Iš Jonavos kilę, dabar Vilniuje gyvenantys verslininkai Jovita ir Erikas Piskunovai namuose augina keturis Berno zenenhundus – šunis, kurių ir vienas, išėjęs į gatvę, sulaukia didelio dėmesio ir susižavėjusių praeivių aikčiojimų. Patys kadaise jais susižavėję sutuoktiniai vėliau tapo ir veisėjais, ir tarptautiniais šunų konkursų teisėjais. LRT.lt paklausė poros, ar šie šunys tikrai tokie mieli, kaip atrodo, ir ką reikėtų žinoti rimtai užsinorėjus namuose laikyti tokį „meškiuką“.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Jovita ir Erikas Piskunovai namuose augina keturis Berno zenenhundus. Šunų veisimas jiems – malonus pomėgis.
- Jovita šia šunų veisle susižavėjo dar 1996 m., o šeimos namuose toks keturkojis atsirado 2009 m.
- Nors veislė ta pati, šunų charakteriai skirtingi – vieni tik ir žiūri, kokią šunybę iškrėsti, kiti ramiai žvelgia protingomis akimis.
- Ketinant auginti tokį šunį nedideliame bute, verta turėti omenyje, kad jį reiks pakankamai vedžioti, o namie bus daug kailio.
– Pirmiausia prašysiu pristatyti savo šeimą ir augintinius.
Erikas: Kartu su žmona Jovita dirbame verslo parodų organizavimo bei parodinių stendų projektavimo bei pardavimo srityse. Kinologija mums yra laisvalaikis, hobis, kuris puikiai papildo mūsų kasdienę veiklą. Turime 21 metų sūnų Paulių, kuris taip pat prisijungė prie mūsų verslo ir dirba kartu, bei 16 metų dukrą Ievą.
Šiuo metu mūsų namuose gyvena keturi Berno zenenhundai: 9 metų Dženis (visas vardas – Genesis Rojaus Bernas), 6 metų Yzi (Izabella Rojaus Bernas), 4 metų Bonita (Canton Sur Quest For Love) ir 1 metų Roysas (Rolls-Royce Rojaus Bernas). Taip pat mūsų namuose karaliauja dvejų metų Sibiro katinas Hugo.
Deja, šiais metais netekome dviejų labai mums brangių augintinių – 12 metų ir 2 mėn. Kareros (Carrera Rojaus Bernas) ir 9 metų Glory (Glory Rojaus Bernas). Tenka pripažinti, kad augintinių gyvenimo trukmė yra trumpesnė nei žmonių, taigi nori nenori tenka su jais atsisveikinti.
– Gal galite prisiminti, kaip jūs apskritai pirmą kartą sužinojote apie Berno zenenhundus? Kuo jie jus sužavėjo?
Jovita: Čia mano indėlis. Pirmą kartą Berno zenenhundą pamačiau 1996 metais. Tai greičiausiai buvo vieni iš pirmųjų šios veislės šunų Lietuvoje. Vieną dieną, užsukę pas Eriko draugą Simą, kuris tuo metu gyveno netoli Vingio parko, pamatėme jo augintinę, kuri tuo metu turėjo šuniukų vadą. Mane sužavėjo tas vaizdas, spalvos, protingos ir draugiškos akys – nuo to laiko Berno zenenhundai ir užkariavo mano širdį, nors į mūsų namus jie atkeliavo gerokai vėliau.
– Koks buvo pirmasis jūsų augintinis?
Erikas: Pirmąjį šunį man tėvai nupirko, kai man buvo 14 metų. Kad mūsų šeimoje jis atsirastų, reikėjo labai pasistengti ir įtikinti tėvus, kad kelsiuosi anksti rytą, prieš mokyklą, jo vedžioti, dresuosiu ir kitaip rūpinsiuosi.
Mano tėvas medžiotojas, todėl natūraliai pirmasis mano šuo buvo medžioklinis – Vakarų Sibiro laika, vardu Džina. Tiesa, jos charakteris nebuvo lengvas. Labai aiškiai buvo išreikšti medžioklės instinktai, o man, 14 metų vaikui, kuriam tai pirmasis šuo gyvenime, nebuvo paprasta. Tačiau ši patirtis užgrūdino ir labai aiškiai parodė, kuo skiriasi veislės ir kaip svarbu įsivertinti renkantis veislę.
Vėliau mūsų namuose atsirado bokserių veislės kalė Ita. Su ja pradėjau eiti į parodas ir turėjome keletą vadų. Taip prasidėjo mano kinologinė karjera.
Jovita: Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime. Kaimynų kalytės atsivesdavo šuniukų, aš jais rūpindavausi. Vasaros pabaigoje nesinorėjo jų palikti, taigi tėvų išprašiau vieną iš globotinių pasiimti į namus. Pirmasis mano šuo buvo mišrūnė kalytė, vardu Mirta.
Kai man buvo 12 metų, tėvai nupirko abrikosinės spalvos pudelį – kalytę Džesę. Beje, šiuo metu pudeliai labai populiarūs. Su ja dalyvavome parodose, taip pat turėjome porą vadų.
