundamentalus, ir aktualus. Fundamentalus, nes kardinolas kalba apie civilizacinę kaitą.
„Po trisdešimties metų civilizacija bus kitokia“, – teigia jis. Prideda, kad „tos teologijos, kurią turime šiandien, tuomet niekas nesupras. Būtina nauja kalba, kuri kiltų iš Evangelijos“.
Nauja kalba, naujas teologinis mąstymas reiškia atnaujintą prieigą prie žmogaus. Vadinasi, ateina laikas kitaip spręsti daugybę teologinių klausimų, susijusių su žmogaus ir visuomenės evoliucija, taip pat iš esmės permąstyti vidinį Bažnyčios tvarkymąsi ir kai kurias Katekizmo tiesas. Kardinolas pasisako už kitokį kunigų ugdymo modelį. Jis klausia, ar privalomas celibato pobūdis dar turi prasmę.
Tačiau intensyviausių diskusijų sukėlė jo pozicija homoseksualių žmonių atžvilgiu. Kardinolas Hollerichas ragina peržiūrėti Katekizmo teiginius šia tema ir pripažinti homoseksualių asmenų meilės ryšį, jų seksualinių santykių moralumą. Šiai Hollericho pozicijai dėl LGBT asmenų yra viešai pritaręs Miuncheno arkivyskupas kardinolas Reinhardas Marxas (https://www.cath.ch/newsf/cardinal-marx-lhomosexualite-nest-pas-un-peche/). Vienos arkivyskupas, beje, pagrindinis dabartinio Katekizmo redaktorius, kardinolas Christophas Schönboras yra kalbėjęs panašiai. Manau, mūsų Seime svarstant Civilinės sąjungos įstatymą, jo nariai katalikai (ir ne tik) turėtų įsiklausyti į šių įtakingų kardinolų argumentus.
Visa tai verčia užduoti fundamentalų klausimą: kas yra amžina, o kas keičiasi? Šis klausimas yra apie viską – Dievą, visatą, žmogaus prigimtį, visuomenę. Kas čia nekinta? O ko kitimą turime pripažinti, išgyventi, galbūt skatinti ir kurti? Kur brėžti ribą tarp to, ką turime laikyti amžinu, ir to, kas keičiasi? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso mūsų gyvenimas.
Čia nesiimsiu gvildenti įdomaus filosofinio klausimo: iš kur kyla tikrovė, kas ją tvarko ir veda? Tačiau ribą tarp to, kas tikrovėje nekinta, kas keičiasi, brėžiame neišvengiamai, sąmoningai ar ne. Klaidingas jos nubrėžimas kainuoja be galo daug. Kai laikome amžinais ir nekintančiais dalykus, kurie tikrovėje, visuomenėje, mūsų žmogiškoje prigimtyje evoliucionuoja, įeiname į konfliktą su realybe ir savimi.
Pastaraisiais šimtmečiais Bažnyčia daugybę dalykų, kurie natūraliai ir istoriškai keičiasi, laikė amžinais ir nekintančiais. Buvo įvykusi kažkokia nekintamumo obsesija. Tai ėmė griauti pačią Bažnyčią. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Nekintamumo obsesija, atsisakymas pripažinti, kad tikrovė keičiasi, tiksliau, daugybės besikeičiančių dalykų laikymas nekintančiais, sugriovė Bažnyčią.
1864 m. popiežius Pijus IX paskelbė žymųjį „Syllabus Errorum“ („Klaidų sąrašą“), kuriame pasmerkė ne tik Darvino evoliucijos teoriją, bet ir nemažai teiginių, tuo metu reiškusių gilius socialinius pokyčius: liberaliąją demokratiją, valstybės ir religijos atskyrimo (pasaulietiškumo) principą, nuomonės ir kulto laisvę, pasaulietinį švietimą – tai, ką vėlesnė Bažnyčia laikys savo socialinio mokymo esminiais elementais (taip, Bažnyčia irgi keičiasi, tik labai jau vėluodama!) Nesugebėjimas pripažinti kaitos lėmė, kad nuo Bažnyčios nusigręžė daugybė politinių veikėjų, intelektualų, mokslininkų, bet taip pat – darbininkai (jų interesus aktyviai imsis ginti tik kitas popiežius, Leonas XIII, išleidęs encikliką reikšmingu pavadinimu „Rerum Novarum“ („Nauji dalykai“), kurie pasijuto Bažnyčios apleisti ir ėmė krypti link socializmo ir komunizmo.
