Dabar toks klausimas gal ir juokingas, tačiau galvojant apie ilgalaikę Lietuvos, Europos ar net viso pasaulio perspektyvą jis be galo svarbus. Karas kada nors baigsis, bet tai gali tebūti pertrauka, atokvėpis pildant ginklų arsenalą, kaupiant jėgas, ieškant tinkamos ideologijos, sutelkiančios visuomenę ir pagrindžiančios naują amžinų priešų puolimą.
Juk Rusijos istorija jau ne vieną šimtmetį sukasi užburtame ydingame cikle: išorinė ekspansija, krizė, atsigavimas ir vėl ekspansija, krizė... Norėtųsi, kad po šio karo Rusijai pavyktų rasti išeitį iš tokio velniško užburto rato.
Vokietija, tarpukariu gyvenusi revanšizmo idėjomis, po Antrojo pasaulinio karo juk sugebėjo pasukti kitu keliu. Tiesa, ne iš karto, skausmingai ir su neišvengiamais praradimais: teko atsisakyti daugelio ryšių ne tik su Hitlerio, bet ir su Schillerio Vokietija, apkapoti kultūrines šaknis – persiformatuoti. Tokia buvo pokyčių kaina: tam, kad imperinė sąmonė išgaruotų bent jau iš didžiosios visuomenės dalies, joje turi įvykti didžiuliai ir radikalūs pokyčiai.
Taigi, kokios sąlygos galėtų lemti Rusijos atgailą dabartinėmis aplinkybėmis? Visų pirma karinis valstybės pralaimėjimas. Kas yra Rusijos (branduolinės valstybės!) pralaimėjimas, įtariu, nežino niekas iš Vakarų politikų. Nacistinę Vokietiją tiesiog nukariavo ir okupavo, tai leido įvykdyti bent paviršutinišką denacifikaciją ir įvairias reformas. Okupacijai pasibaigus abi Vokietijos buvo integruotos į atitinkamus politinius, karinius ir kultūrinius blokus (NATO ir Varšuvos), jose liko sąjungininkų kariuomenės. Toks perauklėjimas davė vaisių.
Ar įmanomas toks scenarijus su Rusija? Abejoju, kad atsiras tikinčių Ukrainos karinių pajėgų galimybėmis užimti Kremlių ir visą Rusiją. Pabandykime įsivaizduoti, kad į karą tiesiogiai įtraukiamas NATO ir sąjungininkų koalicija nugali Rusiją (šiam kartui palikime nuošalyje tokiu atveju sunkiai išvengiamą atominio karo grėsmę). Tokios pergalės atveju labai sudėtinga įsivaizduoti visos milžiniškos Rusijos teritorijos okupaciją, administravimą bent kelerius metus, reformų įgyvendinimą, Marshallo plano analogą...
Vokiečiai ir japonai tvarkingai pakluso nugalėtojams ir gana ramiai iš dalies perėmė jų vertybes – jei jau priešas nugalėjo, tai turbūt ir jo tvarka geresnė. Tuo tarpu žinant tradicinį rusų santykį su savo (!) valstybe, kurį gerai apibūdina jei ne žodis sabotažas, tai tikrai – nepasitikėjimas, tvarkingos kaitos okupacijos sąlygomis tikėtis sunku. Tuo analogijas su Vokietija ar Japonija po 1945 m. galima baigti.
Kiek realesnis ekonominio ir karinio Rusijos išsekimo variantas, kuris turbūt ir vyrauja Vakarų politikų svajonėse. Kol kas jokios Rusijos ekonomikos griūties neįvyko ir atrodo, kad ji nenusimato ne tik artimiausiu metu. Daugelis analitikų pažymi labai aukštą finansų ir ekonomikos sektoriams vadovaujančių technokratų lygį – jie puikiai susitvarkė su krizine situacija.
Nemanau, kad Bučos užteks Rusijos atgailai, net jei ji pralaimėtų.
Jei ir toliau taip sėkmingai vairuos ekonomiką, gali tekti laukti ne vienus metus, kol ji pradės rimtai braškėti. O turint omenyje, kad Vakarų pasaulyje dar iki karo toli gražu ne viskas buvo gerai (grėsė ne tik ekonominė krizė, bet ir politinio nestabilumo problemos), paveikslas klostosi visai nevienareikšmiškas.
Kai pradės smukti eilinių Rusijos gyventojų gyvenimo lygis (kol kas jis faktiškai nekinta, pasiekia Rusiją ir naujausi „Iphone“), tai turbūt vyks pamažu, nelabai pastebimai, vadinasi, „duonos maištų“ tikėtis neverta – neramumai kyla vykstant staigiems pokyčiams. O ir rusų liaudies kantrybė didžiulė. Nereikia nuvertinti Putino gebėjimo jausti masių nuotaikas ir į jas atsižvelgti. Kariniai Rusijos resursai, deja, didžiuliai. Galima šaipytis iš pasenusios dar sovietinės technikos, bet ji griauna, žudo ir padeda Rusijos kariuomenei slinkti į priekį.
