Lenkija ir Baltijos šalys yra didžiausi Ukrainos rėmėjai Europoje. Taip mano ir daugelis ukrainiečių, ne tik mes. Mūsų politikai reikalauja griežčiausių sankcijų Rusijai, neabejoju, kad siekia kuo didesnių karinės technikos tiekimų Ukrainos kariuomenei.
Mūsų palaikymą lemia ne tik ganėtinai savanaudiškas siekis susilpninti Rusiją Ukrainos jėgomis, bet ir nuoširdi užuojauta, pasibaisėjimas ukrainiečių patiriamais karo žiaurumais, žavėjimasis jų kova. Taip pat ir tam tikras ryšio jausmas – jie atgaivino seną sukilimų šūkį „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Tik mums nereikia kovoti, užtenka jiems. Taigi atrodo, kad svetimo skausmo iš tiesų nebūna. Ypač rytinėje Baltijos jūros pusėje.
Visa tai gerai, bet kartais atrodo, kad pernelyg įsijautėme. Iš dažnų viešų kalbų gali susidaryti įspūdis, lyg ir mes beveik jau kovojame, beveik taip pat, tik ne visai karo lauke. Kai ukrainiečiai gynėsi nuo Rusijos, įvykdėme jos apgultį, na, ne visai Rusijos, jos ambasados Vilniuje, bet vis tiek. Ir mes kenčiame, beveik kaip ukrainiečiai apšaudomuose miestuose – elektra ir dujos pabrango. Jau kaip ir beveik tiesiogiai kare dalyvaujame. O jei dar kokį pinigėlį paaukojome (visą „Bayraktarą“ nupirkome!), tai jau ir visai beveik patys kariai.
Jokiu būdu nesakau, kad nereikia aukoti (dabar reikia dar labiau nei anksčiau, nes užuojautos ir didelių aukų tarpsnis baigėsi, o karas – ne) ar kad renginiai Ukrainai paremti buvo nereikalingi.
Tik kirba mintis, kad neretai mes sau svarbesni, o Ukraina – tik pretekstas pademonstruoti, kokie mes geri, gailestingi, atsiliepiantys į svetimą skausmą. Arba kokie mes reikšmingi politiniai veikėjai pasaulio scenoje. Itin nemalonu stebėti, kaip karu Ukrainoje tiesiog prisidengiama siekiant savų tikslų. Jau seniai dalis Lietuvos politikų norėjo nukrapštyti paminklus Raudonajai armijai, bet neleido šioks toks padorumas (vis dėlto tie, kurie buvo likę, stovėjo kapinėse) ir tarptautinė teisė, sauganti kapines.
Ir štai ideali proga. Pasipylė kalbos apie Rusijos karių žiaurumus Bučoje, taip pagrindžiama būtinybė nugriauti paminklus. Kuo čia dėti sovietiniai kariai, tarp kurių ukrainiečių buvo labai daug, niekas nepaaiškino. Suveikė nelabai ką bendro su tikrove turinti asociacijų grandinė Putinas – Rusija – sovietmetis – tremtys – genocidas – Buča – Rusijos kariuomenė – sovietinė Raudonoji armija. Tai buvo tiesiog manipuliacija siekiant pasinaudoti kaimynų tragedija savo smulkiems politiniams uždavinėliams spręsti. Šiaip jau tokiu cinišku elgesiu į svetimą skausmą ir tragedijas tiesiog nusivalytos kojos.
Nebūtinai taip elgiamasi sąmoningai, dažnai – tiesiog nesuvokiant, jog tai, kas vyksta Ukrainoje, vis dėlto svetimas skausmas, kuris negali būti pajaustas ir patirtas kaip savas. Jis tiesiog pasisavinamas tarsi būtų ne svetimas. Taip humaniškas požiūris „svetimo skausmo nebūna“ virsta savo priešybe, kai svetimas skausmas subanalinamas ir tarsi atimamas iš jį patiriančių.
Subanalinamas, nes suprasti, kaip jaučiasi žmonės apšaudomame mieste ar juolab kovos lauke to nepatiriantis negali. Skaityti pasakojimus ar net klausyti liudininkų pasakojimų – ne tas pats. Net labai jautrus žmogus, įvarytas karo pajautimo į depresiją (o tokių yra ir Rusijoje), jaučia visai kitaip. Tai, kad svetimas skausmas negali tapti savas, nereiškia, kad negalime užjausti, padėti, paremti.
