Beveik kiekvienas žino, kas yra infliacija. Gyvenimas išmokė. Tai tokia nemaloni kombinacija, kai už tokį pat kasdienių dalykų rinkinį reikia sumokėti daugiau, o kišenėje – nebūtinai šventė. Pinigas atrodo taip pat kaip vakar, tik nebegali tiek pat, nes infliacija. Bet į rudenišką kasdienybę skvebiasi dar vienas baisokas žodis. Stagfliacija.
Teks išmokti ir šitą. Tie, kieno darbas yra stebėti, skaičiuoti ir analizuoti, kas darosi ekonomikoje, sako, kad vis daugiau ženklų rodo – artėja stagfliacijos karaliavimo metas. Arba tokia padėtis, kai infliacija nebėra vienintelis rūpestis.
Didėjančios kainos nėra labai baisios, kai ekonomika eina aukštyn, kai įmonės ieško darbo rankų. Bet būna ir tokia kombinacija, kai didėja tik tai, kas nėra malonu, o mažėja viskas, kas galėtų tą nemalonumą nubraukti.
Lėtai auganti ar sustojanti ekonomika, didėjantis nedarbas ir didėjančios kainos yra tai, kam turėtume būti pasirengę. Iki šiol Lietuvai sekėsi plaukti per gan audringus ekonomikos vandenis. Atrodo, šis sėkmės kreditas jau senka.
Tokia nejauki trijų minusų kombinacija nėra vien tik mūsų galima artimiausia ateitis. Ne tik mūsų regiono ar Europos. Tie protai, kurių darbas stebėti, skaičiuoti ir analizuoti, tokią perspektyvą piešia visam pasauliui.
Visam pasauliui kitąmet prognozuojamas mažesnis nei kelių procentų ekonomikos augimas. Maždaug toks, koks buvo per krizę, praūžusią prieš keliolika metų. Neretai gali atrodyti, jog kankintis didelėje, pasaulinėje kompanijoje yra geriau nei vienam. Bet iš tiesų tai nėra gera žinia. Mūsų valstybės gyvenimas turi tokią ypatybę: kai kaimynams ar biznio draugams gerai, geriau ir mums, arba priešingai.
Trijų minusų kombinacija yra ne tik niūrus, bet ir savaip įdomus reiškinys, kurio priežastys yra aiškinamos skirtingai. Bet dar įdomiau, kaip yra bandoma švelninti artėjančios globalios negandos padarinius.
Centriniai bankai, ilgą laiką palaikę pigių, pingančių, nevaldomu srautu plūstančių pinigų politiką, dabar jau elgiasi priešingai. Didina pinigų kainą tokiu būdu bandydami užmauti kilpą jų nuvertėjimui.
Lėtai auganti ar sustojanti ekonomika, didėjantis nedarbas ir didėjančios kainos yra tai, kam turėtume būti pasirengę.
Tuo pat metu vyriausybės siekia kito tikslo ir elgiasi priešingai. Matydami ar nujausdami ekonomikos lėtėjimą, politikai dalija pinigus ir taip tikisi kompensuoti žmonių netekimus. Siūlo finansinę deguonies kaukę verslui palaikydami jų pinigų srautus.
Šis reikalas įgavo pagreitį per pandemiją. Tada dėl uždarytų sienų, sustabdyto judėjimo, nutrūko tiekimo grandinės, susidarė tarsi laikini trukdžiai. Dabar turim energijos išteklių ir jų kainų problemą, nulėmtą karo Ukrainoje. Dideles išlaidas Ukrainos ginkluotei ir šio karo aukoms remti.
Laikini sprendimai tapo ilgalaikiais. Pasekmė – valstybių skolos ir biudžeto deficitas didėja, o tuo pat metu toliau didėja biudžetų išlaidos. Prastas derinys.
Fiskalinė ir pinigų politika prieštarauja viena kitai. Centriniai bankai bando mažinti neuždirbtų pinigų kiekį, o vyriausybės juos toliau dalija, lyg spausinimo staklės tebedirbtų. Kuo tai pasibaigs, sužinosim vėliau.
O šiandien reikėtų suprasti, kad lazda turi galus. Kai kas nors reikalauja lengvatų, sumažintų mokesčių, paramos lengvesniam išgyvenimui, o empatiška vyriausybė tai duoda, jautiesi lyg ir ramiau. Šiandien. Bet tai maitina problemas rytoj.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