Vėliau, kai jau su Eriku susituokėme ir persikėlėme gyventi į namą, sprendėme, kokios veislės šuns norėtume. Bandžiau įkalbėti įsigyti Berno zenenhundą, tačiau nugalėjo vyro argumentai, kad vokiečių aviganis geriau saugos namus. Taip iš pradžių mūsų namuose apsigyveno vokiečių aviganis Bičas. Kai jo netekome, tvirtai pasakiau, kad kitas šuo tikrai bus Berno zenenhundas. Tuo metu laukiausi dukrytės, todėl Erikas turėjo man nusileisti. Taip 2009 m. iš vieno lietuviško veislyno įsigijome Berno zenenhundą, vardu Šardo (Shardonnet Tai Brizo).
– Ar pirmasis Berno zenenhundas buvo toks, kokį jį įsivaizdavote, ar visgi nustebino?
Jovita: Po vokiečių aviganio, kuris besąlygiškai klausydavo visų komandų ir jas atlikdavo per sekundę, Berno zenenhundas pasirodė lėtokas. Jeigu paprašydavai ką nors padaryti, jis, būdavo, pagalvoja, apsidairo: „O gal čia ne man sako?“, tik tada padaro. Jeigu pabardavai, labai įsižeisdavo, sėdėdavo nusisukęs.
Berno zenenhundai labai socialūs, jautrūs šunys, taigi dresūros metodai, kurie tiko vokiečių aviganiui, nebuvo efektyvūs dresuojant šią veislę. Vėliau supratome, kad su skanėstais galima kur kas greičiau susitarti ir pasiekti norimų tikslų.
– Kokie apskritai yra šios veislės šunų pliusai ir minusai, kuriuos reikėtų žinoti tiems, kurie svarsto apie tokį augintinį? Kokiems žmonėms jie tinka? Tarkim, ar tiks gyvenant bute?
Erikas: Tai labai universalūs šunys, galintys gyventi ir lauke, ir bute. Jie labai lengvai pasiduoda dresūrai. Viena, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, yra tai, kad jiems labai reikia žmogaus. Jie gali valandų valandas būti šalia, vaikščioti iš paskos. Geriausiai jaučiasi, kai visi jo šeimos žmonės yra vienoje vietoje.
Berno zenenhundai labai gerai sutaria su kitais augintiniais ir puikiai jaučia nuotaikas. Moka bendrauti ir yra švelnūs su vaikais. Tiesa, dėl dydžio galbūt nėra tinkami gyventi mažame bute, bet nėra labai judrūs, todėl, jeigu bus kasdien pakankamai vedžiojami, gali prisitaikyti gyventi ir mažoje erdvėje.
Tačiau, manau, vis dėlto jie geriausiai jaučiasi gyvendami lauke. Kadangi tai ilgaplaukiai šunys, bute gali būti jiems per karšta. Taip pat reikia nepamiršti, kad jie šeriasi, tad mažame bute plaukų bus tikrai nemažai – reikėtų tą įsivertinti.
– Kaip jūs sumanėte tapti ne tik tokių šunų augintojais, bet ir jų veisėjais?
Abu: Kai pirkome savo pirmąjį Berno zenenhundą, net negalvojome, kad eisime į parodas ir veisime šiuos šunis. Tačiau veisėja, iš kurios įsigijome pirmąjį šuniuką, matė, kad jis yra perspektyvus, ir paprašė, kad vis dėlto parodytume jį parodose. Taip jau atsitiko, kad kelis kartus su juo neblogai pasirodėme, – ir užsikabinome. Su juo važiuodavome į parodas užsienyje, rinkome laimėjimus, jis tapo tarptautiniu čempionu.
2010 m. nuvykome į Daniją, kurioje tuo metu vyko pasaulio čempionatas, ir pamatėme nuostabaus grožio Berno zenenhundus. Jie buvo kitokio tipo, nei mes buvome įpratę matyti Lietuvoje. Taip natūraliai gimė idėja, kad galbūt reikėtų įsigyti šuniuką iš užsienio. Nusprendėme, kad reikėtų įsigyti kalytę ir vėliau išveisti tokį šuniuką, su kuriuo galėtume vykti į Europos bei pasaulio čempionatus ir ten laimėti.
Pradėjome domėtis, kurių veislynų šunys mums labiausiai patinka. Susiradome du garsiausius Belgijos veislynus ir jiems parašėme, kad norime įsigyti iš jų šuniuką. Užtruko dvejus metus įtikinti juos, kad mūsų ketinimai rimti, mes atsakingai žiūrime į veisimą, taip pat turime patirties.
Taip jau atsitiko, kad ilgai laukę vienu metu gavome atsakymus iš abiejų Belgijos veislynų, kad jie turi vadą ir gali mums pasiūlyti kalytę. Iškilo dilema, kurį veislyną pasirinkti. Buvo labai nepatogu, kad dvejus metus rašėme ir laukėme atsakymo, o dabar sakysime: „Ačiū, mums jau nebereikia.“ Taigi nusprendėme, kad perkame šuniukus iš abiejų veislynų. Taip pas mus iš Belgijos atvyko dvi kalytės, kurios, beje, buvo gimusios tą pačią dieną – matyt, tai buvo ženklas, kad jos abi turi apsigyventi pas mus. Tokia buvo mūsų veislyno pradžia.