Tačiau reikia pripažinti, kad ukrainiečių karo patirtis svetima ir nesuprantama, ir kitaip tiesiog negali būti. Mes tikrai nekariaujame su Rusija, nors iš pastarojo dešimtmečio viešų kalbų toks įspūdis ir gali susidaryti.
Karo Ukrainoje suvokimo problema nėra vien etinė, ji ir praktinė. Mūsų poelgių svarba atrodo tokia didelė, kad beveik geriau už ukrainiečius žinome, ko jiems reikia. Galbūt tuo galima paaiškinti diskutuotiną sprendimą neįsileisti į Lietuvą mobilizacijos vengiančių Rusijos gyventojų. Neseniai panašias rekomendacijas priėmė ir Europos Komisija, bet man rūpi Lietuvos pozicija.
Keistai skamba mūsų užsienio politikos vadovo nurodymas bandantiems pabėgti nuo mobilizacijos: „Rusai turi likti ir kovoti. Prieš Putiną“.
Taip pat skaitykite
Lengva nurodinėti paprastiems neginkluotiems žmonėms, ką jie turi daryti, bet vertėtų prisiminti, kad putininėje Rusijoje sukurtas didžiulis lojalus represinis aparatas. Vien Rosgvardijoje, sukurtoje būtent riaušėms malšinti, yra daugiau nei 300 000 pareigūnų, o kur dar visos kitos jėgos struktūros. Jos greitai ir efektyviai, be kraujo numalšino mitingus karo pradžioje ir po mobilizacijos.
Lengva nurodinėti paprastiems neginkluotiems žmonėms, ką jie turi daryti, bet vertėtų prisiminti, kad putininėje Rusijoje sukurtas didžiulis lojalus represinis aparatas.
Ar tai reiškia, kad rusai – „mazgotės“, nesugebantys sukurti maidanų kaip ukrainiečiai? Ne, tiesiog šiose šalyse buvo ir yra skirtinga padėtis. Ukrainoje niekada nebuvo vieningos valdžios vertikalės, tarpusavyje kovojo kelios ekonominės ir politinės grupuotės, būtent joje buvo tikri oligarchai, kurių tarpusavio kovos leido maidanams laimėti. Nes tam, kad kilę masiniai neramumai būtų sėkmingi, juos turi palaikyti dalis valdančiojo elito, politinio ar ekonominio. Baltarusijoje buvo milžiniški protestai, bet nebuvo jokio palaikymo iš esančio elito, ir jie numalšinti, nepaisant mãsto.
Galime prisiminti Sąjūdį ir pasigirti, kad mes taigi galėjome. O Lietuvos kompartijos vadovai, kad ir svyravo, bet palaikė Sąjūdį? Ne veltui Lietuvos kompartija pirmoji išėjo iš sąjunginės partijos sudėties. Tuometinėje Rusijoje – lygiai tas pats: SSRS valdantis elitas buvo susiskaldęs, todėl Borisas Jelcinas galėjo pasinaudoti masių nepasitenkinimu.
Dabartinėje Rusijoje situacija panaši į Lukašenkos Baltarusiją: nėra jokių realių politinių jėgų (atitinkamai – ir opozicijos lyderių), nėra ir politinę galią turinčių oligarchų – tik visiškai nuo V. Putino priklausomi, iš jo rankų įmones gavę milijardieriai. Opoziciniai lyderiai gali iškilti staiga, tačiau tam reikia sąlygų – nusilpusio režimo. Kol kas Rusijoje to nesimato.
Ir kaip tik nuo mobilizacijos iš Rusijos bėgantys žmonės galėtų prisidėti prie greitesnio Rusijos ekonomikos, o kartu – ir režimo – nusilpimo. Ją silpnina pati mobilizacija, tačiau jei be kelių šimtų tūkstančių (ir visai tikėtina – milijono) vyrų ištraukimo iš ekonomikos tiek pat pasitrauktų į užsienį, tai būtų dvigubas smūgis Rusijos ūkiui. Tuo labiau, kad išvažiuoti iš Rusijos gali tik neblogai uždirbantys, taigi, aukštos kvalifikacijos darbuotojai.
