Sparnuotų posakių kišenėje neieškantis prezidentas Gitanas Nausėda sakė, jog Mykolo Majausko, konservatoriaus, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovo, išmetimas iš partijos tėra bandymas jį pervažiuoti volu.
Pasižiūrėjus atidžiau, galima vertinti ir kitaip, net visiškai priešingai. Ne konservatoriai, o M. Majauskas pervažiavo.
Kad suprastum, kas per ką geriau pervažiavo, kokiu volu pervažiavo, masažiniu ar tuo didžiuoju, tempiamu mechanizuotos transporto priemonės, reikia pažiūrėti, kas, po šito politinio grumstų su žeme lyginimo, semia dividendus, o kam pelenai byra ant galvos.
M. Majauskas maudosi dėmesio vandenyne. Jeigu kas dar nebuvo įsiminęs jo vardo, tai dabar išmoko. Jis – auka, nukentėjusi dėl, rinkėjų nuomone, tokio gana reto dalyko, – pastangos rūpintis valdžią tik per televizorių matančiu žmogumi.
Šiandien jau nebėra svarbu, kuo ir dėl ko rūpinosi, nuo ko tai prasidėjo, kad naudą iš lengvatos (subsidijos) gaus ne smulkusis verslas, o pirmiausia didieji restoranų tinklai. Daug kas nebėra svarbu. Aukos vaidmuo – galingas įrankis politikui.
Šį momentą mikliai pagavo Agnė Širinskienė, pasiryžusi tapti svarbiausia gelbėtoja, taip pelnydama dalį M. Majauską užklupusios šlovės. Būti gelbėtoju politikui taip pat yra gerai, ypač jeigu gelbėji nuo konservatorių.
Ką turi Gabrielius Lansbergis, Ingrida Šimonytė ir visa partija? Pralaimėdama kovą dėl lengvatos, pralaimėjo prieš vieną M. Majauską. Išmesdama jį iš partijos pelnė kerštingos, piktos politinės jėgos etiketę. Tos, kuri gniaužia laisvą mintį ir apriboja laisvą parlamentaro mandatą.
Nepelnytai pelnė. Bet, regis, niekam neatrodo nesvarbu, kaip veikia arba turi veikti partinė demokratija. Gali aiškint išsijuosęs, jog ginčai dėl biudžeto ar kitų svarbių valstybinių dalykų turėtų vykti partijos, jos frakcijos Seime viduje. Pagal normalią logiką, turėtum įtikinti, sutelkti galvojančius taip pat.
Jeigu negali, tai eini kurti savo partijos arba laikaisi bent neutraliai. Tai gana painu, daug niuansų ir emocijos apie auką ar kerštą nebeužgoš.
O kaip laisvas mandatas, paklausit. Taip, Seimo narys laisvas turėti nuomonę ir laisvai balsuoti. Bet valdančioji partija nėra laisva nuo aiškios ir sutartos politikos, ypač, jeigu tai liečia valstybės finansus. Šalia laisvių, teisių, yra ir pareiga susitarti bent su bendražygiais. Atsakingas politikas neturėtų to ignoruoti. Turėtų ieškoti kompromiso, nebent turi jam vienam svarbių tikslų.
M. Majauskas pavertė partiją savo ambicijos ir ateities planų įkaitu. Nusišluostė į ją kojas. Nors daug kam jo elgesys gali atrodyti heroiškas, tokia veikimo logika galiausiai veda į chaosą.
Tad jeigu kas nors per ką nors ir pervažiavo, tai vairuotojas buvo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, o ne konservatoriai. Jų reikalai atrodo gan niūriai. Opozicija turi aktualią progą atnaujinti nuodėmių istoriją. Vartyti, lyginti, retoriškai klausti. Ieškoti dvigubų standartų. Tai ir daro. Laimingos pabaigos šioje istorijoje konservatoriai lyg ir neturi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
