Taigi, valdantieji galų gale pateikė Desovietizacijos įstatymo projektą. Ne per seniausiai teigę, kad savivaldybės pačios turi nuspręsti, ką daryti su „netinkamais“ paminklais, dabar persigalvojo. Įstatyme numatyta, kad „tarpžinybinės komisijos“ (nebe ekspertų – matyt, išsigąsta, kad ekspertai gali nuspręsti „neteisingai“) išvadą, patvirtintą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus, bus privaloma vykdyti.
Savivaldybių nuomonėmis buvo galima remtis, kol jos reiškė „tinkamą“ poziciją, kaip Vilniaus savivaldybė paminklo Petrui Cvirkai atžvilgiu. Tačiau požiūris į paminklus sovietinės armijos kariams kapinėse ne visose savivaldybėse „teisingas“, todėl jų sprendimus reikia pakoreguoti. Lietuva vis dar taip arti Rusijos, kad rusiškas „demokratijos“ modelis negali nedaryti įtakos mūsų politikams.
Taip pat skaitykite
Štai ir žemė, ant kurios šie paminklai stovi, stebuklingai virto nebe kapinių teritorija – tai vėl grynai putininės Rusijos modus operandi. Sužaidėme formalistiniais kriterijais ir paminklas kapinėse virto paminklu nebe kapinėse. Tokia pat putiniškai sovietinė ir Kultūros paveldo departamento skuba kuo greičiau nuimti kultūros paminklo statusą, trukdantį griauti paminklus. Valdžia įsakė – valdininkai vykdo, jokie meniškumo ar kultūros vertybės kriterijai, kurie šiaip jau turėtų būti departamento veiklos pagrindas, tam negali sutrukdyti.
Kaip jie nesutrukdė susprogdinti Trijų kryžių ar nuversti Katedros frontono skulptūrų sovietmečiu. Na, taip, dabar nebe barbariškai griaunama, o „kultūringai“ nukeliama. Beje, griovimo šalininkai kažkodėl labai stengiasi tai pabrėžti. Matyt, jaučia panašumą į idėjinius protėvius sovietmečiu, ir tai kelia nemalonius jausmus.
Šiaip jau paminklų kariams šalinimas – lygiai tokia pati ideologinė kova, kokią su „neteisingais“ paminklais kovojo komunistai. O putininė Rusija parodė, kaip panaši kova su istorija virto kovomis mūšio lauke. Gerai, kad Lietuva maža ir negali turėti imperialistinių ambicijų.
Nestebina ir tai, kad paminklai žuvusiems kariams vadinami „balvonais“, propaguojančiais sovietinę ideologiją ir šlovinančiais okupaciją. Ar tikrai paminklas žuvusiems sovietiniams kariams Aukštųjų Šančių kapinėse, kur karys, nusiėmęs šalmą, priklaupęs ir nulenkęs vėliavą, pagerbia žuvusiuosius, propagandinis? Ant jo net penkiakampės žvaigždės nematyti, tai abstrakti pagarbos žuvusiems kariams išraiška. Kokią ideologiją jis propaguoja? Kaip čia įamžinta okupacija? Kad kario šalmas sovietinis? Panašus paminklas galėjo būti pastatytas bet kurioje Europos šalyje ir po Pirmojo pasaulinio karo. Tik savo kėdės patriotai savivaldybėse, įvairūs politikieriai (nesinori įvardyti jų politikais) ir aktyvistai (gerai dar, kad ne kokių smogikų padalinių nariai) žino vienintelį „teisingą“ atsakymą.
Šiaip jau paminklų kariams šalinimas – lygiai tokia pati ideologinė kova, kokią su „neteisingais“ paminklais kovojo komunistai.
Taigi, vis bandau suprasti: kodėl? Kodėl reikia versti visus iš eilės paminklus sovietinės armijos kariams, dargi stovinčius kapinėse? Juk jie savaime nieko nepasako apie praeitį, nespinduliuoja putininės propagandos tiesiai į smegenis ir jau tikrai neįkvepia lietuvių kartoti raudonarmiečių žygių, kaip teigė Valdas Rakutis. Elgesys su jais kalba apie mus, nieko daugiau.
