Sukrutinta Europos Sąjunga (ES) diskutuoja, kaip Ukrainai nutiesti kelią į narystę Bendrijoje. Šalies situacija unikali tiek dėl Rusijos tęsiamos invazijos ir laiko spaudimo, tiek dėl jos pačios dydžio ir ekonomikos. O bet kokie Briuselio susvyravimai pokalbiuose dėl Ukrainos ateities džiugiai švenčiami Maskvoje.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Orbano pralaimėjimas išjudino Ukrainos narystės ES klausimą.
- ES šalys narės yra įsipareigojusios kolektyvinei gynybai.
- Raginama, kad visi derybiniai skyriai dėl narystės ES Ukrainai būtų atverti per birželį ir liepą.
- Kyjivas nenori antros klasės narystės.
- Jei kalbos dėl Ukrainos narystės įstrigtų, tai parodytų ES strateginio ryžto trūkumą.
Orbano pralaimėjimas atvėrė kelią
Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengrijos rinkimuose išjudino Europą ir dėl jo veto įstrigusias kalbas apie Ukrainos narystę ES. Naujasis premjeras Peteris Magyaras patvirtino, kad su Kyjivu pasiektas susitarimas dėl šalies vengrų etninės mažumos teisių, ir davė suprasti, kad Vengrija nebeblokuos tolesnių derybų dėl narystės. Dar 2022 metais, praėjus keturiems mėnesiams po Rusijos invazijos pradžios, Ukrainai suteiktas šalies kandidatės statusas – taip jį pirmą kartą gavo kariaujanti šalis.
Dabar ruošiamasi svarbiam žingsniui – ES sutiko perkelti Ukrainą ir Moldovą į kitą narystės siekio etapą, o už ES plėtrą atsakinga eurokomisarė Marta Kos paragino bloko nares per birželį ir liepą abiem šalims atverti visus šešis derybinius skyrius. Derėdamasi dėl šių skyrių, kandidatė turi vykdyti ir reformas, kad pasiektų ES standartus. Tai įgyvendinus, laukia paskutinis žingsnis – vienbalsis ES narių sutarimas dėl įstojimo.
„Po daugelio metų dvejonių ES sprendimas galiausiai atverti duris Ukrainai buvo tiesiogiai susijęs su Rusijos agresija prieš savo kaimynę“, – LRT.lt aiškina Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto tyrėjas Kai-Olafas Langas.
Tačiau nors politinis palaikymas į Europos saugumą ir gynybą įsicementuojančiai Ukrainai yra tvirtas, ir taip sudėtingą stojimo procesą, kuris, pavyzdžiui, Juodkalnijai trunka jau 16 metų, apsunkina beprecedentė situacija – Rusija tęsia karą ir yra okupavusi dalį šalies kandidatės teritorijos.
ES kolektyvinė gynyba
ES sutarties 42 str. 7 dalis teigia, kad „jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės <...> jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą“.
Šis įsipareigojimas prilyginamas NATO 5-ajam straipsniui, visgi iki šiol nėra įtvirtinta formali tvarka, kaip ši nuostata turėtų būti įgyvendinama.
„Vos tik Ukraina įstos į Sąjungą – kokia bebūtų jos narystės forma, turi būti taikoma ES sutarties 42 straipsnio 7 dalis: kolektyvinės gynybos garantijos. Vadinasi, narystė įpareigoja ir ginti Ukrainą. Šiuo klausimu kompromisų būti negali, nes tai visiškai panaikintų pačią narystės idėją“, – LRT.lt komentuoja Belgijos Karališkojo Egmonto tarptautinių santykių instituto direktorius profesorius Svenas Biscopas.
„Jei dabartinės ES valstybės narės mano, kad tai nepriimtina, jos neturėjo kviesti Ukrainos įstoti į Sąjungą“, – priduria jis.
Suvokdami, kad Ukraina jau yra įsitvirtinusi ES saugumo dalis, bloko lyderiai ieško kelių, kaip judėti į priekį. Nors pabrėžiama, kad kariaujanti šalis negali tapti nare, tęsiama šalies integracija, narystė taip pat įvardijama kaip viena galimo taikos susitarimo su Rusija dalių.
Bloko tikslas yra Ukrainos narystė užbaigus karą ir nesukeliant šoko bloko žemės ūkio sektoriui, instituciniam ir politiniam vientisumui. Tačiau neseniai pasirodė nuogąstavimų dėl lėtėjančių reformų.
„Nematau perspektyvių scenarijų, kai, Ukrainai likus už Sąjungos ribų, situacija būtų tvari visiems – ES, Ukrainai ir Europos saugumui. Taip Ukraina nuolat patirtų grėsmę, o ES vis tiek turėtų kažkaip su tuo tvarkytis, vis tiek turėtų remti Ukrainą, teikti karinę ir finansinę paramą, tačiau kartu neturėtų jokios kontrolės šiai paramai, nes Ukraina būtų savotiška autsaiderė“, – LRT.lt aiškina Europos politikos centro analitikė Svitlana Taran.
Keliai į ES ir narystės
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar plataus masto karo pradžioje patvirtino, kad Ukraina yra „viena iš mūsų ir mes norime, kad ji būtų Europos Sąjungoje“.
