Šį tekstą rašau jau sūnų palydėjęs į penktąją klasę, dukrą – studijuoti. Prisimenu kaip dabar: prieš 27 metus Jonavos geležinkelio stoties perone stoviu su išpampusiu lagaminu ir laukiu traukinio į Vilnių, į studijas...
Ratų dunksėjimas: į Vilnių, į Vilnių, į Vilnių, skambėjo labai viltingai... Kaip pažadėtoji žemė. Tokia ji tada turbūt ir buvo, nors Vilniaus taip niekad iki galo ir neprisijaukinau. Tuomet perone išlydėjo tėvas. Akyse tolsta švytintis bėgių užtrauktukas, užrakinantis praeitį ir atveriantis, kaip ten bebūtų, nežinią.
Jau 21 metus gyvenu su moterimi, kuri rugsėjo 1 d. grįžta su didesniu ar mažesniu glėbiu gėlių. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, riestos jų uodegos... Pripratau, nors to niekad nesupratau. Vis nevykusiai juokauju, jog savaitei atidarysiu gėlių kioską. Kodėl iki šiol mokytojus užverčiame augalais, paprastai į neviltį pedagogus (nors šie ir nepripažįsta) varančiais kardeliais. It kokius velionis ar karo veteranus.
Apskritai, rugsėjo 1-ąją esame pernelyg sureikšminę ir mūsų sąmonėje užima pernelyg daug vietos. Juolab kad ši tradicija – mokslo metus pradėti būtent šią dieną – nėra sena, įskiepyta sovietmečiu, visuotinai priimta 1980-aisiais, į Rusiją, o vėliau ir į Sovietų sąjungą atėjusi iš Bizantijos, kur rugsėjo 1-ąją prasidėjo ir Naujieji metai, nes neva būtent tada dievas pradėjo kurti pasaulį. Tą pasaulį tenka kurti patiems, niekas už mus jo nenulipdys.
Kodėl iki šiol mokytojus užverčiame augalais, paprastai į neviltį pedagogus (nors šie ir nepripažįsta) varančiais kardeliais.
Beje, nieko nuostabaus, jog į Klaipėdos uostą pirmąją rudens dieną atplaukusio Bermudų kruizinio laivo keleiviai stebėjosi, kodėl uostamiestyje niekur neparduoda alkoholio ir visi po miestą vaikšto su gėlėmis. Tarkim, tai tokia meninė akcija, performansas. Tradicinis. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, aštrūs kaip debesų dantys...
Apmaudu tai, kad nuvytus kardeliams, išgaruoja ir ta taip visos visuomenės oficioziškai deklaruojama pagarba mokytojui, o šie mokslo metams įpusėjus ir iš nuovargio išmušinėjant saugikliams visai pagrįstai išsitraukia kardus. Prisipažinsiu, kai 2018-aisiais mokytojų streikas įgavo pagreitį, atvirai džiūgavau. Pagaliau.
Deja, diskusijos apie mokytojo profesijos prestižą jau kokčios ir atsibodę. Tiesiog reikia konkrečių veiksmų. Kad adekvačiai finansiškai dar nesugebame įvertinti intelektinio, kultūrinio darbo, švietimo, kultūros įstaigų, menininkų indėlio nėra tik finansų klausimas. Čia mentaliniai dalykai. Galėtume vystytis ir greičiau. Nuo politinio elito iki žemiausiųjų sluoksnių dar nesugebame įsisąmoninti, jog ne viskam galime ir turime taikyti verslo logiką (apsimoka – neapsimoka), kurią vis bandoma įbrukti, primesti ir ja vadovautis.
Kuo labiau būsime išsilavinę – tuo mažiau reikės investuoti į kovą su propaganda etc. Visa tai banalybės, elementaru, bet... O sena motina, tėvas apsimoka?.. Daug pasako vien faktas, jog sugebėta uždrausti retransliuoti rusiškus propagandinius kanalus tik tada, kai prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Anksčiau preteksto nerasta. Patingėta. Apgailėtina. O kas turi nutikti, jog poslinkiai įvyktų iš esmės švietimo, kultūros sektoriuose? Daina atsibodusi? Atsibodusi. Tada lieka tik priedainis. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, spįsta...
O mokytojas bus gerbiamas tada, kaip bus to vertas, o vertas bus tada, kai bus visa galva aukštesnis, išsilavinęs, orus, šiuolaikiškas, kuomet neturės aukoti laiko bereikalingai biurokratijai – ataskaitoms, kurių niekam nereikia, išvaduotas iš planų rašymo jungo, tabelių, tikslų, lozungų kūrimo, kurie sugula į segtuvų antkapius ir užmirštami, tėvų ir vaikų teroro (juk jie žino savo teises) etc. Ir galės pilnavertiškai kvėpuoti, daryti tai, ką moka geriausiai – mokyti. Ir tik. Plačiąja prasme.
