Nuomonės

2021.12.05 08:32

Povilas Aleksandravičius. Kokia yra Lietuvos Bažnyčios jėga?

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas, LRT.lt2021.12.05 08:32

Prieš keletą savaičių publikavau straipsnį „Šiluvos deklaracija ir Bažnyčios tragedija“. Jame sukritikavau Lietuvos Bažnyčią už deklaratyvumą ir atotrūkį nuo to, ką žmonės realiai išgyvena savo psichiniame ir dvasiniame gyvenime.

Atsakydamas man, švento Augustino tekstų vertėjas Darius Alekna pareiškė, kad aš neigiu teorijos vertę. Keista, kad su tekstais dirbantis teoretikas šitaip nemokėtų skaityti tekstų. Savo tekste nekritikuoju teorijos, o prarają, kuri yra atsivėrusi tarp Bažnyčios skelbiamos teorijos ir žmogiškos tikrovės.

D. Aleknos tekstas yra teorinių nesusipratimų virtinė (kad ir absurdiškas teiginys, jog aš raginu „visuomenės gyvenime atsisakyti įstatymų ir normų, taisyklių ir papročių: jų nereikia nei formuluoti, nei laikytis“). Perskaitęs mano ir Aleknos tekstus, atidus skaitytojas tai supras lengvai. Todėl negaišiu laiko absurdiškų teiginių neigimui, išskyrus vieno, kuris apie mane skleidžia melą.

Nei iš šio, nei iš to Alekna pavertė mane „Nietzsche [Nyčės] gerbėju“. Aleknos intencija greičiausiai tokia: kadangi Nyčė turi nihilisto ir ateisto, krikščionybės niekintojo reputaciją, kaip patogu Aleksandravičių apšaukti jo gerbėju ir jį patį paversti nihilistu! Trumpoje „Facebooko“ diskusijoje savo teiginį Alekna man paaiškino taip: Nyčės gerbėjas esu todėl, kad esu Bergsono gerbėjas. Jam pasirodė, kad Nyčė ir Bergsonas kalba apie tą patį. Lyg tarp gaivališkos ir chaotiškos gyvenimo jėgos, kurią, rodos, teigė Nyčė, ir Bergsono gyvybinio polėkio būtų kažkas bendro!

Taip, aš remiuosi Bergsono filosofija. Taip, istoriografijoje yra buvę bandymų Bergsono filosofiją aiškinti per Nyčės, ypač Šopenhauerio kategorijas. Tačiau pats Bergsonas šiuos bandymus yra vadinęs nesusipratimu, o jo filosofijos tyrinėtojai nuodugniai parodė tokių gretinimų absurdiškumą. Bergsonas kalba apie kiekviename iš mūsų, kiekvienoje gyvoje būtybėje ir visoje visatoje pulsuojančią kūrybinę energiją, kurios šaltinis – dieviškas. Jis kategoriškai neigia būties ir gyvenimo nihilizmą bei netvarką. Jis tvirtina kiekvieną akimirką vykstantį pasaulio kūrimą ir pamatinį džiaugsmą, kuriame galėtume gyventi, jeigu sugebėtume pranokti mūsų mąstymo inerciją ir stereotipiškumą. Bergsono akyse Kristus ir jo gaivinama, vis atsinaujinanti krikščionybė yra šios gyvybės šaltinis mūsų pavargusioje žemėje.

Daugybei krikščionių mąstytojų Bergsono filosofija buvo jų teologijos įkvėpėja. Jeigu Nyčė yra nihilistas ir ateistas, prie ko čia jis?! Bet kuriuo atveju nesu Nyčės specialistas ir tuo labiau gerbėjas, jam esu skyręs vos vieną paragrafą viename iš savo tekstų.