– Galbūt vienas iš jūsų norėjo veislyno, o kitas sakė, kad neverta, nes bus daug reikalų?
Jovita: Diskusijų dėl veisimo tarp mūsų nekilo. Natūraliai abu kartu nusprendėme, kad keliavimas ir dalyvavimas parodose mums patinka. Tam, kad vyktume į parodas, reikia turėti ką parodyti, vadinasi, reikia išveisti perspektyvių šunų, su kuriais galima būtų laimėti.
Po vokiečių aviganio Berno zenenhundas pasirodė lėtokas. Jeigu paprašydavai ką nors padaryti, jis, būdavo, pagalvoja, apsidairo: „O gal čia ne man sako?“, tik tada padaro.
Kai nusprendėme įkurti veislyną, reikėjo sugalvoti jam pavadinimą. Esame įsirengę nuostabius namus, savo rojaus kampelį su jaukiu kiemu, kuriame laksto nuostabaus grožio Berno zenenhundai. Taip ir atsirado veislyno pavadinimas – „Rojaus Bernas“.
Jau esame turėję septyniolika Berno zenenhundų vadų. Veisimas nėra mūsų pagrindinė veikla. Taigi planuojame vadą tik tada, kai randame, mūsų manymu, perspektyvią porą, kuri, tikėtina, susilauktų palikuonių, kurie būtų arčiausiai veislės standarto bei tipo, kurio siekiame.
– Prisiminkite pirmąją vadą. Kaip sekėsi ją prižiūrėti? Turbūt sulaukus mažylių buvo daug iššūkių?
Jovita: Planuodami pirmąją vadą, žiūrėjome į viską labai rimtai. Atidžiai rinkome patiną mūsų kalytei. Žiūrėjome, kad jie tiktų vienas kitam pagal tipą, neturėtų bendrų trūkumų. Nusižiūrėjome vieną patiną, kuris gyveno Švedijoje. Buvo iššūkis įtikinti jo savininką, kad mes, niekam nežinomi ir planuojantys pirmąją vadą, įgytume pasitikėjimą.
Tiesa, mūsų pirmoji vada nebuvo gausi. Dėl gimdymo komplikacijų kalytei reikėjo atlikti cezario pjūvį, po kurio išgyveno tik vienas šuniukas. Taigi auginti vieną mažylį nebuvo iššūkis. Jis buvo numyluotas, nubučiuotas ir mūsų, ir kaimynų vaikų. Išaugo į nuostabaus grožio patiną. Būtent tokio tipo, kokio labai norėjome ir ieškojome.
– Turbūt ir gatvėje jūsų šunys sulaukia daug komplimentų? Kokios reakcijos labiausiai įsiminė?
Abu: Tikrai (šypsosi). Tai veislė, kuri dažniausiai abejingų nepalieka. Kai prisėdame su savo šunimis kokioje kavinėje, nusidriekia eilutė norinčiųjų paglostyti ar nusifotografuoti.
Įdomus atvejis buvo Birmingame, kur buvome nuvykę dalyvauti prestižinėje „Crufts“ parodoje. Su patinu Dženiu išėjome pasivaikščioti į Birmingamo centrą. Pėsčiųjų gatvėje, kurioje gatvės artistai rengė koncertus ir pasirodymus, jie laikinai sustabdė savo veiklas, nes visų žmonių dėmesys krypo ne į juos, o į šunį. Praeiviai nedavė mums praeiti, nes visiems reikėjo nusifotografuoti ar paglostyti. Panašiai buvo ir Paryžiaus Monmartre...
– Jūs esate užsiėmę žmonės, o šunims reikia daug dėmesio – gal tenka samdytis pagalbininkų? Ar einant į verslo susitikimus nereikia nuo drabužių nusirinkti šuns plaukų?
Abu: Stengiamės visur suspėti patys, kol kas pagalbininkų nesamdome, kai kur nors išvykstame – padeda vaikai, tėvai. Kadangi mūsų šunys gyvena lauke, kailio namuose nėra daug. Ant verslo drabužių plaukų dažniausiai nepasitaiko, bet į namą, be abejonės, jo retkarčiais parsinešame.
– Papasakokite, kokių gražių akimirkų augintiniai suteikia, kuo jie jus pradžiugina.
Abu: Šunys – tikrai puiki terapija po darbų. Išeini su jais pasivaikščioti, paglostai ir natūraliai būdamas gamtoje nuleidi garą, tampi ramesnis, labiau atsipalaidavęs. Mūsų šunys, nors ir vienos veislės, yra labai skirtingi – asmenybės skiriasi taip pat, kaip ir žmonių. Vieni labiau išdykę, linksmi, tik ir žiūrėk, kur kokią išdaigą iškrės. Kiti, atvirkščiai, ramūs, protingi, pažiūri į tave protingomis akimis ir puikiai vienas kitą suprantame. Džiaugsmas užlieja kaskart, kai tik išeini į kiemą ar įsileidi šunį į namus.
