Apsidžiaugiau pagaliau radusi, kam padovanoti nuostabaus grožio vaikišką knygelę „Akys, kurios pasibučiuoja kampučiuose“ (angl. „Eyes That Kiss in The Corners“). Joje autorės Joannos Ho užrašyta ir nuostabiai iliustruota pasaka apie tai, kodėl kinų akys yra siauresnės.
Tačiau prieš pirkdama knygą draugės dukrai, kuri yra pusiau kinė, dėl visa ko paskambinau ir tiesiai šviesiai bičiulės paklausiau: „Nebežinau, kas yra įžeidu, o kas – gražu. Ar norėtum, kad ši knygelė atsidurtų dukrytės lentynoje, ar geriau paieškoti nesusijusios su rase?“ Draugė atsakė, kad knygelė ir jai, ir dukrai patiks.
Po kelių valandų, jau pakeliui į mergaitės gimtadienį, paskambinusi ta pati draugė atsiklausė, ar mūsų šeimos neįžeis, jei šventės metu vaikai daužys meksikietišką pinjatą: „Pinjata – vienaragio pavidalu, žinau, kad kai kurie žmonės itin jautriai reaguoja į bet kokių žaislinių gyvūnų daužymą.“ Atsakėme, kad mūsų neįžeis.
Tokie ir panašūs atsiklausimai yra visuomenės sąmoningėjimo ženklas. Mes augame, tampame empatiškesni, mokomės ir stengiamės suprasti vieni kitus. Turbūt bent kartą per mėnesį sužinau apie kokį nors atšauktą žodį ar reiškinį. Rengtis indėniškais rūbais tolygu kultūrinei apropriacijai, o vietoje „indėnas“ geriau sakyti „autochtonas“ – čia jau, palyginus, sena naujiena.
Dabar mano namais tapusiame Kaptin Kuko miestelyje renkami parašai dėl vietovardžio keitimo į originalų, pagarbesnį vietinei kultūrai – Ka’awaloa. Pasirašiusi peticiją, „Instagram“ paskyroje be_prostitucijos skaitau: „Žodis „prostitutė“ kuria įspūdį, kad moteris veikia viena, o tai ištrina sekso pirkėjo, išnaudotojų ir pačios sekso prekybos – visų, atsakingų už moters išnaudojimą, – vaidmenį.“ Trumpiau tariant, geriau sakyti „moteris prostitucijoje“ arba „į prostituciją patekęs asmuo“.
Kad ir koks politiškai korektiškas pasaulis bebūtų, mums reikės išsiaiškinti, kuo įsižeidimas skiriasi nuo įžeidimo.
Dar vienas šviežias pavyzdys: neseniai sužinojau, kad žodžiai „narkomanas“ ir „alkoholikas“ yra žeminantys, todėl geriau sakyti „priklausomybę nuo alkoholio / narkotikų turintis žmogus“. Skamba per ilgai, sudėtingai? Taip. Suirzau, išgirdusi tokį pataisymą? Tikrai taip. Tačiau pagalvojusi apie vieną man artimą nuo alkoholizmo kenčiantį žmogų išsyk pastebėjau, kad naujasis variantas iš tiesų skamba oriau ir viltingiau nei tiesiog „alkoholikas“.
Panašu, kad bent Vakarų pasaulyje kalba evoliucionuoja link draugiškesnės, kad patys įvairiausi žmonės nebūtų marginalizuojami ir jaustųsi lygiaverčiai. Žodžiai yra įrankiai – įgalintys, arba priešingai – skirti menkinti ir tarnauti žalingam naratyvui. Man iš esmės gražu, kad švelniai taisydami vieni kitų kalbą stengiamės pasaulį padaryti jaukesnį, įtraukesnį. Tuo pat metu jaučiu nuolatinį nerimą netyčia pasakyti ką nors ne taip ir būti atšaukta. „Cancel“ kultūroje, kaip ir teismuose, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Glumina ir tai, kad visuotinė politinio korektiškumo pastanga veikia tarsi kvietimas kiekvienam nuobodai įsižeisti dėl nieko ir dėl visko. Žmonės susikuria keisčiausiais projekcijas ir asmeniškai priima tai, kas yra visiškai ne apie juos, o tada dar apkaltina kitus nejautrumu. Tai itin dažnai patiriu dalydamasi nuomone ir nuotaikomis socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, kartą įkėliau savo nukarusio pilvo nuotrauką ir parašiau: „Mano pilvas stebuklingas, nes jame tilpo mano vaikai.“ Deja, viena moteris parašė įsižeidusi, mat jos pilvas irgi nukaręs, nors ji vaikų ir neturėjo. „Tai kaip jaustis?“ – klausė ji, atsakomybę už savo jausmus ir santykį su savo kūnu permesdama ant nepažįstamo žmogaus – manęs.
Ši situacija sustiprino mano nerimą: net pozityvi žinutė apie savo kūno priėmimą kažkam vis tiek pasirodo kaip asmeninis įžeidimas. Apskritai kūno formų ir vaisingumo temos yra aštrios, keliančios daug emocijų – tą puikiai žinau. Tačiau kur brėžti ribą?
Neseniai „Instagrame“ parašiusi, kad mano „mama yra per kieta būti „Tėjos, kuri tingi mokytis“ korepetitore“, sulaukiau laiško iš – nesunku atspėti – įsižeidusios moters. Jai pasijuto, kad kalbėdama apie tinginčius vaikus prabilau ir apie jos sūnų, kuris iš tiesų serga, o ne tingi… Taigi, nei kabutės (žyminčios numanomą citatą iš pokalbio su konkrečiu asmeniu), nei konkretus vardas neišgelbėjo nuo kitų žmonių projekcijų. Panašių istorijų galėčiau papasakoti dešimtis ir tikiu, kad su tokia keista nuolat įsižeidžiančiųjų problema susiduriu ne viena.
Anksčiau daug atsiprašinėdavau, kol pamažu ėmiau suvokti, kad kiekvienas atsiprašymas yra lyg padrąsinimas įsižeidusiesiems ir toliau kurti projekcijas į su jais tiesiogiai nesusijusius žmones ir situacijas.
Kad ir koks politiškai korektiškas pasaulis bebūtų, mums reikės išsiaiškinti, kuo įsižeidimas skiriasi nuo įžeidimo. Arba, kaip sakė viena mano pažįstama, „galiausiai bus taip, kad tavo šypsena įžeis žmones, neturinčius dantų“.