XX a. pradžioje Bažnyčią sukrėtė „modernizmo krizė“. Popiežius Pijus X paskelbė, kad egzistuoja nekintami, „amžini“ teiginiai (tam tikra tomistinės krypties „philosophia perennis“, amžinoji filosofija), kuriuos Bažnyčios filosofija ir teologija amžiams suformulavo ir kuriems prieštarauti – tai įkristi į klaidą ir atsiskirti nuo Bažnyčios. Bažnyčios mokoma teorinė pasaulio vizija apsigaubė nekintamumo ir amžinumo aura, lyg visa jau būtų pažinta ir suprasta.
Kitaip tariant, filosofų ir teologų mąstymo ir raiškos laisvė iš esmės buvo uždrausta. Tai lėmė, kad Bažnyčią paliko daugybė talentingiausių mąstytojų (tarp kurių tada dar jaunas, o vėliau bene žymiausias XX a. filosofas Martinas Heideggeris). Remiantis „modernizmo“ draudimu, Bažnyčia iki pat II Vatikano susirinkimo aršiai persekiojo brandžiausius savo teologus (Teillardą de Chardiną, Karlą Rahnerį, vėliau Jono Pauliaus II kardinolais įšventintus Henri de Lubacą, Yvą Congarą, etc.)
Tačiau pažvelkime į šią Bažnyčios „nekintamumo obsesiją“ dar vienu, šiandien ypač aktualiu kampu – per pedofilijos problemos prizmę. Į tai minėtame interviu yra atkreipęs dėmesį kardinolas Hollerichas, taip pat prancūzų katalikų filosofas Paulis Thibaud, teologė dominikonė, psichoterapeutė Véronique Margron ir, žinoma, psichologai Josselinas Tricou, Gabrielis Ringlet, Philipas Jaffé ir kt. apie sakralizuoto kunigo įvaizdžio ir pedofilijos ryšį randame daug straipsnių.
Amžinos ir nekintančios tiesos aura, kuria apsigaubė Bažnyčia, nusileido ant kiekvieno kunigo. Abejoti jo žodžiu – tai lyg suabejoti Dievu. Jis paslaptinga kalba (lotyniškai) švenčia liturgiją, skelbia paties Dievo žodį, transformuotą į paprastiems protams nesuvokiamas dogmas, tariamas lyg burtažodžiai, jis yra nesusaistytas žemiškais ryšiais (celibatas). Taip kunigas virto antžemiška būtybe.
Prisiminkime, kaip žvelgėme į kunigą būdami vaikai: jo autoritetas – anapusinis, virš laiko. Štai ir ideali terpė pedofilijos aktams atlikti! Niekas nieko niekada nepasakys, niekas nesužinos. Ir jeigu statistiškai daugiausia pedofilijos aktų įvykdo tėvai savo šeimose, „garbinga“ antroji vieta tenka kunigams (tiesa, kunigų pedofilijos aktų skaičius gerokai atsilieka nuo tėvų; remiuosi Prancūzijoje atliktu pedofilijos Bažnyčioje tyrimu CIASE.
Jau cituotame interviu kardinolas Hollerichas pabrėžia, kad, skirtingai nei manoma, žiauriausi ir gausiausi pedofilijos aktai Bažnyčioje vyko ne po seksualinės revoliucijos, o prieš ją, t. y. prieš 1970-uosius, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dar anksčiau. Tiesiog apie šiuos aktus buvo kategoriškai tylima, nes buvo neįmanoma mesti šešėlio ant susakralinto kunigo autoriteto.
Prisiminkime, kaip žvelgėme į kunigą būdami vaikai: jo autoritetas – anapusinis, virš laiko. Štai ir ideali terpė pedofilijos aktams atlikti!
