Maskvoje susprogdinta Rusijos propagandisto Aleksandro Dugino dukra Darja, gyva būdama, tarnavo Kremliaus režimui. Bet dar labiau jam pasitarnaus po žūties.
Puiki stačiatikė. Patriotė. Karo korespondentė. Ekspertė ir filosofė. „Ji niekada neragino smurtauti ar kariauti. O Rusijos priešai ją niekingai ir vogčiomis nužudė“, – tokiais žodžiais žuvusią dukrą apibūdino vienų „Kremliaus smegenimis“, kitų – fanatiku ir prisitaikėliu vadinamas Aleksandras Duginas. Beveik tokius pat žodžius apie žuvusiąją paskelbė Rusijos valdovas Vladimiras Putinas.
Gyva būdama, Darja Dugina turėjo būti pavyzdys ir iliustracija, kaip privalo elgtis ir kam tarnauti Rusijos jaunimas. Ir pavestą užduotį aistringai vykdė. Tačiau dar svarbesnį uždavinį Darjai Duginai Kremlius iškėlė po žūties.
Kalbu ne tik apie tai, kad Kremliaus propagandistai gavo progą dar kartą apkaltinti Ukrainą, taip pateisindami savo agresiją prieš šią valstybę. Progą apkaltinti Estiją, kur neva pasislėpė neva Darjos žudikė, kaip ir kitas Baltijos šalis, ir visą „priešišką“ pasaulį. Bet kas dar tiki Kremliaus kaltinimais?
Tačiau žuvusi Darja Dugina jau tampa pergalės – ir ne tik prieš Ukrainą – simboliu. Šventąja Daša, įkūnijančia auką, reikalingą tai pergalei pasiekti. Ši žinia skirta ne tiek išorei, kiek Rusijos žmonėms. „Ji norėjo būti su savo tauta“, – skelbiama.
Per laidotuves – atviras karstas. Mirusioji aprengta slavų tautiniais drabužiais. Graži, tarsi nebūtų žiauraus sprogimo ir ugnies liežuvių. „Atrodo, lyg būtų tik užmigusi“, – dūsauja palydėti atėjusieji.
Išlydinčiųjų – eilės. Žvilgsnis į mirusiąją. Žemi nusilenkimai tėvams. Vyriškis puola prieš karstą ant kelių, rauda.
„Mums visiems gimė jausmas – ne, ne kerštas, o giluminis pyktis ir kartu jėga bei tikėjimas, kad mes būtinai nugalėsime“, – rašo rusas tinklaraštininkas, savo įrašais remiantis režimo žingsnius.
Nereikia sakyti, kad prie Darjos Duginos karsto susirinko prastuomenė praplautomis smegenimis. Prastuomenei viskas jau vis vien. Ir ne pastaruosius kelerius metus, bet ištisus šimtmečius.
Ukrainiečiams taip pat nereikėtų žūti nuo rusų bombų. Bet jie žūsta. Geriesiems rusams tuo metu tylint.
Prie karsto susirinko aukštesnioji klasė (nes kalbėti apie vidurinę klasę Rusijoje kažkaip nepadoru). Tie, kuriems rūpi karjeros. Tie, kurių vaikai nekariauja, nes yra už ką juos išsukti. Tie, kurie nepalaiko smurto, bet „yra su savo tauta“. Ir kurių viduje šventoji Daša jau „žadina giluminį pyktį“. Jie kitą dieną kreipsis į kažkurios Europos Sąjungos valstybės ambasadą ir paprašys turistinės vizos. Nes juk reikia atsigauti po tokių liūdnų išgyvenimų.
Senoji Europa toliau svaiginasi iliuzija apie „gerus rusus“, žiauraus likimo priverstus gyventi savo šalyje. Apie truputį mažiau gerus, bet auklėtinus – štai atvažiuos į Europą, pamatys padorius žmones ir pakeis nuomonę. Gal net valdžią pas save pakeis. Todėl kilusi iniciatyva užkirsti kelią rusų turistams patekti į padorias valstybes sunkiai skinasi kelią dalies europiečių galvose.
„Dabar visi, remdamiesi Putino beprotybe, tapo priešiški rusų atžvilgiu. Nereikėtų visų rusų spalvinti vienodai“, – LRT „Panoramoje“ kalba airis. Jam pritaria šveicaras. Ir graikas.
Ukrainiečiams taip pat nereikėtų žūti nuo rusų bombų. Bet jie žūsta. Geriesiems rusams tuo metu tylint. Geriesiems rusamas tuo metu vykstant atostogų į Europą ir taip net patiems sau susikuriant iliuziją, kad jie – prieš smurtą, o Ukrainoje vyksta tik speciali operacija.
Auklėjamoji valandėlė, skirta paaiškinti, kaip blogai yra „nacionalizmas“. Nacionalizmas – tas noras gyventi savo valstybėje, kalbėti savo kalba ir savarankiškai pasirinkti. „Jūs nenorite būti kartu su rusų tauta?“
Galimybės rusams turistauti ribojimas per išduodamas vizas nėra antraeilis klausimas. Jis labai svarbus ir tai parodo Kremliaus reakcija. Skaudi reakcija. Nes jei rusai praras galimybę važinėtis po Europą, karas ateis į jų kiemą. Karas, o ne „specialioji operacija“.
Kol kas išvykose jie jaučiasi kaip pas save. Ne persiauklėja, ne semiasi demokratijos pavyzdžių, bet diktuoja savas taisykles. Tyčiojasi iš sutiktų ukrainiečių. Daro gėdą – rusams, kurių garbė ir sąžinė neleidžia būti teroristinės sistemos dalimi. Šiukšlina. Ir nesidrovi garsiai priminti, kaip kažkada žygiavo per Europą. Ir gali žygiuoti vėl.
