Kas galėtų sieti, regis, skirtingose orbitose skriejančius Europos Parlamentą (EP), Kauno meriją, „Regitrą“, Lietuvos vaistines ar kino gamybos įmonę? Formaliai, – niekas. Tik požiūris į gyvenimą. Net savisaugą stelbianti meilė pinigui. Cinizmas arba korupcija, kai kur parodžiusi atvirą veidą, kai kur – užsimaskavusi iki beveik neatpažįstamos.
Korupcijos minos sprogsta garsiai. Toli aidintį garsą EP savo galia būtų galima lyginti nebent su tikros bombos sprogimu. Tokio skandalo ir tokios gėdos Europos institucijos nėra patyrusios kelis dešimtmečius.
Vicepirmininkė Eva Kalli sulaikyta, jos ir ne tik jos namuose atliktos kratos, konfiskuoti kyšiai didėja ir jau artėja prie kelių milijonų eurų.
Viena Parlamento vadovių įtariama juos ėmusi mainais už gerą žodį apie Katarą. Pasaulio futbolo čempionato šeimininkas sulaukė ypatingo dėmesio, ypač dėl darbo jėgos iš skurdžių valstybių išnaudojimo iki mirties.
Pinigai, pristatomi mainais už politinės higienos procedūras, yra paprastoji klasikinės korupcijos forma. Panaši vis dar gyvuoja ir mūsų „Regitroje“, įmonėje, kuri buvo rodoma skaidrumo ir puikaus darbo organizavimo pavyzdžiu.
Šešėlinė vairuotojų teisių rinka. Ją atskleidė 15min žurnalistai. Čia kyšiai lyg ir mažesni nei Briuselyje. Nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Bet… Taip tik atrodo. Per metus vyksta apie 100 tūkst. vairavimo egzaminų. Jeigu taip juos laiko bent vienas iš šimto, tai pagal mažiausią kyšio tarifą išeitų 200 tūkst. per metus. Pagal didžiausią, sumos siektų kelis milijonus.
Vaistinių ir vaistų kainų atvejis subtilesnis. Asociacija, gavusi įspūdingą 73 mln. baudą, kaltinama susitarimu dėl antkainių. Gali atrodyti, kad tai jau visai kita daina. Bet išlukštenus situaciją, gaunasi daugiau mažiau tas pats – galia panaudojama pasipelnyti.
Asociacija šokiruota, savo kaltės nemato. Nei kaltės, nei problemos nemato ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurio sūnus tėvo politinėse valdose pigiai supirko daugybę žemės sklypų.
Kokia čia kaltė, jeigu perki? Ar gali būti kaltas, jeigu žinai daugiau? Tarnybinės informacijos naudojimas asmeniniams tikslams – sunkiau įrodoma, ne tokia akivaizdi, bet taip pat korupcija.
Kiekviena šių istorijų turi savitą spalvą ir skonį. Kai kur korupcija pinasi su lobizmu, kitur – su konkurencijos pažeidimas. Bendra ypatybė – ciniškas požiūris: aš galiu, o tu – kvailys.
Pagal ciniškumo mastą, nepralenkiama atrodo Uljanos Kim valdoma filmų gamybos įmonė. Pastumti į nuošalę, toliau nuo filmo „Mariupolis 2“ šlovės ir pelno, Mariupolyje nužudyto režisieriaus Manto Kvedaravičiaus gyvenimo partnerę ukrainietę Hanną Bilobrovą? Tą pačią, kuri išplėšė iš karo zonos ir Manto kūną, ir kartu filmuotą medžiagą šiam apdovanojimus skinančiam dokumentiniam filmui?
Jeigu gali taip, tai ar yra kas nors, ko negali. Smegenys išsilydys bandant tai suprasti. Bet yra scenarijus dar vienam filmui – „Lavono šlovės anatomija“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
