Velykos reiškia prisikėlimą. Tačiau prisikėlimą galima patirti tik per krizę. Velykos turi tamsiąją pusę.
Kiekvienas žmogus turi tamsiąją pusę. Ji yra tokia kraupi ir psichologiškai nepakeliama, kad visomis išgalėmis stengiamės jos nematyti. Nuslopinta, ji glūdi mūsų pasąmonėje ir lemia mūsų gyvenimą iš jos kerčių. Veidmainiška laikysena, pabrėžtinas teisumas, baimės ir neurozės, konfliktai ir įvairiausių formų priklausomybės – visa, ko nenorime matyti, veržiasi kaip reguliarios nuodų dozės sau ir kitiems. Bandome nusimesti šią naštą įsikabinę paviršutiniškų emocijų, pramogų ir kitų lėkšto buvimo būdų. Ir taip iki mirties.
Kai kada kai kuriems žmonėms jų tamsioji pusė išnyra taip, kad jos nuslopinti jau nebegali: apsaugos mechanizmai nesuveikia dėl Dievas žino kokių priežasčių. Jie pamato ir pripažįsta save tokius, kokie yra. Ir tai – klaikus išbandymas. Žmogus pamato, kad serga visas, nėra nė vienos sveikos vietos. Kad yra pajėgus padaryti didžiausius nusikaltimus ir jų nedaro tik dėl sociumo primestų saugiklių. Kad visa, ką laikė tikrais dalykais, tebuvo priemonės pabėgti nuo tamsiosios pusės. Tai patyrus, nebėra aišku, kaip gyventi toliau. Ir apskritai, ar gyvenimas dar vertas gyventi? O gyventi reikia.
Gyvenimo kelyje esu sutikęs keletą ypatingų žmonių. Kuklūs, laisvi, tikri, be šešėlio. Taip pat esu skaitęs apie didžias asmenybes, šventuosius ir mistikus (beje, nieko nėra nykiau už oficialias didžių asmenybių ar šventųjų biografijas, kuriose dramos nelikę nė ženklo, o gyvenimai nugludinti kaip saldainiukai). Tik sėkmingai išsprendę krizę, t. y. kažkaip sėkmingai perėję pragarą, kuris vadinasi „mano paties siela“, jie pradėjo gyventi tikrai. Išgyvenus šią krizę laisvė yra kitokia, meilė yra kitokia, tyla yra kitokia – visa yra tikriau. Nežinau, ar yra kitas kelias į gyvenimą, gal tik ta baisi krizė. Dieve, duok.
Tamsioji pusė yra būdinga net tik žmogui, bet ir bendruomenei, tautai, civilizacijai, turbūt ir visai žmonijai. Pasąmonė yra ir kolektyvinė, ne tik individuali. Nuslopinta tamsioji pusė veržiasi iš jos kolektyviniais įpročiais ir ritualais, skirtais palaikyti socialinę tvarką (ne meilės tvarką, kuri būtų išsivadavimas iš šio pragaro, bet slegiančią tvarką dėl tvarkos). Ji taip pat veržiasi visokių kitokių, neįtelpančių į nustatytos tvarkos rėmus, persekiojimus, konclagerius ir, žinoma, karus. Man rodos, Rusijos karas prieš Ukrainą gali būti psichologiškai analizuojamas kaip tamsiosios žmonijos pusės, nugramzdintos į kolektyvinę pasąmonę, išsiveržimas. Tai netgi būtų chrestomatinis pavyzdys, iki smulkmenų atitinkantis tipišką kolektyvinės trauminės patirties ir nepripažintos kaltės kompleksą bei primityviausią, instinktyvų bandymą tai spręsti – karą.
Jeigu egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, egzistuoja ir kolektyvinė krizė, taigi ir išgijimas. Galbūt tokio bandymo išgyti pavyzdys yra Vokietija po Antrojo pasaulinio karo. Vokiečių tauta pripažino savo kaltę ir bandė keisti savimonę pacifistinėmis nuostatomis. Nežinau, ar šis bandymas buvo sėkmingas, nes pacifistinės nuostatos ten neretai priminė moralinį savęs neigimą, kas yra dar viena slopinimo forma. Šiandien Vokietija atsisako padėti Ukrainai, kad būtų „išvengta „eskalacijos“. O tai prilygsta sutikimui, kad žūtų nekaltas. Tokie sutikimai rodo, kad vidinis blogis tarpsta toliau.