Aleknos tekstas liudija jo, aukštinančio teoriją, susipainiojimą savo teorijose. Toks susipainiojimas būdingas tuštiems mąstytojams. Palikime šį teoretiką nuošalyje, nes jokio poveikio jo tekstai neturi. Daug teorijų buvo sukurta pastaraisiais šimtmečiais. Daug knygų prirašyta. Daug idėjų apie žmogaus prigimtį, pasaulį ir Dievą prigalvota. Aršiai apie jas diskutavo šimtai teoretikų savo mokslinėse konferencijose. Beveik visos jos atsidūrė šiukšlyne. Iš tūkstančio teorijų ir idėjų beveik tūkstantis taip ir numirė knygose, straipsniuose ir konferencijų pranešimuose, kurie buvo pamiršti vos publikuoti, nes neturėjo nieko bendro su tikrove.

Realų poveikį žmogui ir pasauliui daro tik tos idėjos, kurias lydi gyvenimo jėga. Efektyvias socialines normas galima išvesti tik iš tų teorijų, į kurias realiai reaguoja žmogaus prigimtis.

Bet žmogaus prigimtis yra sudėtinga. Ji gali lietis kaip gėrio troškimas ir kūryba. Bet gali sklisti ir kaip pykčio banga, kaip ego savisaugos instinktas. Gyvenimo jėga gali būti šviesi kaip meilė. Bet ji gali reikštis ir kaip žudanti tamsa, visur įžvelgianti priešus ir naikinanti viską, kas su ja nesutinka. Teoriškai visos idėjos pasisako už gėrį. Tačiau reikia atpažinti jėgą, kuri lydi teoriją.

Pažvelkime į istoriją. Čia rasime keletą idėjų, kurios buvo veiksmingos. Jos buvo veiksmingos todėl, kad jas lydėjo gyvenimo jėga – tamsi arba šviesi, dažnai sumišusi. Štai Markso idėjos – ta po pasaulį pasklidusi komunizmo šmėkla – pakėlė minias. Nes jos sutapo su socialine ir psichologine tikrove, kurią paprasti žmonės, darbininkai, realiai išgyveno savo sielose ir savo buityje. Klausydami marksistų, žmonės juto rūpinimąsi jų socialine ir psichologine gerove.

Tuo metu, kai Bažnyčia Pijaus IX lūpomis svaidėsi pasmerkimais ir skatino pragaro bausmių baimę, marksistai kalbėjo apie brolybę. Tai rezonavo. Tiesa, viskas greitai pasikeitė. Neilgai trukus, marksistų idėjos tapo pretekstu žudyti.

Kodėl? Nes į jas įsikūnijo kita jėga, instinktyvi žmogaus prigimties jėga, kuri laiko priešais ir naikina visus, kurie jai prieštarauja. Markso idėjos buvo ir yra efektyvios tik todėl, kad jas lydi arba realus socialinės brolybės troškimas, arba realus geismas sukurti tvarką, kurioje nėra vietos kitokiems. Jeigu Markso teorija nebūtų lydima vienos iš šių prigimtinių jėgų, šiandien jos nė neprisimintume – jos būtų mirusios kartu su Marksu, kaip tūkstančiai kitų idėjų.

Fašizmo teorija ir jo įskiepytos socialinės normos buvo veiksmingos, nes ją lydėjo tamsi ir galinga žmogaus prigimties jėga. Ir šioje juodoje jėgoje be vargo įžvelgsime tą patį elgsenos modelį: pasirinkti kitokius, apkaltinti juos kenkėjiška veikla ir nužudyti. Tamsiai jėgai nepritrūks gražiausių teorinių argumentų: nacijos grynumas, tapatybės apsaugojimas, vertybių gynyba, etc. Bet visi argumentai patys iš savęs – bejėgiai. Jų jėga – tai kaltinimo, puolimo ir naikinimo instinktas, būdingas baimės ir beprasmybės apimtiems žmonėms.

Štai Markso idėjos – ta po pasaulį pasklidusi komunizmo šmėkla – pakėlė minias. Nes jos sutapo su socialine ir psichologine tikrove, kurią paprasti žmonės, darbininkai, realiai išgyveno savo sielose ir savo buityje.

