Pasikalbėkime apie emigraciją. Apie tą gyvenimo būdu virtusį nuotykį, kai namai yra visur ir niekur, ir, atrodo, širdis supjaustyta į gabaliukus, kurių kiekvienas stipriau plaka skirtingose šalyse. Tik tie, kas tai patyrė, supras, apie ką kalbu.
Emigracijos priežasčių būna įvairių. Sociologai kalba apie traukos ir stūmos dėsnius: traukia, t. y. atvykti, kviečia svetur įsikūrę draugai ir giminės. Kitoje šalyje laimės ieškoti stumia nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės gimtinėje.
Gyvi žmonės viską papasakotų spalvingiau: apie vidury nakties iš nepažįstamojo feisbuke gautą žinutę, pavirtusią į gražią meilės istoriją, ir šeimą su trimis vaikais. Egipte. Tokias moteris dar vadiname „meilės emigrantėmis“ – pati esu viena iš jų. Havajuose.
Emigrantai papasakotų apie planus JAV padirbėti tik vieną studentišką vasarą, kuri netikėtai virto jau dvidešimt metų trunkančia sėkminga karjera Niujorke. Apie geresnio gyvenimo viltį Anglijoje ir neviltį supratus, kad tu tik manei, kad moki jų kalbą, o paaiškėjo, kad beveik nieko nesupranti. Apie džiaugsmo šūksnius gavus kvietimą studijuoti išsvajotame universitete. Ir liūdesį pastebint, kokie vulgarūs yra su Rytų Europa susiję stereotipai.
Mus, emigrantus, dažnai stengiamasi užmauti ant vieno kurpaliaus, neva visos Anglijoje dirba valytojomis arba fabrikuose. O štai JAV lietuviai dirba arba IT sektoriuje, arba aptarnavimo srityje. Girdėjote panašių apibendrinimų?
Dar bandoma mus kažkaip apibūdinti finansiškai ar intelektualiai, na, kad, pavyzdžiui, emigruoja tik nevykėliai, kurie nesugeba Lietuvoje gerai uždirbti. Arba priešingai, neva emigruoja geriausi ir protingiausi – tai dar vadinama protų nutekėjimu. Net pačių įvairiausių žanrų ir kokybės emigracijoje kuriamus rašinius dažnai mėginama krauti į tą pačią „emigrantų literatūros“ lentyną.
Galbūt ir egzistuoja šiokios tokios tendencijos, pavyzdžiui, tikrai daug lietuvių gyvena Čikagoje ir Londone. Tačiau kiek emigrantų, tiek istorijų, asmenybių ir keisčiausių mūsų pasirinkimų.
Ir lietuvių yra pačiose netikėčiausiose vietose – ne tik pasaulio megapoliuose, bet ir mažuose Islandijos, Šri Lankos ar Žaliojo Kyšulio Respublikos miesteliuose.
Mus, emigrantus, dažnai stengiamasi užmauti ant vieno kurpaliaus, neva visos Anglijoje dirba valytojomis arba fabrikuose.
Neseniai per „Viberio“ programėlę gavau savo brolio nuotraukas. Jose stovėjo gražuolis, išdidus, ką tik mokslus baigęs vaikinas. Kaip tai galėjo atsitikti? Kai „trumpam“ išvykau į Londoną, broliukui buvo septyneri. Ūmai suvokiau praleidusi visą jo vaikystę ir paauglystę, ir kad tas laikas nesugrįš. Niekada nesugrįš. O tie reti kartai, kai brolis telefonu išprašydavo, kad už jį paruoščiau anglų kalbos namų darbus, ir buvo visa, ką mudu nuveikėme per tuos trylika metų, kol gyvenau svetur. Nors viską planavau ir įsivaizdavau kitaip.
Emigracija yra susijusi su iliuzija, kad, kol aš adaptuojuosi naujoje kultūroje, gimtinėje laikas tarsi sustojęs. Kurį laiką taip ir būna – senieji namai ir juose likę žmonės nesikeičia taip greitai, kaip prieš akis besiveriantis pasaulis, lekiantis lėktuvais, atsiskleidžiantis skirtingų tautybių draugų istorijomis, besimainantis, gundantis žengti dar vieną žingsnį tolyn, leistis į dar vieną kelionę, nesvarbu, ar tai būtų keli žingsniai nuo naujų namų iki prekybos centriuko Vestporte, ar traukinio bilietai iš Keiptauno į Pretoriją.
Pati emigracija jau yra kelionė. O vėliau, grįžusi į gimtą miestą, pamatau, kad geriausios draugės ištekėjo, tėvai paseno, baro, į kurį eidavau jaunystėje, nebėra. Gyvenimas ir čia vyko, tik be manęs, ir dėl to kažkodėl jaučiuosi šiek tiek sutrikusi, šiek tiek įsižeidusi.
Emigracija yra susijusi su iliuzija, kad, kol aš adaptuojuosi naujoje kultūroje, gimtinėje laikas tarsi sustojęs.
Žmonės migruoja bėgdami nuo karo, bado ir politinių persekiojimų – tokie migrantai neturi pasirinkimo. Tačiau didelė dalis nuotykių išalkusių emigrantų turbūt nebūtų ryžęsi ilgam laikui palikti namų ir juose laukiančių artimųjų, jei ne šiuolaikinės technologijos, suteikiančios nemokamų vaizdo skambučių galimybę.
Iš pradžių tai buvo „Skype“, kuriuo galėjau skambinti mamai iš Londono. Dabar tų programėlių jau nebegaliu suskaičiuoti. Tačiau iš esmės visos jos suteikia du dalykus: ryšį ir iliuziją, kad tie vaizdo skambučiai gali kompensuoti tai, ką praleidžiame skambučiui pasibaigus.
Įdomu, kiek žmonių, emigravusių dėl pačių įvairiausių priežasčių, sutiktų su manimi: jei ne skaipas, gal nebūčiau taip ilgai užsibuvusi toli nuo tų, kuriuos myliu. Jei ne skaipas, gal ir visai nebūčiau emigravusi. Skaipas čia dėl visko kaltas, ne Londonas, ne Amerika, ne Lietuva, ne aš.
