Apie Marių Skripkiūną ir Gintautą Mauricą nieko iki karo nežinojau. Jie vienas apie kitą iki karo irgi nežinojo. Greičiausiai ir būtume likę taip vieni apie kitus nežinantys, jeigu abu nebūtų pradėję rinkti paramos Ukrainai ir raginę jai paaukoti.
Trumpai galiojanti Rembo legenda
M. Skripkiūnas kaip karo Ukrainoje herojus išgarsėjo po pasakojimo apie tai, kad, nuvykęs į Ukrainą evakuoti žmonos šeimos, liko ten kariauti. Kovo 14 dieną G. Mauricas iš „Lukšų vyrų“ grupės (G. Maurico vadovaujama viešoji įstaiga, organizuojanti paramą Ukrainoje kariaujantiems kariams, – LRT.lt) pasidalijo M. Skripkiūno videomonologu, pažymėdamas, kad gera „atsitiktinai“ sutikti tokius vyrus, nes „karas išryškina vertybes“.
Šiandien tas monologas nė vieno jų profilyje nebepasiekiamas. Pašalinti jį prašė pats M. Skripkiūnas, esą, taip liepė vadai. Per mūsų pokalbį balandžio 8 dieną jis paaiškino, kad pagal tokius įrašus priešai galėtų išsiaiškinti buvimo vietą ir pan.
Tame dabar jau pašalintame įraše M. Skripkiūnas pasakojo dalykus, kurie vietomis labiau primena nuotykių filmą, o ne tikrus įvykius. Kritiškesniam žiūrovui arba filmuotojui toks pasakojimas turėjo kelti klausimų. Skripkiūnas, pavyzdžiui, sakė, kad po vienos kovos su Rusijos Federacijos kariškiais iš 90-ies vyrų liko 3, kad tie kiti du išlikę yra „septynerius metus kariavę Donbaso oro uoste“. (Gali būti, kad turimas galvoje Donecko oro uostas, kurį didvyriškai gynė Kiborgų vardą gavę Ukrainos kariai, tik jokiame Ukrainos oro uoste nėra buvę tokios trukmės mūšių.) Pasak M. Skripkiūno, dabar tie herojai nebenorintys skirtis su juo („gal dėl to, kad turiu baltų kraujo“), tad likęs su 80 brigada, kartu su jos vyrais kariaujantis nuo pat pirmų karo dienų, ir dabar reikia vėl iš naujo apsirūpinti amunicija, nes viskas buvo sunaikinta mūšyje.
Šiandien sunku pasakyti, ar filmuojant tą vaizdo įrašą M. Skripkiūnui buvo užduotas bent vienas klausimas, prašant patikslinti jo legendą ar išsklaidyti abejotiną pagrindą turinčias pagyras. Per visą monologą jis išlieka mielas, draugiškai atrodantis pašnekovas. Per mūsų pokalbį su juo – kaip iš tiesų lietuviškuoju rembo vadinamas M. Skripkiūnas galėjo atsirasti pirmose fronto linijose – jis nebuvo toks pozityvus.
Klausiamas, kur iš tiesų veikia – fronte, kaip teigia pats, ar užnugaryje, kaip leido teigti mano šaltinių Ukrainoje informacija, apkaltino, kad tarnauju rusams ir noriu padėti jiems jį sunaikinti. Pamiršęs, kad pats socialiniuose tinkluose apie kovas Ukrainos pietuose pasakojo iš vakaruose esančio Lvivo, prie nesunkiai randamo paminklo, ir ten galėjęs būti itin lengvai susektas.
Šaltinių Ukrainos karinėse pajėgose ir valstybės tarnyboje teigimu, Skripkiūnas tame mūsų pokalbyje balandžio 8 dieną melavo, kad į šalies ginkluotąsias pajėgas yra priimtas nuo pirmų karo dienų. Keiktis bei įžeidinėti Skripkiūnas ir pradėjo po klausimų, nuo kada jis yra Ukrainos kariuomenės karys, kadangi atvažiuoti į elitinės Ukrainos desantininkų brigados kiemą ir pasakyti – „labas, aš su jumis kartu kariausiu“, ir būti priimtas negalėtų ne tiktai baltų, bet ir mėlyno kraujo persona. Ukrainoje ir per karą galioja įstatymų nustatyta tvarka, galimybė tapti kariu priklauso nuo sveikatos būklės, be to, jeigu žmogus buvo teistas, kaip kad buvo M. Skripkiūnas, nuo to, už ką ir ar, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, nebeturi galiojančio teistumo.
Atsakymas be keiksmų į klausimą, ar M. Skripkiūnas tarnauja 80-oje brigadoje, iš Lvivo atėjo toks. Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo karo pradžios ir tiek pat nuo tos dienos, kai Skripkiūnas tikina esantis sutartį su Ukrainos kariuomene pasirašęs karys. Su kariuomene, o ne dėl tarnybos užsieniečių legione, nes jame tvarka yra kitokia.
Paprašytas patvirtinti sutarties su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis faktą pačiu paprasčiausiu būdu – parodyti, ir ne viešai, arba tą sutartį, arba jam suteiktą kario numerį, M. Skripkiūnas tai sako, kad dokumento rodyti negalima, tai aiškina, kad jo dar ir nėra, nes visi antspaudus galintys uždėti aukštesnieji karininkai yra išvykę.
„Kaip jum atrodo, ar čia žudau nelegaliai?“ – atsako jis į klausimą, ar yra registravęsis kaip karys, ir teigia, kad pranešti savo kario numerį jam draudžiama, nes priešas galėtų pagal tą numerį atsekti, kur buvęs ir kokiose operacijose jis dalyvavęs. Nors tikina, kad sutartį turi, Skripkiūnas kalbantis nesutinka pasakyti ne tik tarnybos numerio – datos, kada ji pasirašyta, irgi ne. „Jau seniai“, pakartoja jis kelis kartus ir prideda, kad dėl didelės biurokratijos tiesiog nėra kam tinkamai sutvarkyti dokumentų. Per karą tuo nebūtų sunku patikėti, jeigu ne tolimesnis Skripkiūno aiškinimas. Čia pokalbis pažodžiui:
– Dabar nusiuntėm vienam, nusiuntėm kitam, ir eina dabar ratu, perimetru per visą frontą, ir visi deda antspaudus. Bet aš kario statusą turiu nuo pat pirmų dienų. Kas dar jum neaišku?
– Mariau, ar jūs suprantat, ką jūs kalbat? Jūs sakot, kad dalinyje nėra nė vieno atsakingo vado, nes visi yra fronte. Ar jūs pats tuo tikit?
– Yra likęs vienas, kuris, jisai be galios. Visiškai be galios.
Vėliausiais turimais duomenimis, M. Skripkiūnas pasirašė sutartį dėl tarnybos Ukrainos ginkluotosiose pajėgose ne anksčiau kaip balandžio 16 dieną.
Karininkai skirtingi, parašas vienodas
Parašai tame dalinyje, kuriame nuo karo pradžios sakosi tarnaujantis M. Skripkiūnas, ko gero, iš tiesų kelia problemų. Ne tik fronte antspaudus dėliojantiems vadams, jeigu tikėtume M. Skripkiūnu, bet ir tiems, kas rūpinasi automobilių į Ukrainą įvežimu. Pagalbą į Ukrainą irgi vežantis laidų ir ekskursijų vedėjas Šarūnas Jasiukevičius, kitaip žinomas kaip Praeities Žvalgas, klausimus užduodančius žurnalistus vadina naudingais idiotais. Kaip įrodymą, kad Skripkiūno veikla tyra ir sąžininga, jis feisbuko paskyroje rodo karinės dalies vado pasirašytą raštą dėl automobilio įvežimo. Tokio tikrai reikalaujama, kad per karą prisidengiant labdara nebūtų uždarbiaujama.
Jeigu Žvalgas galvojo, kad padeda apginti garsaus kovotojo gerą vardą, nepadėjo, greičiau priešingai. Tik reikia atkreipti dėmesį į kitų dviejų dokumentų dėl automobilių įvežimo į Ukrainą parašus. Jie vienodi, o pasirašantys karininkai – ne. Abudu šiuos dokumentus technikos tiekėjams siuntė Marius Skripkiūnas.