Žmonijai netrūksta ir šviesiosios jėgos proveržių. Ir kilo jie ne iš teorinių refleksijų, o iš pačių gyvybės šaltinių, mūsų sąmonės gelmėje trykštančios energijos, kuri galbūt kyla iš už anapus žmogaus prigimties, yra dieviška. Kaip tik ją reikia atpažinti, stiprinti ir integruoti į kasdienę sąmonę, kurioje ji veršis kaip žmogišką pasaulį kuriantis polėkis: toks yra idėjų ir teorijų vaidmuo. Ir tik šios energijos dėka idėjos tampa veiksmingos ir atlieka šį vaidmenį.

Sokratas yra Vakarų civilizacijos pradininkas ir atrama ne todėl, kad tvarkingai ir argumentuotai dėstė mintis, o dėl savo asmenybės jėgos, kuri buvo įsikūnijusi jo žodžiuose. Ta jėga jautėsi, ji buvo stipresnė už mirtį, ir, kaip vėliau teigė Bažnyčios Tėvai, Sokrato mirtis buvo Kristaus mirties ir prisikėlimo provaizdis. Visų šventųjų ir mistikų, kad ir kokiai religijai jie priklausytų, poveikis žmonijai yra milžiniškas.

Prisiminkime, pavyzdžiui, šventą Pranciškų Asyžietį ar Mahatmą Gandį. Jų lūpomis ištarta, net ir paprasta kaip centas mintis turi jėgą. Ir šiandien jų jėgą išgyvename ne kai kartojame jų idėjas, o kai, sekdami jų gyvenimo pavyzdžiu, pagauname vis dar gyvą jų asmenybių energiją. Tik ji mus transformuoja, o mūsų idėjas, būtinas gyvenimo refleksijai ir kūrybai, paverčia tikroviškomis, t. y. reflektuojančiomis tai, kas yra ir kas kuriasi.

O atplėšę evangelijas nuo Kristaus pajautos ir sujungę jas su tamsiąja mūsų prigimties jėga, gausime krikščionišką ideologiją, kuri, kaip žinome iš istorijos, taip pat gali žudyti.

Evangelijų žodžiai yra veiksmingi ne todėl, kad protingai išdėlioti, bet todėl, kad yra lydimi Kristaus asmens, jo meilės pajautimo. Atplėškime evangelijas nuo Kristaus asmens ir gausime bejėgius tekstus, kuriuos svarstysime maldos grupelėse, o grįžę į namus viską pamiršime ir gyvensime pagal kitokius dėsnius. O atplėšę evangelijas nuo Kristaus pajautos ir sujungę jas su tamsiąja mūsų prigimties jėga, gausime krikščionišką ideologiją, kuri, kaip žinome iš istorijos, taip pat gali žudyti.

Apie tai perspėjo pats Kristus: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui“ (Jn 16, 2). Tačiau jeigu evangelijos žodžiai skaitomi jaučiant, kad sąmonės gelmėje pulsuoja Kristaus gyvybė, jeigu jie jungiami su šviesiąja mūsų prigimties jėga, jie transformuoja gyvenimus ir keičia pasaulį.

Kokia jėga lydi Lietuvos Bažnyčios žodžius ir deklaracijas? Ar ji yra tamsi ir kyla iš tų elementarių instinktų, kurie visur mato pavojus, skatina ieškoti priešų ir naikinti visus, kurie yra kitokie? Ar ji yra šviesi ir, juos girdėdami, žmonės savo sielose pajunta rusenančią meilę, kurią pakursčius galima rasti daugybės problemų sprendimus, nes ši meilė – tai pasaulio kūrimas? Ar jos žodžiai neturi jokios jėgos ir yra tik žvangantys cimbolai, tik senų dalykų kartojimas, ir ji numirs kartu su juos tariančiųjų lūpomis?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt