Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvoje prasidėjo paminklų, skirtų Sovietų Sąjungos kariams atminti, šalinimo iš viešųjų erdvių vajus. Vieną to, kas mokslinėse studijose vadinama nepatogiuoju paveldu (inconvenient, dissonant arba uncomfortable heritage), objektą – „memorialą tarybiniams kariams Alksnynėje“ – atrado ir Neringos savivaldybė.
Šį objektą daugelis esame pravažiavę ne vieną kartą pakeliui į Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir Nidą. Ir niekada nesustoję… Paminklas netipinis, sukurtas konkrečiai vietai. Gal tai ir paskatino neringiškius neskubėti žengti kitų savivaldybių pramintu taku.
Šių metų gegužės 12 d. BĮ Neringos muziejai, gavusi Neringos savivaldybės pavedimą, surengė viešą diskusiją apie paminklą, pasisakyti pakvietė atminties kultūrų tyrinėtojus – istorikę ir menotyrininkę Rasą Antanavičiūtę (Vilniaus muziejus), istorikus Vasilijų Safronovą (Klaipėdos universitetas) ir Zigmą Vitkų (Klaipėdos universitetas). Vėliau jų buvo paprašyta suformuluoti pasiūlymus dėl šio objekto (ne)likimo.
Jau per diskusiją pasisakėme, kad galutinis sprendimas – tai tik Neringos bendruomenės reikalas. Tačiau atrodo svarbu priimti jį ne karštligiškai, bet įvertinus visus argumentus. Gyvenimiškose situacijose, norėdami priimti tinkamiausią sprendimą, visada apsvarstome, kokios yra alternatyvos. Manome, kad tokia prieiga yra tinkama sprendžiant ir šiandienį bendruomenių santykį su kontroversiškais paminklais. Tokia prieiga galėjo (o gal dar ir galėtų) būti pritaikyta plačiau ir kitose Lietuvos savivaldybėse. Šiandien daugelyje jų politiniai sprendimai priimti labiau atsižvelgus į viešųjų ryšių konjunktūrą. Niuansuotiems sprendimams jose gal pritrūko ryžto?
Reikia pasakyti, kad gavę užduotį suformuluoti pasiūlymus dėl memorialo Alksnynėje (ne)likimo, ir patys sužinojome nemažai naujo. Šis objektas, taip pat Sovietų Sąjungos karių žūties Kuršių nerijoje 1945 m. sausį aplinkybės ligi šiol nebuvo plačiau tirtos. Įsigilinę į 1945 m. įvykius ir į tai, kaip jie buvo sureikšminti vėliau, suvokėme, kad memorialo Alksnynėje istorija tinka kaip puiki iliustracija to, kaip eilinis karinis susirėmimas iškart buvo hiperbolizuotas, kaip siekiant pateisinti didelius karinės operacijos nuostolius, buvo sukurti didvyriai ir kaip vėliau jie buvo panaudoti propagandiniam pasakojimui plėtoti.
Suvokdami skirtingus interesus, Neringos savivaldybei pasiūlėme įvertinti penkias memorialo Alksnynėje tvarkybos alternatyvas: 1) palikti esamą kompoziciją, nieko nekeisti; 2) įkomponuoti naują stendą su išsamiu informaciniu tekstu apie memorialo atsiradimą ir istoriją; 3) memorialą išardyti, o jo vietoje pastatyti informacinį ženklą, koks objektas čia stovėjo ir kodėl buvo pašalintas; 4) memorialą visiškai demontuoti, kad neliktų nė žymės; 5) palikti pagrindinį memorialo akcentą – akmenį su bareljefu – kaip paminklą karo aukoms, bet demontuoti visus kitus atminimo akmenis ir plokštes su įrašais, vietoje jų įrengti stendą su išsamia informacija. Taigi vertinome ne vieną alternatyvą, kaip neseniai buvo pasiūlyta Klaipėdoje surengtoje „gyventojų apklausoje“, bet penkias.