Na, bet sakykime, kad Ukrainos armija nustūmė priešus iki savo sienų, net Krymą atsiėmė. Jei tik Vakarai su savo begaliniais resursais nenustos jos rėmę, variantas įmanomas. Ar tai Rusijos pralaimėjimas? Ir taip, ir ne. Putino ir imperialistiškai nusiteikusių rusų – taip. Bet tai toli gražu ne tas „gydantis“ sutriuškinimas, patirtas Vokietijos ir Japonijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Rusijos gyventojams jį galima pateikti net kaip pergalę ir / arba nukišti kažkur į informacinio lauko pakraščius, kaip karas Afganistane nebuvo akcentuojamas SSRS. Rusijos „geros valios“ apraiškų jau matėme ne vieną: Girkino tipo šovinistai piktinasi, o didžioji Rusijos visuomenės dalis – abejinga.
Toks pralaimėjimas visai nebūtinai sunaikintų dabartinį Rusijos politinį režimą, to tikisi ir daugelis opoziciškai nusiteikusių rusų. Hipotetinis Krymo praradimas nusivylimą sukeltų, bet kiek jau tų nusivylimų Putinu būta – ir nieko, jo valdžia tik stiprėjo. Galima prisiminti ir 19 a. Rusijos pralaimėtą Krymo karą. Pralaimėjęs caras sėkmingai numirė (yra spėliojimų, kad specialiai persišaldė kariniame parade, taip savotiškai nusižudydamas), bet patvaldystė išliko, tiesa, buvo įvykdytos reformos, modernizavusios Rusiją, bet tai buvo reformos iš viršaus, nepakeitusios politinio režimo.
Kiek realesnis ekonominio ir karinio Rusijos išsekimo variantas, kuris turbūt ir vyrauja Vakarų politikų svajonėse.
O gėdingai pralaimėtas Krymo karas Rusijoje, beje, nebuvo nutylimas, tik interpretuojamas kaip didvyriška kova. Sevastopolio gynyba tapo paplitusiu propagandiniu rusų karių herojiškumo simboliu. Šis vaizdinys buvo svarbus ir „atsiimant“ Krymą 2014 m. – juk negali kažkokiai Ukrainai priklausyti „rusų karinės šlovės miestas“, kaip vadinamas Sevastopolis. Taigi, pralaimėjimas gali pasitarnauti ir imperialistiniam mąstymui.
Bet dar svarbesnis grynai psichologinis aspektas. Pralaimėjimas, kai dauguma šalies gyventojų patys net nesusidūrė su karu, nepatyrė jo savo akimis okupantų pavidalu – netikras pralaimėjimas, jis nepajuntamas, juo tiesiog neišeina patikėti, net kai pasirašyta kapituliacija.
Čia tinka prisiminti Pirmojo pasaulinio karo pabaigą: daugelis vokiečių taip ir nepatikėjo, kad Vokietija iš tiesų pralaimėjo. Juk jos teritorijos priešininkai neužėmė. Tai buvo palanki dirva įsitvirtinti sąmokslo teorijoms apie visokių bešaknių „pasaulio piliečių“, žydų išdavystę – „dūrį į nugarą“ nenugalėtai Vokietijos armijai.
Tai savo ruožtu skatino šovinizmo ir antisemitizmo augimą visuomenėje. Panašiai Rusijos žmonės reagavo ir į SSRS žlugimą: tokia galinga valstybė negalėjo šiaip sau subyrėti, ją išdavė išsigimęs elitas – Gorbačiovas su Jelcinu.
Taigi, kai pralaimėjimas nėra akivaizdus, beveik automatiškai auga revanšizmas. Jei nepralaimėjome mūšio lauke, jei viską lėmė sąmokslas – toks elgesys nesąžiningas, tikroje kovoje būtume laimėję. Neteisybės jausmas žeidžia orumą ir reikalauja revanšo. Čia veikia ne tiek politika ir net ne vien didžiarusiškas ar koks kitoks šovinizmas. Visų pirma tai emocijos – nuoskauda ir pažeminimas, o jau ant šitų mielių auga revanšizmas.
Vokietijoje Hitleriui į valdžią padėjo ateiti dar ir ekonominė depresija. Tačiau nacių režimo nė kiek nesusilpnino tai, kad vokiečių gyvenimo lygis Trečiajame reiche buvo žemesnis nei Veimaro respublikoje iki Hitlerio. O Rusijos pavyzdys rodo, kad ekonominis nuosmukis nėra būtina revanšizmo sąlyga.
Turtingas pirmasis 21 a. dešimtmetis, kai aukštos naftos kainos užtikrino gyvenimo lygio ir ekonomikos augimą Rusijoje, neapsaugojo nuo revanšizmo plėtros. Nuoskauda ir pažeminimo jausmas niekur nedingo ir neleido nukreipti pasipylusių pinigų žmonių gerovės labui – finansuotas militaristiniai ir imperiniai projektai, o žmonės tai sveikino.