Kitais žodžiais tariant, velniop Ukrainos interesus, mums savas kailis svarbiau, kai tik kyla pavojus nukentėti patiems.
Tokios didelės netektys gali būti gerokai efektyvesnis smūgis Rusijai nei žingsnis pirmyn – du žingsniai atgal daromos ekonominės sankcijos, kai didelė dalis Rusijos biudžeto įplaukų vis dar ateina iš Vakarų už naftą. O silpstanti ekonomika gali padėti greičiau baigti karą ne Rusijos sąlygomis. Bet begalinę paramą Ukrainai deklaravusiems politikams tai, atrodo, nerūpi.
Nerūpi jiems ir tai, kad nuo mobilizacijos pabėgę žmonės tiesiogiai susilpnins Rusijos karinę galią. Kiekvienas pabėgęs potencialus Rusijos karys reiškia mažesnį spaudimą Ukrainos kariuomenei. Fantazijas, kad nenorintys kariauti priverstinai mobilizuoti suardys Rusijos armiją iš vidaus, galima palikti vaikams: taip būna labai retai, tam reikia ypatingų sąlygų, kurių kol kas nesimato.
Iš Donecko ir Luhansko prievarta į kariuomenę suvaryti „mobikai“ kariauja gerai, nepaisant prasto aprūpinimo. Kuo daugiau žmonų Rusija galės mobilizuoti, tuo sunkiau bus Ukrainos kariuomenei, tuo daugiau jos karių žus. Bet neatrodo, kad tai kam rūpėtų. Galima prisidengti V. Zelenskio raginimais uždaryti Rusijos sienas ir nieko iš jos neišleisti. Tačiau taip jis kalbėjo prieš mobilizacijos paskelbimą, o štai visai neseniai Ukrainos prezidentas ragino Rusijos gyventojus bėgti nuo mobilizacijos.
Kiekvienas pabėgęs potencialus Rusijos karys reiškia mažesnį spaudimą Ukrainos kariuomenei.
Neįsileidžiant mobilizacijos pabėgėlių nepaisomi Ukrainos interesai, nors jais ir prisidengiama. Nenoras įsileisti – visų pirma savanaudiškas. Juk tam tikra jų dalis tikrai gali būti proputiniški elementai, kelsiantys neramumus. Latvija ir Estija bijo, kad ir taip gausios jų tautinės rusų mažumos dar padidės, taps dar priešiškesnės ir agresyvesnės. Galų gale, ekonomika irgi svarbu: ne visi atvykėliai susiras darbo, gali tekti juos išlaikyti. Tai realios problemos. Bet ar nebuvo galima rasti jų sprendimo? Ir dabar esama šalių (tos, kurios toliau nuo Rusijos), sutinkančių priimti mobilizacinius migrantus.
Argi nebuvo galima susitarti, kad jie galėtų į jas nuvykti tranzitu? Arba sutarti dėl kvotų sistemos, kad Rusijos kaimynės nepaskęstų migrantų masėje? Gal vertėjo paimti pavyzdį iš Gruzijos, kur kiekvienas atvykstantis iš Rusijos turi pasirašyti dokumentą, kuriuo pripažįstama, kad Rusijos atplėštos Abchazija ir Pietų Osetija yra Gruzijos dalis? Būtinybė pasirašyti smerkiantį grobikišką Rusijos karą tekstą atbaidytų labiausiai proputiniškai nusiteikusius. Bet atrodo, kad apie tai net nesvarstyta.
Kitais žodžiais tariant, velniop Ukrainos interesus, mums savas kailis svarbiau, kai tik kyla pavojus nukentėti patiems. Štai toks svetimo skausmo nebūna. Lygiai toks pat trumparegiškas, kaip ir vakariečių nenoras atsisakyti Rusijos naftos ir dujų, turbūt ir lėmęs visai gerą sankcijomis apdėtos Rusijos ekonomikos funkcionavimą. Užtat Europą krečia energetinis drugys ir gresia recesija. Nesinori apie tai galvoti, bet ar neatsigręš mūsų nuleista geležinė uždanga mobilizaciniams migrantams kareiviškais jų batais mūsų žemėje?