Taip, tarp šių paminklų – nemažai neturinčių didelės meninės vertės, tipinių. Bet ir dalis tarpukariu pastatytų, ir dabar atstatytų bei pastatytų ganėtinai nevykę, nekalbant jau apie begalinį kartojimąsi. Kodėl tai nelaužia akies? Taip, kai kurie tų paminklų (nors ne visi) skirti Raudonajai armijai garbinti ir visai neatitinka mano estetinio bei ideologinio skonio. Bet žuvusiųjų karuose atminties ir pagerbimo pakeitimu į karo ir pergalių garbinimą sirgo toli gražu ne tik sovietai – visa Europa pilna tokių paminklų, ypač statytų iki Antrojo pasaulinio karo. Tuo labiau kad nebėra Raudonosios armijos, o mes tebebijome seniai mirusios ir nepaveikios sovietinės subyrėjusios SSRS ideologijos, nebenaudojamos nė putininėje Rusijoje.
Bandant suprasti rečiau aptariamas paminklų griovimo vajaus priežastis, pirma, kas šauna į galvą, tai absoliutus empatijos nesaviems, svetimiems trūkumas. Visas pasaulis ir visi žmonės jame padalijami į savus ir svetimus, šiems nesuteikiant jokios užuojautos, nebandant jų suprasti.
Tai ne naujas bruožas: V. Mykolaičio-Putino karo metų dienoraštyje visiškai neminimas žydų naikinimas (pirmos užuominos atsiranda tik 1944 m., vokiečiams jau traukiantis, kai dauguma žydų jau seniai išžudyti). Rašytojas negalėjo nežinoti, kas vyksta – Vilniaus getas buvo šalia universiteto, kuriame jis dėstė. Žydai jam, kaip ir daugeliui (bet jokiu būdu ne visiems) tarpukario Lietuvos inteligentų, buvo svetimi, jų likimas nelabai rūpėjo. Ne vienas slapta ir džiaugėsi, kad Lietuvoje jų nebebus. Toks požiūris buvo paplitęs visoje Europoje, bet Antrojo pasaulinio karo pasekmės tai pakeitė.
Nematome ir nekreipiame dėmesio į tai, ką pripažįsta visas pasaulis: didžiulį Raudonosios armijos indėlį nugalint nacizmą ir sustabdant milijonus nusinešusią karo pjūtį.
Lygiai taip pat svetimi lietuviams ir Raudonosios armijos kariai. Jokios pagarbos ir tuo labiau supratimo jie neatrodo nusipelnantys. O kad būtų dar paprasčiau, užtenka pasakyti, kad paminklai okupantams. Nors būtent kariams, okupavusiems Lietuvą 1940 m., paminklai sovietmečiu nestatyti. Dėl propagandinių priežasčių pabrėžta tada Lietuvoje esą įvykusi revoliucija, o ne SSRS prievarta. Paminklai statyti būtent kariams išvaduotojams. Taip, Josifas Stalinas, Winstonas Churchillis ir Franklinas Rooseveltas (ne vien Stalinas!) Jaltoje dar kartą padalijo Europą ir nusprendė, kas liks SSRS valioje, bet kuo čia dėti eiliniai kariai ir jų pagerbimas? Frontininkai Lietuvoje represijų nevykdė, tai darė SMERŠ ir NKVD kariai, bet ar kam svarbu?
O kad naciai irgi buvo okupantai, kad Raudonosios armijos kariai nuo jų išvadavo Lietuvą, supratimo nėra. Balys Sruoga „Dievų mišką“ pabaigė raudonarmiečių pasirodymu. Galima tai nurašyti propagandos reikalavimams, bet abejoju, kad rašytojas būtų su tuo sutikęs. Kai gresia mirtis, būsi dėkingas bet kokiems išvaduotojams. Na, o tai, kad raudonarmiečiai išgelbėjo nuo mirties svetimus – Lietuvos (ir ne tik) žydus ir kitus konclagerių kalinius, – mums apskritai nesvarbu.
Lietuvių istorinės sąmonės iki šiol nepasiekė supratimas, kad nacizmas buvo neabejotinas blogis, vertinęs žmones pagal rasinius kriterijus, planingai naikinęs ištisas tautas. Nes lietuviai beveik nespėjo pajusti šio okupanto represijų, tiksliau, jas nustelbė sovietinės. O tai, kad į Lietuvą jau buvo pradėję keltis vokiečių kolonistai, atiminėję ūkius iš vietinių, užsimiršo, kaip ir ne itin aukšta lietuvių vieta rasinėje hierarchijoje, turėjusioje lemti tautų likimą Vokietijai laimėjus.
Naciai lietuvių sąmonėje liko išvaduotojais nuo bolševikinių žiaurumų, tremties 1941 m. O kalbant tiesiai, jie iki šiol liko savi mūsų sąmonėje, susijungę su darbštaus ir organizuoto šlubo vokiečio, kuris tikrai įvestų tvarką Lietuvoje, vaizdiniu.