Fantominiai imperijos skausmai buvo didesni, o vakariečiams būdingo atgailavimo dėl jų imperijų prieš kelis šimtmečius įvykdytų nusikaltimų būta labai mažai, jei išvis būta. Nuo sovietinės santvarkos pasmerkimo pamažu pereita prie nostalgiško jos garbinimo.
Atrodo, kad būtent atgailos momentas skiria posovietinę Rusiją nuo ponacinės Vokietijos, jis lemia ir esminius skirtumus nuo atgailaujančių Vakarų. Todėl manyčiau, kad kol Rusijoje neįsivyraus vakarietiška ar į ją panaši atgailos kultūra, tol jos revanšistinis alkis bus nepasotinamas, nepadės nė smulkūs ar stambesni pralaimėjimai.
O atgailos kultūrai imperialistinėje sąmonėje susiformuoti reikia moralinio visos tautos pažeminimo. Būtent moralinio – neužtenka karinio pralaimėjimo ir net okupacijos (nors jie gali prisidėti). Moralinis pažeminimas reiškia fundamentalaus savo neteisumo suvokimą, įsisąmoninimą, kad „mūsiškiai“ pažeidė esmines, svarbiausias etines ir moralines normas, ir aš esu atsakingas už tai kaip „mūsiškių“ dalis, net jei nedalyvavau ir nepalaikiau.
Todėl manyčiau, kad kol Rusijoje neįsivyraus vakarietiška ar į ją panaši atgailos kultūra, tol jos revanšistinis alkis bus nepasotinamas, nepadės nė smulkūs ar stambesni pralaimėjimai.
Ir čia turiu omenyje ne karą. Deja, karas iš esmės reiškia savotišką nemoralumo įteisinimą, nehumaniško elgesio normalizaciją. Kare neišvengiamos žmogžudystės (jos taip dažniausiai net nevadinamos), nekaltų civilių žūtys, žiaurus elgesys su žmonėmis. Priešininkai nuolat tuo vienas kitą kaltina, tačiau sąžinės gilumoje žino, kad ir patys turi dėl ko gėdytis.
Būtent todėl Rusijos apeliacijos į vakariečių bombardavimus Jugoslavijoje, Irake ar Afganistane, tenka pripažinti, veiksmingos – jos nurodo į karo „normalumą“, tai leidžia sakyti: mes tokie, kaip ir jūs. O tai, kad vieni stengiasi vengti nekaltų aukų kurdami kuo tikslesnius ginklus, o kiti to nepaiso – „smulkmenos“. Tuo labiau kad kiekviename kare galima rasti nekaltai nukentėjusių nuo visų pusių. Todėl karas ir karo nusikaltimai savaime į atgailą neveda.
Tai, kas privertė vokiečius įsisąmoninti fundamentalų savo neteisumą, buvo konclagerių mašinerija ir ypač Holokaustas. To jau neįmanoma pateisinti karu, tai nusižengia bet kokiam žmoniškumui. Kai tik nebeliko visa tai pridengusios propagandos ir pagrindusios nacizmo ideologijos, išryškėjo visas visuomenės patirto nuopolio siaubas. Ir tai prireikė kelių dešimtmečių bei kartų kaitos, kad šis fundamentalus moralinis pažeminimas būtų įsisąmonintas ir persmelktų visuomenę.
O Rusijos kare prieš Ukrainą iš tokių momentų – Buča, atėmusi žadą ir rusų propagandos įnirtingai neigiama. Ne veltui ja abejoja net kai kurie tų, kurie nepritaria karui ir Putinui – pernelyg jau didelę moralinę naštą ji užkrauna. Buča peržengia karo ribas, bent jau šiuolaikinėje jo sampratoje. O Mariupolis, virtęs pragaru, deja, „tik“ karas, kaip ir apšaudymai, civilių žūtys bei visas kitas siaubas. Nemanau, kad Bučos užteks Rusijos atgailai, net jei ji pralaimėtų. Būtent Rusijos, nes jos gyventojų yra visokių, bent jau 20 procentų karui nepritaria, nemažai jų jaučia atsakomybę ir svajoja, kad Rusija pralaimėtų. Bet tai, kad dalis Rusijos gyventojų pasmerkė sovietinės santvarkos nusikaltimus, nepanaikino imperialistinių tendencijų įsivyravimo posovietinės Rusijos visuomenėje.
Tik kai kaltė ir atgaila persmelkia visuomenę, o politinis elitas tai demonstruoja (Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Brandto Kniefall von Warschau, kuriuo po 45 metų pasekė Japonijos premjeras) ir tuo pačiu skatina, galima kalbėti apie visuomenę keičiančią atgailą.
Baigti galiu nedžiuginančia išvada: šansų, kad Rusija atgailaus, nedaug. Žinoma, tai tik pasvarstymai, kuriuose neatsižvelgiau į daugybę galimybių ir veiksnių. Ypač norėčiau pabrėžti neišvengiamą būtinybę integruoti poputininę demokratišką Rusiją į Vakarus, kaip buvo integruota Vokietija. Galbūt tai vienintelis būdas ištraukti ją iš aplinkiniams ir jai pačiai pražūtingo ekspansionistinio kelio.
Išorinė ekspansija ar išorės ekspansija?