Kadangi manome, kad būtų verta, jog suformuluotos idėjos pasiektų platesnę auditoriją, pateikiame visą pasiūlymų, kuriuos parengėme Neringos savivaldybei, tekstą.
* * *
Rekomendacijos dėl memorialo Sovietų Sąjungos žuvusiems kariams Alksnynėje tvarkybos
2022-06-08
Šias rekomendacijas parengė ekspertų grupė, kurią sudarė BĮ Neringos muziejai, gavusi Neringos savivaldybės pavedimą. 2022-05-23 BĮ Neringos muziejai kreipėsi į grupę prašydama suformuluoti pasiūlymus „dėl paminklo tarybiniams kariams atminti Alksnynėje likimo“. Pasiūlymuose pristatoma medžiaga iš dalies jau buvo aptarta 2022-05-12 vykusiame renginyje – Neringos savivaldybės surengtoje diskusijoje tuo pačiu klausimu.
Esama padėtis
Memorialą 10-ajame Smiltynės–Nidos plento kilometre, 500 m į pietus nuo Alksnynės vietinės rinkliavos posto, šiandien sudaro šie elementai:
1) Ant neaukšto betoninio pagrindo užkeltas netaisyklingos formos granito riedulys. Į pietvakarius atsuktoje jo pusėje iškaltas bareljefas – stilizuotas vyro, užmerktomis akimis, veidas;
2) Aplink atminimo akmenį su bareljefu – betoninių apvadų formuojamos terasos; dalis jų užsėtos žole, kitos išklotos betono plytelėmis. Nuo kelio žemyn prie atminimo akmens veda laiptai, visą kompoziciją supa veja;
3) Prie pagrindinę terasą formuojančio betoninio apvado išdėstyta dešimt apdorotų akmenų su įrašais didžiosiomis raidėmis. Juos akcentuoja palei betoninį apvadą į grindinį įleistos granito plokštės be įrašų. Akmenų su įrašais grupę sudaro:
3.1) Arčiausiai paminklo, ant betoninio pagrindo, pakelta poliruoto granito plokštė su centruotu įrašu „Вечная память | павшим советским воинам | 1941–1945 | Žuvusiems tarybiniams kariams – | amžinas atminimas“ (šabloninis įrašas, įrengtas daugelyje SSRS kariams skirtų memorialinių vietų Lietuvoje);
3.2–3.8) Septyni vienodi stačiosios prizmės formos šlifuoto granito akmenys su juose lietuvių ir rusų kalbomis iškaltais įrašais – karininkų laipsniais, pavardėmis, vardais ir tėvo vardais. Įrašai lietuvių kalba išdėstyti viršutiniame kairiame kampe, rusų kalba – apatiniame dešiniame kampe. Įrašai išdėstyti tokia tvarka (nuo akmens su bareljefu į pietus): ltn. Aleksandrui Kulikui, ltn. Michailui Larinui, kpt. Ivanui Polozkovui, kpt. Vasilijui Fominui, jaun. srž. Andrejui Portianko, jaun. ltn. Vasilijui Vladyčevui, jaun. ltn. Josifui Lapuškinui;
3.9) Greta, ant betoninio pagrindo, pakelta poliruoto akmens plokštė su centruotu įrašu „Мемориал восстановлен | на средства Российской | Федерации посольством | России в Литве | в 2005 году | Memorialą Rusijos ambasada | Lietuvoje atnaujino Rusijos | Federacijos lėšomis | 2005 metais“;
3.10) Atskirai – platesnis stačiosios prizmės formos šlifuoto granito akmuo su lietuvių ir rusų kalbomis iškaltu įrašu (lietuvių kalba viršutiniame kairiame kampe, rusų kalba apatiniame dešiniame kampe) „Šioje vietoje | 1945.I.29. | nelygioje kovoje | su besitraukiančiais iš Klaipėdos fašistais | žuvo 113-ojo šaulių pulko karių grupė | Septyniems iš jų po mirties buvo suteiktas | Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas | В этом месте | 29.1.1945 | в неравном бою | с отступающими из Клайпеды фашистами | погибла группа воинов 113-ого стрелкового полка | Семерым из них было присвоено посмертно | звание Героя Советского Союза“.