XX amžiaus prancūzų filosofas Pierre‘as Hadot, buvęs kunigas, savo prisiminimuose nurodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jis 1952 m. paliko kunigystę, buvo 1950 m. popiežiaus Pijaus XII publikuota enciklika „Humani generis“. Joje buvo dar kartą įtvirtinta nekintamų filosofinių ir teologinių teiginių koncepcija: Hadot požiūriu, riba tarp amžinų ir kintančių teiginių buvo nubrėžta klaidingai, daugybė kisti privalančių konceptualių tiesų buvo paverstos amžinomis ir tai lėmė nežmonišką įtampą pačioje Bažnyčioje, jos atotrūkį nuo tikrovės.
Tačiau Hadot beda pirštu į paralelinį reiškinį, kuris tuo metu Bažnyčioje buvo stipriai paplitęs ir išreiškė pačią šlykščiausią jos veidmainystę: kunigų pedofiliją ir Bažnyčios nuostatą bet kokia kaina slėpti jos atvejus, priverčiant aukas tylėti amžiams. Aukų kančia ir sugadinti gyvenimai Hadot akyse buvo toks neteisingumas, kai, negalint nieko padaryti, tenka tiesiog beviltiškai pasitraukti. Didis XX amžiaus mistikas ir kunigas Maurice‘as Zundelis dar jaunystės laikais užsitraukė bažnytinės vadovybės nemalonę, kai bandė pagelbėti mokiniui, seksualiai išnaudotam vieno įtakingo kunigo.
Mums atrodo, kad jeigu amžinais ir nekintančiais laikysime kuo daugiau dalykų, patys būsime kažkokie amžini ir nesugriaunami. Tai – iliuzija, kurios laikymasis veda prie priešingų rezultatų. Nekintamumo obsesija, atsisakymas pripažinti, kad tikrovė keičiasi, tiksliau, daugybės besikeičiančių dalykų laikymas nekintančiais, sugriovė Bažnyčią. Nesugebėjimas tinkamai reaguoti ir priimti žmogiškųjų dalykų pokyčius, kaip ir šiurpus piktnaudžiavimas autoritetu ir veidmainystė, Bažnyčią pavertė priešiška žmogui jėga, bent jau iš dalies, kai kurie žmonės turėjo tokį įvaizdį. Iš dalies, nes yra ir kita, šviesi Bažnyčia, skelbianti gyvą Dievą, kuris konkrečiai ieško ir rūpinasi kiekvienu žmogumi klampiausiuose jo sielos užkulisiuose.
Čia sukritikavau klaidas, mūsų daromas, kai atsisakome pripažinti pokyčius ir kintančius dalykus laikome nekintančiais. Tačiau pati didžiausia klaida, atvirkščiai, įvyksta tada, kai amžinus ir nekintančius dalykus imame laikyti nepastoviais. Tuomet nebetenkame fundamentalių gyvenimo gairių. Tai įvyksta, kai suabejojame, kad esame dieviškai mylimi. Kai jau nebetikime, kad esame pašaukti begalybei. Kai imame galvoti, kad teisingumas šioje žemėje – neįmanomas. Kai pradedame manyti, kad tiesos nėra, o gėris ir blogis – lygiaverčiai. Kai kasdieniniame gyvenime nematome prasmės.
Neviltis ir beprasmybės pajauta yra ženklas, kad praradome sąlytį su išties nekintančiais dalykais. O laikytis įsikabinus tiesų, kurios yra praradusios ryšį su gyvais žmonėmis, nėra ištikimybė Dievui.
Bažnyčia taps „žmogiškumo eksperte“, kaip ją vadino Jonas Paulius II, ir atliks savo misiją žemėje tik tada, kai sugebės rasti realią ribą tarp to, kas amžina, ir to, kas keičiasi. Bažnyčios nariai turi išgyti iš imobilizmo mentaliteto. Kita vertus, ji privalo sugebėti parodyti žmonijai, kad ne viskas praeis ir kad yra dėl ko gyventi.