Galima tik užjausti mūsų politikus, kurių istorinė sąmonė tokia, o prisitaikant prie bendro europinio klimato tenka prisiminti visai nerūpimą Holokaustą ir keikti visai simpatiškus nacius. Darbas toks, sovietmečiu panašiai viešai šlovinta didžioji rusų tauta sau tyliai keikiant „ruskius“. Užtat bet kuriai patogiai progai pasitaikius toks mąstymas išlenda.
Štai Seimo komiteto posėdyje Kultūros ministerijos atstovas Rimantas Mikaitis pareiškė, kad „ypač po Bučos, matyt, [Raudonosios armijos] šlovinimas ir pasaulio išvaduotojų nuo nacizmo mitas turbūt jau visiškai subliuškęs, nieks tokio klausimo, bent jau Lietuvoj, turbūt nebeturėtume kelti“. Kaip Antrojo pasaulinio karo SSRS armija susijusi su nusikaltimais Bučoje ir kaip jie panaikino Raudonosios armijos indėlį į nacizmo sutriuškinimą, klausimas ministerijos klerko sąžinei.
Rusija griauna jiems netinkamus paminklus ar neleidžia jų tvarkyti savaip, kaip ir mes neleidžiame jiems savaip tvarkyti karių kapų Lietuvoje. Kodėl piktinamės jų veikla?
Gal mūsų prezidentui verta šiuos naujausius istorinius atradimus pristatyti nuvykus į sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje minėjimą? Būtų įdomu stebėti vakariečių reakciją... Kalbant rimčiau, tiesiog gaila, jog žūsta toks puikus propagandistas, mažai kuo nusileidžiantis putininiams kiseliovams ir solovjovams patriotinių nesąmonių skelbimo rimtu veidu srityje. O visai rimtai – Putinas perrašo istoriją teigdamas, kad tik sovietų kariuomenė nugalėjo nacius, o mūsiškiai – priešingai.
Nematome ir nekreipiame dėmesio į tai, ką pripažįsta visas pasaulis: didžiulį Raudonosios armijos indėlį nugalint nacizmą ir sustabdant milijonus nusinešusią karo pjūtį. Jis nepaneigiamas ir svarbus, tačiau tik tiems, kam rūpi žmonės, nužudyti nacių krematoriumuose ir tūkstančiuose sudegintų kaimų (vien Baltarusijoje tokių per 5 000, atrodo, prie kai kurių naikinimo prisidėjo ir lietuviai). Jei mums nerūpi, mes ne europiečiai, tik paviršutiniškai priklausome vakarietiškai kultūrai.
Taip mąstant nematyti, kad didžiulė dalis kare žuvusių raudonarmiečių buvo ne rusai, o ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai, kad jie iš tiesų jautėsi išvaduotojais, o ne užkariautojais, ir elgėsi Lietuvoje visai kitaip nei Vokietijoje. Juozas Lukša-Daumantas prisiminimuose „Partizanai“ užrašė pirmųjų su frontu užėjusių raudonarmiečių žodžius: „Turbūt jums nusibodo mūsų laukti.“
Nepagarba žuvusiems kariams, nors ir priešo, irgi tolina mus nuo Europos. Tiksliau fariziejiška elgsena, kai formaliai lyg ir gerbiame, bet tik pačius kapus. Prisimenu, kaip vaikystėje, dar sovietmečiu, mano pasipiktinimą sukėlė turbūt su buldozeriu sulyginti Pirmojo pasaulinio karo žuvusių karių (taip pat ir rusų) cementiniai antkapiai, pastatyti vokiečių. Lygiai tokia pat sovietinė nepagarba ir dabar, tik ne tokia tiesmuka, antkapių jau neliečiame. O gal dar neliečiame? Ant jų juk pilna raudonų žvaigždžių, o jos – sovietinės propagandos dalis, ar nereikėtų nuimti, o tai dar paveiks...
Jei negerbiame svetimos atminties, ar turime teisę piktintis, kad Rusijoje nugriaunami paminklai tremtiniams lietuviams arba jų neleidžiama statyti, arba naikinamos tremtinių kapinės? Kuo nuo jų skiriamės versdami „netinkamus“ paminklus? Rusija griauna jiems netinkamus paminklus ar neleidžia jų tvarkyti savaip, kaip ir mes neleidžiame jiems savaip tvarkyti karių kapų Lietuvoje. Kodėl piktinamės jų veikla? Toks tokį pažino, o Europa nė nekvepia abiem atvejais.