3.2–3.8 ir 3.10 akmenys sudaro bendrą kompoziciją. 3.1 ir 3.9 plokštės nuo jų skiriasi stilistiškai, pagal medžiagą ir jos apdorojimo būdą.
Memorialo istorija
Memorialas atidarytas 1967 m. Originalioje kompozicijoje 2,6 m. aukščio akmuo su bareljefu buvo piečiau nuo dabartinės vietos, už akmens buvo 30 m ilgio, 2,15 m aukščio betono sienelė, į kurią buvo įleistos šlifuoto granito plokštės su iškaltomis karininkų pavardėmis. 44×32 m dydžio priešais sienelę aikštė, išklota betono plytelėmis, buvo lygi, be terasų; akmens vietą aikštėje išskyrė 10×10 m dydžio plytelėmis nepadengta veja. Apie 1980 m. sienelė buvo demontuota, memorialo reljefas paįvairintas terasomis, akmuo perstatytas šiauriau, pakeista jo orientacija. Paskutinįkart memorialas atnaujintas 2005 m. Rusijos Federacijos ambasados lėšomis. Kurie tiksliai elementai pagaminti naujai, neaišku; neabejotina, kad 3.1 ir 3.9 granito plokštės, bet tikėtina, kad tuo metu buvo naujai pagaminti ir 3.2–3.8 bei 3.10 akmenys.
Jau per diskusiją pasisakėme, kad galutinis sprendimas – tai tik Neringos bendruomenės reikalas. Tačiau atrodo svarbu priimti jį ne karštligiškai, bet įvertinus visus argumentus.
Originalūs memoriale buvę įrašai ekspertams žinomose nuotraukose neįskaitomi; darytina prielaida, kad jie pakeisti 2005 m. Tad per rekonstrukcijas nepakitęs memorialo elementas yra akmuo su bareljefu. Pasak aprašymų 1967 m. spaudoje, šis akmuo buvo ištrauktas iš Kuršių marių dugno.
Memorialo projekto autorius – architektas, tuometis Klaipėdos miesto vyr. dailininkas Petras Šadauskas (1937–2016). Bareljefo autorius – palangiškis skulptorius Julius Vertulis (1935–2005); bareljefą iškalti jam padėjo tuometiniai Lietuvos SSR dailės instituto studentai – Rimantas Daugintis (1944–1990) ir Vidas Stanelis.
Menotyriniu požiūriu, akmuo yra Lietuvos SSR būdingos XX a. 7–8-ojo dešimtmečių skulptūros pavyzdys: apibendrintų, geometrizuotų formų veidas jau nutolęs nuo pokariui būdingos socialistinio realizmo tradicijos, vaizduoja ne konkretų asmenį, o emociją. Tokia raiška būdinga prie modernizmo ir / ar liaudies meno stilistikos grįžtančiai „atšilimo“ laikotarpio dailei. Jos buvo imamasi kuriant mažiau reprezentacinėms vietoms skirtus atminimo ženklus arba dekoratyvines skulptūras.
Nežinome, ar įrengti memorialą tuometiniame Neringos respublikinio pavaldumo mieste inicijavo Neringos valdžia, bet Klaipėdos regioniniame valstybės archyve yra išlikęs 1965-12-24 dokumentas, kuriuo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Klaipėdos miesto komiteto biuras ir Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, „atsižvelgdami į daugkartinius partinių, komjaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų prašymus sutvarkyti didvyrių žūties vietą ir už visuomenines lėšas įrengti ten paminklą“, bendru nutarimu prašė LKP Centro komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, „siekiant įamžinti septynių Sovietų Sąjungos didvyrių žygdarbį, atliktą vaduojant respubliką“, sutvarkyti jų žūties vietą ir įrengti joje „paminklą-obeliską“. Pažymėtina, kad pirminis sumanymas įrengti „paminklą-obeliską“ nebuvo įgyvendintas.
