Aptardami Michailo Gorbačiovo mirtį Lietuvoje visi prisimena Sausio 13-ąją. Iš tiesų neabejotina, kad Gorbačiovas ne tik žinojo, bet ir sankcionavo televizijos ir radijo pastatų puolimą. Kraujo jo valdymo laikais SSRS pralieta ir daugiau (Tbilisis, Baku, Ryga...).
Bet gana retai šiame kontekste prisimenamos skerdynės Kinijoje, Tiananmenio aikštėje, 1989 metais, kai vaikant demokratijos reikalavusius protestantus nužudyta šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių – tikslūs žuvusiųjų skaičiai nežinomi iki šiol. O mūsų parlamento puolimo 1991 m. sausį buvo atsisakyta, nors toks planas, atrodo, buvo. Ir šį sprendimą Gorbačiovas lėmė taip pat, kaip ir puolimą prie televizijos bokšto.
Priežasčių, kodėl atsitraukta, mes turbūt niekada nesužinosime. Galima sakyti, kad jis norėjo išsaugoti savo veidą Vakaruose, kad taip pasielgė dėl neryžtingumo, bet toks sprendimas lėmė turbūt šimtų gyvybių išsaugojimą. Mes gedime Sausio 13-osios aukų ir tai natūralu. Kartu sunku imti domėn tai, kas neįvyko, nors galėjo. O vis tik reikėtų pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei Gorbačiovas būtų buvęs ryžtingesnis.
Kinijai 1989 m. vadovavo didysis reformatorius Deng Siaopingas, padėjęs pamatus šios šalies ekonominei galybei. Jis prisimenamas visų pirma kaip sėkmingas lyderis dažnai primirštant tankus Tiananmenio aikštėje. O Gorbačiovas matomas kaip nesėkmingas vadovas, nesugebėjęs išlaikyti imperijos. Vadinasi, sėkmingas politikas – tas, kuris nepaiso aukų siekdamas tikslo, jei tik jį pasiekia, žinoma. Klausimas, ar galėjo Gorbačiovas išlaikyti imperiją, jei būtų nepaisęs aukų – neatsakomas. Vis tik kai kurie dalykai matyti gana aiškiai.
Kinija pasuko kitu keliu, nei gorbačiovinė SSRS: ekonominė liberalizacija kartu su griežta viešojo gyvenimo kontrole. Kinijos komunistų partijai šis pasirinkimas buvo sėkmingas – ji išlaikė valdžią, valstybė ne subyrėjo, o atvirkščiai – sustiprėjo, pakeitė SSRS kaip antroji ekonominė galybė pasaulyje. Ar galėjo SSRS sėkmingai eiti panašiu keliu – sudėtingas klausimas: Kinijoje buvo daug palankesnė demografinė padėtis (daug pigios darbo jėgos iš kaimo), kai SSRS jau buvo industrializuota ir urbanizuota, todėl nebeturėjo šio resurso. Nors jei gausi darbo jėga iš Vidurinės Azijos būtų perkelta į europinę industrializuotą SSRS dalį (o tokių planų būta), kas žino. Bent jau XXI amžiuje Rusijoje dirba daugybė migrantų iš šių buvusių SSRS respublikų.
Šiaip ar taip, Gorbačiovas galėjo imtis ekonominės liberalizacijos, kartu išlaikydamas politinį ir ideologinį spaudimą. Jei būtų pasisekę sėkmingai išlaviruoti, SSRS galėjo egzistuoti iki šiol ir netgi sustiprėti ekonomiškai. Kinija juk nėra monoetninė valstybė, joje daug kultūrinių, religinių, etninių, socialinių ir ekonominių įtampų, tačiau tai netrukdo jai sėkmingai funkcionuoti.
Geresniam tarptautiniam SSRS įvaizdžiui suformuoti būtų užtekę pasitraukti iš Afganistano ir sutarčių dėl ginkluotės sumažinimo. Neužmirškime, kad Vakarų Europos šalys, JAV visais įmanomais būdais stengėsi neleisti SSRS subyrėti, nelabai tepalaikė mūsų nepriklausomybės bandymus. O Vakarų kapitalo pritraukimas taip, kaip Kinijoje būtų galėjęs paskatinti ekonomikos atsinaujinimą, pramonės modernizaciją.
Šiaip ar taip, Gorbačiovas galėjo imtis ekonominės liberalizacijos, kartu išlaikydamas politinį ir ideologinį spaudimą. Jei būtų pasisekę sėkmingai išlaviruoti, SSRS galėjo egzistuoti iki šiol ir netgi sustiprėti ekonomiškai.
Sovietinei vadovybei tereikėjo skatinti privačią iniciatyvą, kuri SSRS jau senokai egzistavo: visokia nelegali smulki ir nelabai prekyba bei gamyba – veikė net pogrindiniai fabrikai. Visa tai reikėjo legalizuoti ir paskatinti vystytis toliau. Kolūkių panaikinimas būtų išsprendęs nuolat SSRS kankinusį maisto klausimą per kelerius metus. Taip ir atsitiko po SSRS žlugimo, kai Rusija ir Ukraina tapo stambiausiomis grūdinių kultūrų eksportuotojomis, nors SSRS nuo septintojo dešimtmečio pradžios grūdų importas nuolat augo.
Privačiai ekonominei iniciatyvai reikštis visai nebūtina nei demokratija, nei žmogaus teisių laikymasis, tai įrodo ne tik Kinijos pavyzdys. Greičiau jau atvirkščiai – būtent tai, kad jų nėra, traukia Vakarų įmones, kurios gali išnaudoti darbuotojus, nepaisyti viršvalandžių, įdarbinti vaikus, mokėti juokingai mažas algas nesibaimindamos protestų ar aktyvistų kišimosi ir taip gauti itin žemą gaminių savikainą. Demokratinėje šalyje tokias sąlygas pasiekti sunkiau.
Bet tam, kad būtų einama ekonominių, o ne politinių reformų keliu, reikėjo mąstyti pragmatiškai. Sovietinė propaganda ugdė kitokį mąstymą, kuriame ideologija yra visa ko pagrindas. Atitinkamai mąstė ir Gorbačiovas: kritusį darbo našumą galima pakelti tik įkvėpus gyvybės merdėjančiai ideologijai, grąžinus žmonių tikėjimą ja.
O tai įmanoma tik per viešùmą, grįžtant prie lenininių idealų ir kartojant chruščiovinio atšilimo entuziazmą – abu laikotarpiai iš tiesų buvo labai vaisingi įvairiose gyvenimo ir gamybos srityse. Ir mūsų laimė, kad jis mąstė taip, tik todėl galėjo atsirasti Sąjūdis. Kitaip mūsų tautinio atgimimo vadovai būtų iki šiol dirbę savo darbus, burbėję virtuvėse, piktinęsi draugų susibūrimuose, o pogrindininkai platinę mažai kieno žinomus ir skaitomus leidinėlius.
Gorbačiovas galėjo pasirinkti ir dar kitą kelią – nedaryti nieko, tęsti ligtolinę politiką. Tai būtų reiškę tolesnę ekonominę ir socialinę degradaciją, tačiau ir ji galėjo tęstis dešimtmečiais. SSRS pagal BVP apimtį 1985 m. buvo antra pagal dydį ekonomika pasaulyje, trauktis ji galėjo dar ilgai. Chroniškos ekonomikos ligos (žemas darbo našumas, visiškai neefektyvus žemės ūkis, išpūstas karinis pramoninis kompleksas, stagnuojanti ir atsiliekanti pramonė) būtų vis labiau silpninusios valstybę, bet represinis aparatas, žmonių įprotis paklusti būtų dar ilgai neleidę situacijai radikaliai pasikeisti.
Kai tik Gorbačiovas ėmėsi reformų, kai tik valstybės spaudimas sumažėjo – visos susikaupusios ekonominės, socialinės, tautinės ir kitos problemos tiesiog susprogdino Sovietų Sąjungą. Turbūt nuo 1988 m. jos jau nebuvo įmanoma išsaugoti. Ne veltui dar N. Machiavellis rašė apie didžiulius reformų keliamus pavojus. Vienas iš Gorbačiovo šūkių buvo ir greitinimas („ускорение“), reiškęs ekonomikos spartinimą, tačiau realiai jo reformos pagreitino santvarkos ir valstybės irimo procesus.
Taigi, Gorbačiovas pasirinko patį palankiausią mums (ir visiems SSRS gyventojams) kelią: radikaliai liberalizuoti viešąją erdvę. Nėra abejonių, kad jis norėjo reformuoti ir išlaikyti SSRS kaip pasaulinę galybę, paversti ją iš tiesų lygia JAV. Pavyti ir pralenkti kapitalistines šalis svajojo ne tik Nikita Chruščiovas – šis siekis įrašytas Lenino 1917 m. rašytuose tekstuose.
Taigi, Gorbačiovas pasirinko patį palankiausią mums (ir visiems SSRS gyventojams) kelią: radikaliai liberalizuoti viešąją erdvę.
Deng Siaopingas 1989 m. jau žinojo, kur veda žodžio laisvė, ir galėjo numatyti, kuo tai baigsis – tai parodė gorbačiovinės reformos. O štai Gorbačiovas, rinkdamasis politinės liberalizacijos kelią, tokių žinių neturėjo ir turbūt rėmėsi tik kompartijos istorija, kurioje su Leninu ne visai teisingai sieta vidinė demokratija partijoje, kai galėjo veikti įvairios nuomonės ir vykti tikros partinės diskusijos. Iš tiesų Leninas 1921 m. pasiūlė įdiegti partinės vienybės principą, neleidžiantį kurti jokių frakcijų ir kartu uždraudžiantį nuomonių įvairovę. Jam tai atrodė būtina atsvara tuo pat metu diegtai naujajai ekonominei politikai, leidusiai rinkos ekonomikos elementus SSRS. Gorbačiovas toks įžvalgus nebuvo, jo pasirinkimas iš dalies buvo aklas, nesuprantant ir net nenujaučiant galimų padarinių, todėl tai beveik ir ne jo nuopelnas.
Tačiau tai, kad SSRS žlugimas buvo iš esmės taikus – tai jau ir asmeninių sprendimų rezultatas. Bandymai imperiją sutvirtinti ginklu buvo sporadiški, trumpalaikiai ir nusinešė vis tik gana nedaug gyvybių. Žinoma, kiekviena žūtis – tragedija, tačiau dabar, kai vos ne tiesioginiame eteryje matome, ką reiškia visavertis karas, turėtume dar geriau įvertinti, ko buvo išvengta byrant SSRS.
Žlugimą lydėjo įvairūs ginkluoti etniniai ir politiniai konfliktai Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Moldovoje, netiesiogiai – ir Jugoslavijoje, tačiau juos lėmė ne Gorbačiovo valia ir tiesioginis įsikišimas. O buvo galima įsikabinus į sostą kariauti dėl kiekvienos prarandamos žemės pėdos. Nekalbant jau apie atominius ginklus, dėl kurių likimo drebėjo visas pasaulis. Kaip rodo dabartis, visus SSRS turimus atominius ginklus reikėjo tiesiog sunaikinti, tačiau tai, kad jie bent jau nepasklido po visą pasaulį, neatsidūrė įvairių po SSRS susikūrusių diktatūrų rankose – didelis pasiekimas, taip pat ir Gorbačiovo nuopelnas.
Turbūt galima sutikti su Mažvydu Jastramskiu, kad Gorbačiovas buvo neryžtingas, neįžvalgus politinis lyderis. Jei būtų buvęs įžvalgesnis, SSRS būtų galėjusi egzistuoti dar ne vieną dešimtmetį, gal net iki šiol, o jei būtų buvęs ryžtingesnis, aukų (taip pat ir Lietuvoje) būtų galėję būti ir dešimtimis, ir šimtais kartų daugiau. Iki šiol negalinti atsigauti karų sudraskyta Jugoslavija su neabejotinai ryžtingu Slobodanu Miloševičiumi – puikus tokios galimybės pavyzdys. Todėl telieka konstatuoti: Michailas Gorbačiovas – neryžtingas ir neįžvalgus. Laimei.