Nes dabar lituanistams kone moderniausias „šiuolaikinis“ poetas yra koks Mačernis, geriausiu atveju Marčėnas. „Jaunasis“ teatro režisierius, na, tebūnie Koršunovas... Kitaip tariant, mokytojas su šiandiena nespėja, nėra visuomenės avangarde. Žinoma, spalvas tirštinu ir gerųjų pavyzdžių yra į valias, tik, deja, tai nėra dominantė. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, žvilga...
Kodėl taip vangiai veržiamasi į pedagogikos studijas? Priežasčių begalės ir jos kompleksinės. Palaukite, o kas juos apskritai ruošia? Tarkime, koks pedagogo, dėstytojo įvaizdis visuomenėje? O jei dar humanitaro, filologo? Nepykite, esu ir būsiu visų pirma jų pusėje.
Tarkime, kokios „Dviračio žinios“ jau daug metų sėkmingai adoruoja nukvakusios lituanistės (aktorės Kristinos Kazlauskaitės asmenyje) ar nupušusios kalbininkės (beje, tik moters) įvaizdžius. Juk jie visi kvaili, verti pajuokos! Deja, su realybe tai jau seniai turbūt neturi nieko bendra. Gerai, kad jaunimas televizoriaus beveik nebežiūri, bet tėvai mėgaujasi ir augina savo menamo pranašumo prieš juos mitą.
Tarkime, kokios „Dviračio žinios“ jau daug metų sėkmingai adoruoja nukvakusios lituanistės (aktorės Kristinos Kazlauskaitės asmenyje) ar nupušusios kalbininkės (beje, tik moters) įvaizdžius.
Kodėl rugsėjo 1-ąją Vilniuje, Gedimino prospektu žygiuojantys VU fizikos fakulteto fuksai vis dar skanduoja: „Fizikai yra jėga, filologės – pramoga!“? Ar komentarų reikia? Kodėl vis dar esama kitakalbių mokyklų, kuriose per rugsėjo 1-ąją Lietuvos himnas nėra skambėjęs? Be abejo, kad tai nėra privaloma, ir neturi būti privaloma, ačiūdie, ne tokioje valstybėje gyvename. Kalbu apie mentalitetą, tapatinimąsi. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, Lietuva tėvyne mūsų...
Nepalieka ir įspūdis, jog brandos egzaminai vis dar traktuojami kaip olimpiados ir ieškoma būdų kaip tuos besibraunančius į brandą jaunus žmogelius sukirsti. Tai šiemet puikiai iliustravo matematikos egzaminas. Gal klystu. Norėčiau klysti. Egzaminai paversti giljotina, kurie kapoja galvas ir pumpuoja ne ką kitą, o baimę. Ir pradeda tai daryti nuo rugsėjo 1-osios.
Visame ugdymo procese tiesiog stinga nuoseklumo, nuspėjamumo, kitaip tariant empatijos tam pačiam mokiniui plačiąja prasme, o ir mokytojui. Emocinio intelekto ugdymas lieka kažkur užribyje. Lavinimas fetišizuojamas, savitikslis. Juk aišku, kad sausos žinios nieko vertos. Negana to, vaikai įkinkomi į burelių jungą, tėvai didmiesčiuose ima dirbti vaikų taksistais, vaikai nebesugeba savarankiškai iš mokyklos grįžti namo. Savotiškas Alzheimeris. O juk paprastai ir įdomiausia tai, ką atrandi pakeliui. Namo. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, kamščiai malonūs...
Kodėl rugsėjo 1-ąją Vilniuje, Gedimino prospektu žygiuojantys VU fizikos fakulteto fuksai vis dar skanduoja: „Fizikai yra jėga, filologės – pramoga!“? Ar komentarų reikia?
Nesuprantu ir asmens duomenų apsaugos viražų. Kodėl net klasės draugai neturi teisės žinoti vieni kitų įvertinimų, pažymių? Taip klasė kaip bendruomenė, kaip gentis, yra suardoma, supriešinama, generuojama nesveika konkurencija, įtarumas. Nuo ko saugojamasi? Nuo pačių savęs? Kalbu apie tai, kad eliminuojamas bendruomenių gebėjimas vieni kitiems pagelbėti, atsiremti.
Ir apskritai, tendencingas neva lyderių, „laimėtojų“, individualybių ugdymas yra ydingas iš esmės, nors ir kaip tam beprieštarautų kokie verslo magnatai. Kardeliai raudoni, kardeliai geltoni, vangūs anoniminiai ruoniai...
Ne kartą esu apie tai kalbėjęs, pasikartosiu ir dabar – mokykla, ugdymo įstaigos žmogų visų pirma turėtų mokyti pralaimėti. Būtent. Tada ir laimėti nebus sunku, nereikės lipti per galvas, vaidinti menamą elitizmą, hierarchijas, konstruoti galios žaidimų schemas, statyti piramides ir rugsėjo 1-osios kardelių paradai nevirs šokiais su kardais, o tas vis tolstantis bėgių užtrauktukas tvirtai surakins praeitį ir dabartį, virs stuburu, o ne perskyra, plėšiančia mus visus pusiau.