Be to, bareljefas galiausiai nebuvo iškaltas taip, kaip jį pristatė 1967 m. pradžios spauda, vadinusi būsimą kūrinį „rūsčia kario galva su šalmu“. Šalmas bareljefe nėra atpažįstamas; akivaizdu, kad pasitenkinta stilizuota vyro galva užmerktomis akimis – motyvu, nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų Europoje ne kartą naudotu daugelyje kitų žuvusiems kariams skirtų paminklų. Karius vaizdavusiai sovietinei skulptūrai šis motyvas nėra itin būdingas: kariai joje gerokai dažniau vaizduoti susikaupę, rūstūs, pasirengę keršyti, o ne liūdni.
Istorijos įvykis ir jo veikėjai
Išslaptintų ir internete viešai prieinamų Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centriniame archyve saugomų dokumentų analizė leidžia teigti, kad memorialas buvo įrengtas atminti kariams, vykdžiusiems karinę operaciją ir 1945-01-29 žuvusiems apytiksliai memorialo vietoje. Klaipėdos placdarme dislokuotoms Vokietijos pajėgoms (XXVIII armijos korpusas) 1945 m. sausio pabaigoje atitraukiant karius ir techniką per Kuršių neriją Karaliaučiaus link, Raudonosios armijos XXXII šaulių divizijos daliniai gavo užduotį Stariškės rajone forsuoti Kuršių marias (persikelti ledu į kitą krantą), įsitvirtinti kitame krante ir kliudyti Vermachto pajėgų atitraukimą.
Pirmieji bandymai šią užduotį įgyvendinti buvo atlikti 1945-01-28: pirma buvo pasiųsti divizijos žvalgai ir 113-ojo šaulių pulko vienas būrys, paskui 113-ojo šaulių pulko du būriai. Po pirminių nesėkmingų bandymų operacija buvo kartojama truputį į šiaurę nuo ankstesnės vietos 1945-01-29. Tos dienos ryte pasiųstai kpt. I. Polozkovo vadovaujamai pirmajai kuopai pavyko įsitvirtinti aukštumos 32,7 rajone. 113-ojo pulko I šaulių bataliono daliniams įsitvirtinus, antruoju ešelonu persikėlė II šaulių batalionas, vad. kpt. Michailo Antonovo.
Tačiau Vokietijos pajėgos kontratakavo ir izoliavo placdarmą. Tad užduotis ir šįkart nebuvo įgyvendinta. XIX šaulių korpuso XXXII ir CCCXLIV šaulių divizijų daliniai Kuršių marias sėkmingai forsavo tik 1945-01-30 (tai padaryta apytiksliai toje pačioje vietoje ir truputį šiauriau nuo Alksnynės). Bet Vokietijos pajėgos iš šiaurinio nerijos ruožo tuo metu jau buvo visiškai pasitraukusios; iki 1945-01-30 visas ruožas šiauriau Juodkrantės buvo jų apleistas. Taigi Vokietijos pajėgų atitraukimas nebuvo sukliudytas.
Išslaptintų ir internete viešai prieinamų Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centriniame archyve saugomų dokumentų analizė leidžia teigti, kad memorialas buvo įrengtas atminti kariams, vykdžiusiems karinę operaciją ir 1945-01-29 žuvusiems apytiksliai memorialo vietoje.
113-ojo šaulių pulko kariams užduoties nepavyko įgyvendinti dėl kelių priežasčių: 1) Nors marios buvo padengtos ledu, jis buvo tinkamo storio tik kariams pereiti, bet ne technikai pergabenti. Nuo apšaudymų ledas suaižėjo, kariams teko greitai judėti per atskilusias ledo lytis. 2) Be dūmų uždangos, 2 km atstumui įveikti kariams nebuvo parūpinta kitos priedangos, tad jie atsidūrė atviroje vietoje tiesiai prieš vokiečių pozicijas kitame krante. 3) XXXII šaulių divizijos vadovybė kelis kartus nurodė forsuoti marias toje pačioje vietoje, nepaisant 113-ojo šaulių pulko vado pastangų 1945-01-28 įtikinti XXXII šaulių divizijos vadovybę, kad dėl plono ledo forsuoti marių neįmanoma. 4) Operaciją sėkmingai atlikti kliudė tai, kad vokiečiai kitoje pusėje 1944 m. lapkričio–gruodžio mėn. įrengė įtvirtintą ruožą.