Čia pulkininko Igorio Skybiuko pasirašytas dokumentas dėl „Hyundai Terracan“ įvežimo.
O čia dokumentas dėl kito automobilio, jau su papulkininkio Serhijaus Žuros pavarde, bet palyginkite parašus.
Yra dar vienas labai svarbus dalykas. Raštas su pulkininko Skybiuko pavarde ir kažkodėl tokiu pat parašu, kaip papulkininkio Žuros, yra su balandžio 1 d. data. Bet šiam dokumentui reikalingi „Hyundai“ duomenys Skripkiūnui buvo perduoti penkiomis dienomis vėliau, negu pasirašytas raštas, – balandžio 6 dieną.
Dėl kokių priežasčių kas nors, norintis prisidėti prie ukrainiečių pergalės kare ir besistengiantis dėl jų, o ne, tarkime, dėl savo vietos dalinio aprūpinimo tarnyboje, norėtų padirbinėti parašus ir kitaip klastoti dokumentus? M. Skripkiūno atsakymai nuo pat pirmojo pokalbio nemalonios pabaigos į visus klausimus yra necenzūriniai ir nelabai atsakymai. Čia jo žinutė į mano klausimą dėl parašo.
Žadėtas blokas neįvyko, bet atsakymų, kurie galėtų išsklaidyti įtarimus, o kartu paneigti buvusių kaimynų ir bendradarbių pasakojimus, kad karo herojus turi ikiherojinio gyvenimo skolų, kurios nepadeda tinkamai rūpintis savo vaikais, gyvenančiais su savo mamomis, nepadaugėjo. Buvo tiktai daugiau keiksmų ir neadekvataus, kaip kariui, elgesio.
Skripkiūnas tikino nerenkantis piniginių aukų nei pats, nei per kitus, o finansiškai besilaikantis labai gerai. Tuo pat metu socialiniuose tinkluose buvo galima nesunkiai rasti prašymų aukoti jam. Viena aukoms nurodyta sąskaita buvo Belgijoje. Ketinančiam aukoti Ukrainai žmogui pasidomėjus, ką reiktų nurodyti mokėjimo paskirtyje, atėjo atsakymas – galima ir į lietuvišką, rašyti „Skola M.“
Keiksmai, šmeižtas dirbant rusams ir gąsdinimai iš Mariaus Skripkiūno skrido ne tik mano pačios, bet ir kitų paramą į Ukrainą vežančių savanorių adresu. „Blue / Yellow“ ir jos vadovą Joną Ohmaną jis kaltina, kad šis tyrimas neva užsakytas jų, nors karo didvyrio karjeros pradžioje pats kreipėsi į šią organizaciją. Negavęs tokios pagalbos, kokios tikėjosi, kreipėsi jau į „Lukšų vyrus“. Balandžio mėnesį Skripkiūnas apie santykių su jais pradžią pasakoja taip: „Sako, ar gali padaryt mums reklamą? Sakau, jokių problemų, jūs man padedat, jeigu padės jums ta reklama, tai aš pasakysiu, kad aš „Lukšų vyruose“. Užsidėjau kažkokią jų ten nesąmonę ir pasakiau – ir aš jau „Lukšų vyruose“.
O taip atrodo susirašinėjimas su „Lukšų vyrais“ dėl atributikos po kelių savaičių. Vyrai prašo pavogtą grąžinti, Skripkiūnas juos vadina separatistais ir gauna atgal, kad yra žvaigždė.
„Videoįrašo nepašalinom, bet sumažinom bendravimą“
G. Mauricas iš „Lukšų vyrų“ mums kalbantis per vaizdo skambutį pripažino, kad po M. Skripkiūno videoįrašo turėjęs abejonių dėl pasakojimo tikrumo, bet tik po to, kai gavo įvairių žinučių. Pačiam buvusiam kariškiui nei pasakojimas apie stebuklingą trijų iš devyniasdešimties vyrų išsigelbėjimą, neminimą jokiuose kituose šaltiniuose, nei socialinių tinklų herojaus gebėjimas be karinės parengties kovoti pirmosiose fronto linijose klausimų iki tol nekėlė.