Man rodos, Rusijos karas prieš Ukrainą gali būti psichologiškai analizuojamas kaip tamsiosios žmonijos pusės, nugramzdintos į kolektyvinę pasąmonę, išsiveržimas.
Tokiais sutikimais, beje, pasižymi įvairūs „dvasingieji“: „abi pusės kaltos“, „reikalaukime taikos iš abiejų pusių“. Šie raginimai karo kontekste, sulyginantys užpuoliką ir auką, yra dar vienas tipiškas nuslopintos tamsiosios pusės pasireiškimas. Šešėlį ypač dažnai jaučia „dvasingieji“, nesvarbu, kokiai religinei ar dvasinei krypčiai jie bepriklausytų. Perdėtos šypsenos, įkyriai brukamos ramybės ir džiaugsmai, arši kova už vertybes yra ženklai, kad turime reikalą su maskuojamu blogiu.
Galbūt evangelija ir Kristaus religija yra istorinis bandymas pakelti akistatą su tamsiąja puse ir individualia, ir kolektyvine prasme. Kol esame nustūmę tamsiąją pusę į pasąmonę, joje veikia Kristus. Galbūt klaiki akistata su ja – tikras nukryžiavimas – yra tos dieviškos veiklos mumyse išdava. Ir krizės sprendimas – tam tikras jau šiame gyvenime vykstantis prisikėlimas.
Toks yra Velykų ritmas: nukryžiavimas – mirtis ir žengimas į pragarus – prisikėlimas. Tik retam žmogui tenka visa tai išgyventi. Tai yra taip siaubinga, kad, įsijungus psichologiniams apsaugos mechanizmams, nuo to tuoj pabėgame. Toliau gyvename banalų, žiaurų, netikrą gyvenimą, kuris, beje, irgi yra pilnas kančios.
Bet Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Parolino pasisakymas apie tai, kad ginklų davimas Ukrainai nėra geras dalykas, nes veda į „eskalaciją“, mane apstulbino ir privertė suabejoti Bažnyčios sėkme.
Galbūt Bažnyčios misija – padėti kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai ir žmonijai išgyventi šią Velykų paslaptį, t. y. sukelti krizę („imk savo kryžių ir sek mane“, Lk 9, 23) ir ją išspręsti („mano jungas švelnus, mano našta lengva“, Mt 11, 30). Tačiau pati Bažnyčia yra tipiškas tamsiosios jėgos nuslopinimo į visas pasąmonės kerteles pavyzdys. Jos istorija yra perpildyta prievartos ir melo. Man rodos, II Vatikano susirinkimas ir krizinis Bažnyčios gyvenimas po jo – tai bandymas spręsti šią problemą, grįžti į ištakas, į sąžinę ir į tikrąją misiją.
Sunku pasakyti, kiek šis bandymas pavykęs. Labai daug atkritimų į galios, baimės, teisuoliškumo ir veidmainystės labirintus. Popiežiaus Pranciškaus veikla, jo nuostabios enciklikos („Laudato si“, „Fratelli tutti“) teikia vilties, bent jau nurodo tikro gyvenimo kryptį ir metodą. Bet Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Parolino pasisakymas apie tai, kad ginklų davimas Ukrainai nėra geras dalykas, nes veda į „eskalaciją“, mane apstulbino ir privertė suabejoti Bažnyčios sėkme.
Tikrosios Velykos turbūt išties įvyks tik po pasaulio pabaigos. Kol kas belieka viltis, kad mūsų pasąmonėje veikia ne tik tamsioji mūsų pusė, bet ir Kristus – ta Dievo sąmonė ir energija, per kurią yra kuriamas pasaulis. Ačiū Dievui, kad šioje žemėje gyvena ne tik žmogus, bet ir meilė, ir Velykų Kristus.