Tai paaiškina, kad Raudonosios armijos karių gretose patirta didelių nuostolių. 1945-01-29 vėlai vakare rašytoje ataskaitoje XXXII šaulių divizijos vadui 113-asis šaulių pulkas žmogiškuosius nuostolius, patirtus 1945-01-29, įvertino taip: žuvo 64, sužeisti 45 kariai, tarp sužeistųjų – ir pulko vadas. Po kelių dienų, 1945-02-02 dokumente, nuostoliai tikslinti: žuvo 49, sužeista 50 karių. Matyt, nuostolius tikslinti leido tai, kad sutemus iš Kuršių nerijos grįžo sveikų karių, o naktį į 1945-01-30 sugebėta iš nerijos pargabenti keturis sunkiai sužeistus pulko karius. Dar keturi žuvo vykdydami marių forsavimo operaciją 1945-01-28. Dauguma žuvusiųjų buvo palaidota Kairiuose, 12 km į pietus nuo Klaipėdos. 1945-02-05 ataskaitoje minimi septyni, 1945-02-10 ataskaitoje – dar 44 ten palaidoti 113-ojo šaulių pulko kariai, žuvę 1945-01-29; 1945-02-10 ataskaitoje dar prie dviejų palaidotųjų pažymėta žūties data – 1945-01-28. Iš viso 53. Bet tai nėra visi žuvusieji: žinoma, kad vienas mirė 1945-01-31, dar vienas 1945-02-13 karo lauko ligoninėje nuo sužeidimų.
Karių žūčiai pateisinti 113-ojo šaulių pulko dokumentuose jų vaidmuo buvo hiperbolizuotas. Aštuoniems kariams pulko vadas išsyk rekomendavo skirti aukščiausią apdovanojimą – Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą (apdovanojimas įsteigtas 1934 m. ir teiktas „už individualius ar kolektyvinius nuopelnus valstybei, susijusius su didvyrišku žygdarbiu“). Pagal pulko vado pasirašytas rekomendacijas, sudėjus vien šiam aštuonetui priskiriamus nuostolius Vermachto pusėje, išeina 190 nukautų vokiečių (kai visos priešo pajėgos šiame ruože tuose pačiuose dokumentuose vertintos 200 karių).
Vokietijos dokumentuose ši ataka nebuvo tiek sureikšminta: tos pačios dienos (1945-01-29) XXVIII armijos korpuso vadavietės informacijoje apie padėtį nerijoje rašoma, kad „maždaug 200 priešo vyrų priešpiet puolė Kopgalyje, į šiaurę nuo Juodkrantės, per Kuršių marių ledą, siekdami perkirsti nerijos pašto kelią. Puolimas iš esmės buvo atremtas, prasiveržimas atkirstas. Įprastas [atsitraukiančių Vokietijos pajėgų] judėjimas Juodkrantės link atnaujintas apie 17 val.“
Palikti pagrindinį memorialo akcentą – akmenį su bareljefu – kaip paminklą karo aukoms, bet demontuoti visus kitus atminimo akmenis ir plokštes su įrašais, vietoje jų įrengti stendą su išsamia informacija. (...) Ekspertų akimis, ši alternatyva Alksnynės memorialui būtų tinkamiausia.
Septyniems iš aštuonių Tarybų Sąjungos Didvyrio vardui rekomenduotų 113-ojo šaulių pulko karių jis buvo suteiktas po mirties TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1945-04-19 įsaku, įteiktas Lenino ordinas ir „Aukso žvaigždės“ medalis „už pavyzdingą vadovybės kovinių užduočių vykdymą kovos su vokiškaisiais grobikais fronte ir tuo metu parodytą narsą ir herojiškumą“. Ltn. Michail Aleksejev, nors irgi buvo rekomenduotas šiam apdovanojimui, IV smogiamosios armijos 1945-02-13 įsakymu gavo žemesnį įvertinimą – Tėvynės karo I laipsnio ordiną. Iš viso turima duomenų apie 18 po mirties apdovanotų aprašomuose įvykiuose dalyvavusių 113-ojo šaulių pulko karių.