„Čia, Briuselyje, ir daugelyje valstybių narių yra aišku, kad Ukraina turėtų būti narė. Mums jau reikia peržengti šį svarstymų, ar Ukraina turėtų būti nare, etapą, mes jį jau peraugome. Dabar reikia diskutuoti, kaip Ukraina gali tapti nare, kokie praktiniai žingsniai turėtų būti žengti“, – nurodo S. Taran.
Diskusijos dėl narystės verda tiek tarp ES narių, tiek tarp Briuselio ir Ukrainos. Politiniai užkulisiai atskleidžia, kad jau atmestas „atvirkštinės plėtros“ kelias, kai šaliai būtų leista prisijungti prie Bendrijos nepasiekus visų reformų, o įgyvendinant jas vėliau.
Tačiau skuba spaudžia ES. Eurokomisarė M. Kos paragino Bendrijos sostines pereiti nuo žodžių prie darbų ir greitai susitarti dėl kitokios naujų narių priėmimo sistemos.
„Ukrainos situacija išties yra unikali: karas, šalies dydis ir [norimas] įstojimo tempas. Viskas yra unikalu, todėl Ukrainai turėtų būti rastas tam tikras unikalus kelias, nors ir vis tiek paremtas nuopelnais“, – pažymi Europos politikos centro analitikė.
Kol kas įvardijami du galimi Ukrainos keliai į ES – tradicinis ir su išankstine integracija. Pirmasis pasižymi ilgu stojimo procesu, o besitęsiantis karas, tikėtina, nulemtų dar didesnį nenuspėjamumą, kurio laukiama Maskvoje. Visgi K.-O. Langas pažymi, kad su pakankama ES parama Ukraina galėtų neįstrigti sudėtingame procese.
„Matėme, kad kai kuriose srityse Ukrainos stojimo procesas vyko gana dinamiškai“, – sako jis.
Išankstinė integracija Ukrainai reikštų priėjimą prie svarbiausių sričių, ypač prie bendrosios rinkos, prieš įstojant į ES. Vieną tokį variantą pasiūlė Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas – asocijuotą narystę, leidžiant Ukrainai dalyvauti ES viršūnių ir ministrų susitikimuose, taikant jai bloko savitarpio pagalbos nuostatą, tačiau nesuteikiant balsavimo teisės. Šis pasiūlymas pristatytas kaip tarpinis žingsnis, tačiau Kyjivas iš karto jį atmetė, pabrėždamas visateisės narystės būtinybę.
Kyjivas bijo narystės eksperimentų.
„Ukraina siekia išvengti rizikos įstrigti antros klasės ar supaprastintoje narystėje“, – aiškina ekspertas iš Vokietijos.
„Ukrainai tai yra egzistencinis klausimas. Tai tarsi viltis išlikti ir egzistuoti karo metu ir po jo, nes žinome, kad Rusijos grėsmė neišnyks, ji bus čia visą laiką. Būtent todėl Ukrainai tai ne tik ekonominis, finansinis ar bendrosios rinkos klausimas, visų pirma tai Ukrainos saugumo ir išlikimo klausimas“, – pabrėžia S. Taran.
Laukianti Rusija
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis garsiai įvardijo ambicingą datą Ukrainos narystei, tai 2027 metai. Lietuva taip pat žinoma kaip aktyvi šios diskusijos dalyvė, prezidentui Gitanui Nausėdai ir premjerei Ingai Ruginienei pabrėžiant, kad ES strateginis tikslas turėtų būti Ukrainos narystė iki 2030 metų.
Pirmoji data plačiai apibūdinama kaip nerealistiška, o antroji – per drąsi. Tačiau garsiai išsakomi terminai spaudžia Bendriją abstrakčios narystės perspektyvą paversti apčiuopiamu tikslu. Ypač kai Rusijos laukimo strategija ne vieną kartą tiek politiniame, tiek mūšio lauke davė vaisių.
„Rusai rimtai nevertina to, kad Ukraina taps nare. Jie vis laukia – galbūt kokių nors rinkimų, naujo rinkimų ciklo, galbūt to, kad ES pakeis savo strategiją Ukrainos atžvilgiu ar kad kažkas nutiks, pavargs, nebeliks tokios vienybės dėl Ukrainos. Jie labai strategiškai laukia, tikėdamiesi, kad kas nors pasikeis“, – teigia S. Taran.
Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto tyrėjas K.-O. Langas mano, kad jei reikalai vystytųsi pagal optimistinį scenarijų, jei vyktų konstruktyvios ir kryptingos derybos ir nekiltų komplikacijų dėl ratifikavimo, Ukraina galėtų tapti ES nare per 4–5 metus.
Toks žingsnis, anot jo, būtų signalas ne tik Kremliui, bet ir daugiau atsakomybės iš Europos partnerių reikalaujančiam Vašingtonui.
„ES atžvilgiu Ukrainos narystė ateityje yra ne tik savęs įtvirtinimo prieš Rusiją veiksmas, bet ir signalas JAV ir kitoms valstybėms, kad blokas yra pasiryžęs aktyviai prisidėti prie stabilumo ir saugumo stiprinimo žemyne“, – vertina jis.
Alternatyva – įstrigusios arba sustabdytos narystės derybos – apnuogintų ES strateginio ryžto trūkumą ne tik prieš Ukrainą, didžiąsias valstybes, bet ir prieš save pačią.