Toks elgesys nerodo empatijos ir tiems, kurių artimieji žuvo Antrojo pasaulinio karo metais kaip raudonarmiečiai. Tarp jų ne tiek jau mažai lietuvių, nekalbant apie rusus. Nuolatinis baksnojimas prieš kiekvieną gegužės 9 d., kad raudonarmiečiai buvo okupantai, tarsi nebūtų likusių 364 dienų, kai galima kalbėti apie sovietinę okupaciją ir lietuvių patirtas kančias.
Juk ne vieni kentėjome, nuo Stalino Rusija nukentėjo baisiau nei Lietuva. O dar tos kalbos tądien, kad tai Rusijos propagandinė akcija, kad reikia saugotis provokacijų (o paminklų vertimas – ne provokacija?), kūrė išankstinio priešiškumo, ateinantiems prisiminti artimųjų, atmosferą. Ar verta stebėtis, kad šie žmonės tapo palankia dirva putininei propagandai?
Jei draudžiama propaguoti ir autoritarinius režimus, teks ką nors daryti su Lietuvos diktatoriaus 1926–1940 m. Antano Smetonos atminimu, gana gausiai Lietuvoje įamžintu
Ir klausinėjimai, kodėl jie švenčia ne diena anksčiau. Jei daugiau nei 70 metų jų šeimoms svarbi būtent ta diena, kodėl jie staiga turi pradėti minėti kitą? Tai mums, lietuviams, kuriems nusispjaut į Antrąjį pasaulinį karą, lengva kiloti visiškai nesvarbią atminimo dieną. Rusams, ukrainiečiams, baltarusiams tai labai svarbi diena. Ir ne tik (bei ne tiek) todėl, kad tokia propaganda. O todėl, kad beveik kiekvienoje jų šeimoje yra žuvusių ar kariavusių protėvių. Daug dažniau nei mūsų šeimose tremtinių ar partizanų.
Ir patys liberaliausi rusai, dabar kovojantys su Putinu, palaikantys Ukrainą, paklausti patvirtins, kad jiems data labai svarbi, kad kariavusiųjų atmintis jiems šventa. Ką galime pasiūlyti tokiems žmonėms? Abejingumą, priešiškumą ir panieką? Kol Putinas nepavogė atminties dienos iš žmonių, sovietmečiu kariniai paradai pergalės dieną vyko tik keturis kartus (1945, 1965, 1985 ir 1990 m.). Būtent Putinas pavertė kasmečius gegužės 9 d. paradus karinės galios ir „galim pakartoti“ demonstravimu, kai sovietmečiu šūkis buvo priešingas – „niekada daugiau“.
Toks mūsų priešiškumas tik suteikė Kremliaus propagandai puikius ginklus apie rusų persekiojimus, apie nacistus Pabaltijy, nekenčiančius pergalės, apie kovą su rusams svarbiais dalykais. Bet tai niekis, putininė propaganda gali ir iš nieko sukurti reikiamą vaizdelį (nors kodėl jai padėti – klausimas be atsakymo). Daug blogiau, kad tokia politika atstumiame rusų (ir ne tik) tautinę mažumą net nebandydami suprasti, kas jiems svarbu. Lietuvoje jie mažuma, todėl mes labiau atsakingi už tai, kaip jie integruojasi į mūsų visuomenę. Ir spjaudymas į jų atmintį santykių tikrai negerina. Matyt, yra norinčių turėti dar ir nelojalią rusų tautinę mažumą šalia jau nemažai prarastų lenkų. Kam tai naudinga?
Apskritai tai, kaip aršiai kovojama su sovietmečio likučiais, rodo, jog putininė propaganda Lietuvoje itin sėkminga. Nes kiekvienas propagandos tyrinėtojas pasakys, kad manipuliacija tuo kokybiškesnė, kuo daugiau atsako, vidinio dialogo ar įtampos sukelia jos siūlomos temos.
O pabaigai – pastebėjimas ne apie sovietmetį. Oficialus Desovietizacijos įstatymo projekto pavadinimas – Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Jei draudžiama propaguoti ir autoritarinius režimus, teks ką nors daryti su Lietuvos diktatoriaus 1926–1940 m. Antano Smetonos atminimu, gana gausiai Lietuvoje įamžintu. Kažin ar kas ryšis teigti, kad jo režimas nebuvo autoritarinis. Tenka laukti, kol bus verčiami paminklai A. Smetonai. Nors kolaborantui Stasiui Raštikiui paminklas tebestovi...