Kodėl iš visų žuvusiųjų buvo išskirtas konkretus karininkų septynetas, iki galo neaišku. Galbūt tai lėmė faktas, kad iškart po įvykių l. e. p. pulko vadas ataskaitoje tarp žuvusiųjų nurodė septynias karininkų pavardes. Tas pats septynetas buvo atskirai įvardytas ir pirmojoje 1945-02-05 ataskaitoje apie žuvusiuosius bei 1945-01-30 palaidotuosius Kairiuose. Bet du kariai iš šio septyneto (ltn. M. Aleksejev ir ltn. Feodosij Stepanenko) Tarybų Sąjungos Didvyrio vardo negavo. Jų vietoje atsirado kiti pulko kariai: jaun. srž. A. Portianko ir jaun. ltn. V. Vladyčev.
Bet kokiu atveju Tarybų Sąjungos Didvyrio vardais po mirties apdovanotasis septynetas sudarė tik nedidelę dalį 1945-01-29 žuvusių 113-ojo šaulių pulko karių. Memorialas Alksnynėje nėra vienintelė vieta, kur jie pagerbti: šešių pavardės įvardytos Klaipėdos karių kapinėse (kadangi jų palaikai sovietmečiu buvo perkelti iš Kairių į Klaipėdą), o septintasis (jaun. ltn. V. Vladyčev) įvardytas Gargždų karių kapinėse (kadangi palaikai ten sovietmečiu buvo perkelti iš Vėžaičių).
Rekomendacijos
Atsižvelgdama į minėtus faktus, ekspertų grupė vertino tokias memorialo Alksnynėje tvarkybos alternatyvas:
1. Palikti esamą kompoziciją, nieko nekeičiant. Toks sprendimas galėtų būtų pasirinktas, kai esama padėtis iš esmės tenkina bendruomenės interesus, o pokytis (memorialo transformacija ar visiškas pašalinimas) laikomas netikslingu. Tačiau taip nėra. Vien 2022-05-12 diskusija Neringos savivaldybės salėje, kreipimasis į ekspertus ir prašymas parengti šias rekomendacijas liudija, kad sprendimo priėmėjas būtų linkęs imtis aktyvesnių veiksmų ir esama padėtis ne(be)tinka ar nebetenkina. Taip pat svarbu, kad tokį sprendimą būtų sudėtinga paaiškinti visuomenei: kodėl memorialą vis dėlto nuspręsta palikti? Šiandienos politiniame kontekste toks sprendimas galėtų būti interpretuotas ne kaip sprendimas, o kaip sprendimo vengimas (kaip, pavyzdžiui, Ukmergės rajono savivaldybės pozicija paminklo partizanui, o vėliau Holokausto vykdytojui Juozui Krikštaponiui atveju).
2. Memorialo erdvėje įkomponuoti naują stendą su išsamiu informaciniu tekstu apie memorialo atsiradimą ir istoriją. Tai „minkštasis“ sprendimas, kuris vizualiai išsaugotų memorialą kaip istorijos dokumentą, tačiau naujai jį įkontekstintų, pakeistų memorialo objektų statusą iš atminties vietos į ekspoziciją po atviru dangumi. Informacinis stendas čia funkcionuotų kaip ekspozicijos komentaras, kuriantis distanciją tarp objekto ir stebėtojo. Pasirinkusi šį variantą, Neringa įgytų dar vieną lankytiną objektą. Jis pasakotų ne apie tariamai didvyrišką karių žygdarbį (kuris, kaip minėta, yra hiperbolizuotas), bet apie monumentaliosios propagandos istoriją Sovietų Sąjungoje (ir Lietuvos SSR) bei Antrojo pasaulinio karo pabaigos realybę.
