„Dėl kokių dar klausimų artėjančioje Seimo sesijoje pozicija ir opozicija gali nesutarti?“ – paklausė kolega diskusijų laidoje. Ir iš aštrios dalyvavusių politikų reakcijos į klausimo formuluotę tapo aišku, kad pataikė į dešimtuką.
Mistinis „sutarimas“, dėl kurio virkauja partijos, šalies vadovai, ir kurio tikisi visuomenė, tėra sunkiai įgyvendinama utopija, ypač priešrinkiminiais metais, kurie Lietuvoje niekada nesibaigia.
O nesutarimo pastaruoju metu užderėjo kaip niekad gausiai. Karas Ukrainoje, nuo kurio visi pavargo, bet kurio neįmanoma užbaigti vienu mygtuko paspaudimu kaip įkyrėjusio kompiuterinio žaidimo. Pandemija, nes kovidas niekur nedingo ir toliau šienauja pažeidžiamiausius. Drastiškas kainų kilimas. Chaosas elektros rinkoje. Ir – kitąmet prasidedantys rinkimai.
Opozicijoje esanti partija, vadinama perspektyvia artėjančio savivaldos maratono kontekste ir besidėliojanti strategijas, šachuoja, išmesdama į rinką visuomenės nuomonės apklausą, kurios leitmotyvas „viskas yra blogai“.
Raktiniai žodžiai – „geresne ateitimi nelabai tikima“, „netikrumas, baimė dėl rytojaus“, „abejingumas, apatija, susitaikymas su likimu“, „visiškas nusivylimas, netikėjimas kokiu nors pagerėjimu“ ir tik truputį – „viltis, kad ateitis bus šiek tiek geresnė“ arba „įsitikinimas, kad ateitis būtinai bus geresnė“. Reziumuojant: „78 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad ekonominė padėtis Lietuvoje pastaruoju metu pablogėjo ir tik 1 proc. mano, kad pagerėjo.“
Pozicija – vienas valdančiųjų atstovas – per apklausą kerta statistika, kad per tą patį laikotarpį bankuose žmonių laikomi indėliai padidėjo daugiau nei ketvirčiu milijardo, augo vidutinis darbo užmokestis ir pensijos. Tokie pozityvūs ženklai blogoje situacijoje.
„Taip, savo rankomis nuverskime Vyriausybę! Karo metu!“, – skamba valdančiųjų rėmėjo pasipiktinimas.
Opozicija, pavasarį trankiusi durimis valdančiųjų panosėje, atėjus rudeniui turi svarų argumentą sakyti, kad jų argumentų girdėti nenorima, nes Vyriausybė taip ir nerado laiko ar galimybių suburti bendrą darbo grupę antiinfliacinių priemonių paieškai.
Nes Vyriausybė daro, ką gali. „Kokia iš tikro bus elektros kaina – mes negalime šiandien pasakyti. Bet gyventojai nebus palikti vieni“, – tai energetikos ministras Dainius Kreivys.
Opozicija, pavasarį trankiusi durimis valdančiųjų panosėje, atėjus rudeniui turi svarų argumentą sakyti, kad jų argumentų girdėti nenorima, nes Vyriausybė taip ir nerado laiko ar galimybių suburti bendrą darbo grupę antiinfliacinių priemonių paieškai. Ar paieškoms būrėsi bent valdantieji, taip pat kyla klausimų, nes laukiant Vyriausybės pristatomo energijos taupymo plano daugumai atstovaujantis parlamentinio Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas tik spėlioja, kiek dosnus šis projektas gali būti. Ir, klausiamas apie tempus, tepriduria, kad jam būtų nekorektiška „taip aštriai kritikuoti Vyriausybę“.
Teisybė ir tai, kad valdantieji nuo pavasario nesugeba apsispręsti, iki kokio lygio sunkmečio akivaizdoje turėtų kilti neapmokestinamasis pajamų dydis ir minimali alga, o skirtingoms daugumos partijoms atstovaujančios atitinkamų sričių ministrės iki šiol viešumoje traukioja antklodę, kritikuodamos viena kitos pasiūlymus.
Dar kovą atmetę prezidento Gitano Nausėdos „mano požiūriu, visai gerą“ siūlymą mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams išmokėti vienkartines 100 eurų išmokas (koks gerumas ištiko dėl tų 200 eurų, kuriuos taip meilingai prieš 2020-ųjų rinkimus padalijo ankstesnė Vyriausybė?) dabartiniai valdantieji sau patiems pakūrė pragaro ugnį, į viešumą paleidę žinią apie rengiamą viešojo sektoriaus įstaigų ir valstybės tarnybos pertvarką. Kurioje – ir siūlymas kelti atlyginimus politikams. Vyriausybei. Seimui. Kitų, būsimų kadencijų Vyriausybėms ir Seimams, bet kas atkreipia dėmesį į tą – „kitų“?
Prieš daugiau nei dešimtmetį toks vienas Eligijus Masiulis, gindamas valstybinio sektoriaus vadovų teisę į „normalų“ uždarbį, ištarė, kad „į valstybinį sektorių, kai alga yra 5 tūkst. litų, patenka arba bepročiai, arba vagys“.
Ir tegu premjerė ar kiti valdantieji dabar yra šimtu procentų teisūs sakydami, kad tiek ministro pirmininko – kaip pareigybės, ne asmens – tiek Seimo narių atlyginimai irgi yra nenormalūs, ir jų nekeičiant sukuriama pigi valdžia. Tačiau žinią apie planus – ateityje – tūkstančiais didinti politikų pajamas girdintys klausytojai (tie iš jų, kurie uždirba 1 600 eurų jau laikomi turtingais) lieja pasipiktinimą. Ir ne tik tie, kurių piktas palinkėjimas „valdžiai“ – tegu išgyvena iš vidutinės algos.
Ką iš vidutinės, jei valdantiesiems atstovaujantis politikas nuoširdžiai nesupranta, kaip iš dabartinio Seimo nariui skiriamo atlyginimo (mažiausias siekia apie 2,1 tūkst. į rankas, jei užmiršime parlamentines išlaidas, tą maždaug 1,3 tūkst. eurų per mėnesį, iš kurių išlaikomas automobilis, teikiamos smulkios dovanėlės rinkėjams ar apmokamas kvalifikacijos kėlimas), taigi, kaip gaunant tokį atlyginimą žmogui išgyventi?
Dėl šito klausimo pozicijai ir opozicijai teks tartis. Vėsų ir tamsų rudenį, kai dauguma potencialių rinkėjų, skaičiuodami savo išlaidas vis kylančioms elektros ir šildymo kainoms, dėsis į galvą kiekvieną politikų žingsnį.
