Šios išvados iš tiesų yra vienas didžiausių Lietuvos pažeminimų: tai, ką ataskaitoje apie elgesį su migrantais pasauliui skelbia „Amnesty International“. Dar blogiau, kad gėdą ir vėl bus pabandyta nutylėti. Ir vėl atsiras tų, kuriems tokia situacija pasitarnaus.
Prabėgo savaitė nuo nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“ ataskaitos, kurioje teigiama, kad Lietuvoje migrantai „mėnesiais laikomi skurdžiuose, į kalėjimą panašiuose centruose“, jiems „neleidžiama naudotis sąžiningomis prieglobsčio suteikimo procedūromis ir jie patiria kitų rimtų žmogaus teisių pažeidimų, tikintis, kad jie „savanoriškai“ grįš į šalis, iš kurių pabėgo“. Lietuvos tarnybos taip pat kaltinamos „instituciniu rasizmu“ ir smurtu prieš migrantus.
Prabėgo savaitė. Bet ataskaitą, išskyrus kelių konfrontuojančių politikų apsižodžiavimą, gaubia mirtina tyla. Ir sulig kiekviena diena ji tik stiprėja, virsdama panašia į tą, kuri prieš dešimtmetį viešojoje erdvėje supo žinią apie Lietuvoje slapčia veikusį CŽA kalėjimą. Tą kalėjimą, apie kurio egzistavimą 15 kilometrų nuo sostinės, Antaviliuose veikusiame Valstybės saugumo departamento mokymų centre, nežinojo, net nenujautė, tuomečiai valstybės vadovai.
„Niekada nebuvo ir būti negalėjo.“ Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas 2018 m. paskelbė, kad slaptas CŽA kalėjimas įtariamiems teroristams Lietuvoje veikė 2005–2006 metais.
Kai labai tyli, TAI – ta nemaloni žinia – tarsi nustoja egzistuoti. O paskui taip pat tyliai iš valstybės kišenės (tai, beje, padaryta šių metų pradžioje) sumoki 130 tūkst. eurų įtariamam teroristui, kuris Lietuvoje niekada nekalėjo. Ir greičiausiai ilgai netrukus sumokėsi dar vienam. Taip pat tyliai.
Beje, ne kas kitas kaip „Amnesty International“ dėl tokio kuklaus tylėjimo 2015-ųjų ataskaitoje apkaltino Lietuvą išsisukinėjimu. Be jokios reakcijos iš vidaus.
Bet šiandien kitaip. Tarptautinių nevyriausybininkų pastaboms tapti nematomoms sutrukdė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT), paskutinę birželio dieną paskelbęs sprendimą byloje dėl sulaikyto migranto, neteisėtai kirtusio sieną, statuso. Supaprastinant, kaip siūlo sprendimą komentavęs advokatas Laurynas Biekša, Lietuvos taikoma migrantų apgręžimo praktika, nepriimant prieglobsčio prašymų, taip pat sprendimas laikyti tuos žmones sulaikytus įvertinti kaip neteisėti.
Nepastebėti šio sprendimo bus sunkiau nei anksčiau faktiškai ignoruotų taip pat tarptautinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ ir jau savų visuomenininkų liudijimų, kuriuose smerkiamos prieglobsčio prašytojų sąlygos Lietuvoje. Ir apskųsti, kaip praėjusią vasarą bandyta pasielgti su Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovu Vytautu Valentinavičiumi (jis viešai paskelbė, kad pasieniečiai neinformavo migrantų apie galimybę prieglobsčio prašymus teikti pasienio punktuose), neišeis.
Nes tuo metu V. Valentinavičius sulaukė priekaištų „už Lietuvos pastangų valdant neteisėtų migrantų krizę menkinimą“ bei „pareigūnų ir visos valstybės menkinimą“ prieš tarptautines organizacijas. O dabar žodį tarė jos – tarptautinės organizacijos.
Žinoma, tarptautinėms organizacijoms galima atsikirsti. Ir tikrai taip: prieš Lietuvą vykdyta – ir tebevykdoma – hibridinė ataka, migrantai paverčiami jos dalimi, o Lietuvai tenka gintis. Bet tai niekaip nekeičia fakto, kad Lietuva, rodanti ypatingą tvirtybę ir susitelkimą, priimdama dešimtis tūkstančių karo pabėgėlių iš Ukrainos, tuo pačiu jau ištisus metus laiko 2 000 žmonių, taip pat ir mažus vaikus, faktiškai kalėjimo sąlygomis. Lietuviško kalėjimo: kai galimybė nusiprausti tampa privilegija, o ne kasdienine higienos procedūra.
Bet tai niekaip nekeičia fakto, kad Lietuva, rodanti ypatingą tvirtybę ir susitelkimą, priimdama dešimtis tūkstančių karo pabėgėlių iš Ukrainos, tuo pačiu jau ištisus metus laiko 2 000 žmonių, taip pat ir mažus vaikus, faktiškai kalėjimo sąlygomis.
Pavojingiausias momentas ataskaitoje – jau paminėtas akcentas, kalbant apie kontrastingą ukrainiečių pabėgėlių ir migrantų iš kitų šalių priėmimą, teigiant, kad „Lietuvos migracijos sistemoje įsišaknijęs institucinis rasizmas“.
Vis dėlto institucijos, kur jos dėsis, turės tvarkytis. Bet ne institucijose, o kasdieniame gyvenime, kuriame prieš metus skambėjo frazė „migrantais rūpinatės, o savus pamiršot“ (ir iš institucijos: „Mes turime ir savo, Lietuvos Respublikos piliečių, kurių sąlygos kartais netgi prastesnės nei pačių migrantų“), sulig karo pradžia atsirado naujas leitmotyvas.
„Dar atsirūgs mums šie atvykėliai… Kodėl sirams buvo siena uždaryta? Juk taip pat bėgo nuo karo! Kodėl jiems neaukojame milijonų? Kuo šitie kitokie?“
Tie, kurie šiandien kursto neapykantą Ukrainai, priešindami mūsų pašonėje vykstančio karo pabėgėlius su kitais, taip pat bėgančiais nuo karo, persekiojimo ar tiesiog neįmanomumo oriai gyventi savo šalyse, dar pernai mosikavo deglais ir plyšavo „budėjimuose“ Dieveniškėse ir Rūdninkuose. Skelbdami pasauliui, kad pabėgėliai prievartaus vietos moteris ir grobs vietos vaikus.
Šiandien, po tarptautinių organizacijų ir ESTT paskelbtų sprendimų, jie įsistato ašarą į akies kamputį ir skelbia, kad Lietuvos migrantų valdymo politikoje – dvejopi standartai. „Vienaip priimami ukrainiečiai, o kitaip – migrantai iš Artimųjų Rytų, kurie į Lietuvą patenka per Baltarusiją. Tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ būtent tai ir nustatė: ar Lietuvoje iš tiesų įsigaliojo koncentracijos stovyklų politika?“
„Įsigaliojo!“ – atitaria socialinių tinklų choras. Mezgasi nauja sąmokslo teorija, institucijoms atsakingai tylint.