Sprendimo priėmėjas turėtų atsakyti į klausimą, ar jis nori turėti tokią lankytiną vietą, nes stendas šią vietą naujai sureikšmintų, padarytų labiau pastebimą. Sykiu, nors gali pasirodyti, kad šis pokytis trumpuoju laikotarpiu reikalautų mažiausiai kaštų (įrengti stendą), ilgainiui jis vis dėlto verstų apsispręsti dėl investicijų – memorialą pavertus ekspozicija, ją reikėtų prižiūrėti, o nusidėvėjusius esamos kompozicijos elementus ar visą kompoziciją atnaujinti.
3. Memorialą išardyti, o jo vietoje pastatyti informacinį ženklą, koks objektas čia stovėjo ir kodėl buvo pašalintas. Netradicinis sprendimas, kurį priėmus vizualinio dirgiklio neliktų, tačiau jo istorija nebūtų visiškai ištrinta. Sykiu būtų parodyta bendruomenės politinė pozicija: „mes nesiekiame užmiršti istorijos, tačiau pašaliname šį paminklą, nes jis neišreiškia Neringos bendruomenės ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės vertybių ir požiūrio į Raudonąją armiją“. Kaip ir ankstesnės alternatyvos atveju, potencialiam lankytojui būtų palikta galimybė sužinoti apie čia buvusį objektą, jo semantiką ir pašalinimo priežastis. Šiuo sprendimu istorijos dokumento Alksnynėje neliktų (jo nuotraukos ir aprašai liktų saugomi archyvuose, o čia žuvusių karių atminimas – Klaipėdos ir Gargždų karių kapinėse), bet liktų jį primenanti žymė – tam tikra intriga lankytojams.
Tikėtina, kad pasirinkus šią alternatyvą dauguma pravažiuotų pro buvusią memorialo vietą nestodami. Norint, kad žmonės čia stabtelėtų ir informacinį ženklą apžiūrėtų (priešingu atveju ženklo įrengimas netenka prasmės), reikėtų turėti sprendimą, kokią naują funkciją atliktų buvusi memorialo vieta – ar čia būtų regykla į marias ir kitą krantą, o gal elektromobilių įkrovimo stotelė? Priėmus sprendimą memorialą išardyti, iškart turėtų būti atsakyta į klausimą, ką daryti su jo elementais: grąžinti plokštes ir akmenis 3.1–3.10, kurie 2005 m. buvo įrengti Rusijos Federacijos ambasados lėšomis, atgal Rusijos ambasadai, o gal šiuos elementus utilizuoti? Pagrindinis memorialo elementas su bareljefu – sunkiasvoris meno kūrinys – neturėtų būti utilizuotas. Pasirinkus šią alternatyvą, jį derėtų gabenti į Grūto parką (ar parkui tai bus reikalinga?) arba perduoti vietos muziejui.
4. Memorialą visiškai demontuoti, kad neliktų nė žymės. Tai „kietasis“ sprendimas, kurį priėmus nei istorijos dokumento, nei ekspozicijos po atviru dangumi šioje vietoje neliktų. Toks sprendimas iš esmės kartotų tūkstantmetę atminimo ženklų šalinimo iš viešųjų erdvių istoriją. Pastebėtina, kad revoliuciniais laikotarpiais visi atminimo ženklai, kurių visuomenės nenori ar negali priimti, veik iškart pašalinami. Lieka tik periferiniai (tokie kaip Alksnynėje), kurie tiesiogiai nekvestionuoja naujos santvarkos ir ją palaikančių žmonių tapatybės. Labai tikėtina, kad aptariamo objekto pašalinimas nesukeltų rimtesnio Neringos bendruomenės pasipriešinimo (panašu, kad šis objektas neringiškiams ir miesto svečiams išties mažai ką tereiškia).
Tačiau priėmus šį sprendimą, būtų neišbandyta jokia kita, „minkštesnė“ ir kūrybingesnė alternatyva, o neringiškiams ir Neringos svečiams Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir sovietinės propagandos istorija Neringoje taptų iš esmės nepažini (išskyrus nedidelį fragmentą apie migracijų istoriją naujoje Neringos muziejų ekspozicijoje, niekur kitur Neringoje apie tai nepasakojama). Sykiu tokio sprendimo pasirinkimas vis vien reikalautų investicijų – reikėtų ardyti memorialą ir atsakyti į jau įvardytus klausimus, ką daryti su jo atskiromis dalimis, ir suteikti vietai naują funkciją.
5. Palikti pagrindinį memorialo akcentą – akmenį su bareljefu – kaip paminklą karo aukoms, bet demontuoti visus kitus atminimo akmenis ir plokštes su įrašais, vietoje jų įrengti stendą su išsamia informacija. Memorialas tokiu atveju nevirstų ekspozicija, jis toliau išlaikytų esamą funkciją (priminti), bet iš dalies pakistų atminimo objektas. Juo būtų parodyta pagarba visiems čia žuvusiems kariams (taip pat galimai ir Vokietijos kariams, nors apie nuostolius Vokietijos kariuomenės pusėje kalba tik sovietiniai šaltiniai). Ekspertų akimis, ši alternatyva Alksnynės memorialui būtų tinkamiausia.
Pasirinkus tokį sprendimą, iš viešosios erdvės būtų pašalinti labiausiai abejotini (ne visą istoriją atskleidžiantys, hiberbolizuotu vertinimu pagrįsti, todėl klaidinantys) įrašai, liudijantys sovietmečiu konstruotą pasakojimą, bet būtų išsaugotas šios vietos istoriškumas ir aiškių sovietinės ideologijos žymių neturintis meninis objektas (akmuo su bareljefu) bei sukurta praeities refleksijos vieta – ne žygdarbiui, bet sovietinei propagandai ir istorijos hiperbolizacijai reflektuoti. Šią alternatyvą galima derinti su trečiosios alternatyvos elementais, t. y. paaiškinimu vietoje, kodėl pasirinkti elementai buvo nuimti.
Šitaip pertvarkius memorialą, Neringos savivaldybė įgytų atminimo vietą, panašią į neseniai Nidoje atkurtą, tiksliau tariant, perkurtą atminimo ženklą Pirmojo pasaulinio karo aukoms: Nidos atveju atminimo vieta buvo perkurta išlaikant senąją prasmę, bet suteikiant naujas formas; Alksnynės atveju atminimo vieta būtų perkurta suteikiant jai naują prasmę, bet iš dalies išlaikant senąsias formas. Kartu šitaip atnaujintas objektas neabejotinai taptų pretekstu gilintis į sudėtingą Neringos istoriją, diskutuoti dėl disonansinės praeities. Įgyvendinant šią alternatyvą, tektų apsispręsti, ką daryti su senojo memorialo architektūriniais elementais: memorialinio akmens pagrindu ir terasomis – palikti ir atnaujinti ar sukurti naują landšafto sutvarkymo sprendimą.
* * *
2022 m. balandžio mėn. Lietuvoje prasidėjusi kampanija parodė, kad Lietuvoje nedaug savivaldybių, kurios ryžtųsi niuansuotiems sprendimams dėl Sovietų Sąjungos karių paminklų, tiesą pasakius, jie sudaro tik vieną nepatogiojo palikimo objektų grupę. Šia analize ir pasiūlymais norime parodyti, ką galima padaryti išlaikant pauzę ir įvertinant visus už ir prieš, koks sprendimas būtų naudingiausias ateičiai, kaip iš esamos padėties išspausti didesnę pridėtinę vertę. Tokią vertę, manytina, galima išspausti ne tik iš kuklaus memorialo prie Alksnynės viensėdžio Kuršių nerijoje. Kūrybingesnės prieigos prašytųsi ir „didieji“ memorialai sovietų kariams Vilniaus Antakalnyje bei Klaipėdoje.
TAIP PAT SKAITYKITE