Svarbi priežastis nepašalinti videoįrašo, prasilenkiančio su tiesa, gali būti pinigai. G. Mauricas, žinutėmis su pačiu M. Skripkiūnu ir kitais žmonėmis aptardamas M. Skripkiūno viešus pasirodymus, neneigia, kad tas yra labiau pasakorius negu Rembo, tačiau džiaugiasi, kad tokie jo pasakojimai labai gerai renka pinigus. Mums kalbantis Mauricas paaiškina: „videoįrašo nepašalinom, bet sumažinom bendravimą“.
G. Mauricas, kurio viešoji įstaiga iki karo Ukrainoje rengė aktyvių užsiėmimų stovyklas, per karą tapęs aktyviu Ukrainos rėmėju, pats jau turėjo aiškintis dėl ne savo pinigų panaudojimo. Jau karui ir paramos Ukrainai rinkimui prasidėjus iš „Lukšų vyrų“ sąskaitos jis sumokėjo vienai įmonei 720 eurų skolos už sunaudotą kurą.
Mauricas aiškina, kad nesąžiningumu jį apkaltino be reikalo. Mums kalbantis balandžio 30 dieną jis sakė, kad ta kuro kortele buvo sutaręs naudotis su vienu iš įmonės akcininkų iš anksto, tiktai pavėlavęs laiku apmokėti pateiktą sąskaitą. Tačiau Maurico nurodytas įmonės akcininkas tai neigia – tokio susitarimo nebuvo, o kiekvienam norinčiam remti viešąją įstaigą yra žymiai paprasčiau – ir naudingiau – ir skirti paramą viešajai įstaigai, o ne duoti naudotis kuro kortelę ir vėliau už kurą išrašinėti sąskaitas. Be to, jis turi išsaugojęs susirašinėjimą su įmonės buhaltere, su skaičiais, kiek ir kokio Mauricas nuo gruodžio vidurio pylėsi kuro su svetima kortele. O tapatybės prašiusių neatskleisti šaltinių duomenimis, kuro kortelė buvo skirta naudotis ne „Lukšų vyrams“, bet moteriai. G. Mauricas apie moterį su kortele džentelmeniškai neužsimena.
Kiek kainuoja nesavanaudiška pagalba
Iki karo pradžios „Lukšų vyrų“ veikloje, kaip ir daugelio kitų, dabar padedančių Rusijos užpultai šaliai, nebuvo Ukrainos temos, bet tas neturi kelti kokių nors įtarimų. Pradėjusius teikti pagalbą po Krymo okupacijos Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais. Šių metų karo pradžioje VšĮ „Lukšų vyrai“ pradėjo rinkti humanitarinę pagalbą Ukrainai ir organizuoti jai padėti galinčius instruktorius (ne kariškius, civilinių profesijų). Jie taip pat tarpininkauja pristatant kitų tiekėjų ir savanorių neatlygintinai siunčiamą pagalbą, tačiau niekur neradau skelbiant, kad už tai pasiimtų kokį nors tarpininkavimo mokestį.
Priešingai, stebint viešus G. Maurico pareiškimus, jau vien tokia mintis galėtų pasirodyti įžeidžianti. Jo profilyje feisbuke yra daug raginimų aukoti – ir daiktais, ir pinigų į VšĮ „Lukšų vyrai“ sąskaitą, bet mažai ataskaitų, kur tie pinigai, jeigu jų į sąskaitą pateko, buvo išleisti. Paprastai apsiribojama nuotraukomis, kad Lietuvoje surinkta parama buvo nuvežta, tačiau nustatyti, kur, kokios ir kiek paramos pristatyta, nebūtinai pasiseka ir patiems paramos teikėjams, kurie, kitaip negu „Lukšų vyrai“, nori atsiskaityti savo rėmėjams už jų aukas detaliai.
Kovo mėnesį „Lukšų vyrai“ apsiėmė pristatyti Ukrainos kariams 200 šarvuotųjų liemenių. Liemenės ir plokštės į jas buvo nupirktos už JAV ukrainiečių paaukotus pinigus. Jų atstovas sako, kad „Lukšų vyrai“ dalį liemenių pristatė į sutartas vietas, bet sau pasiėmė 39 liemenes. G. Mauricas patvirtino, kad toks atvejis buvo, apie jį jis pats teigė sužinojęs jau po fakto, tiktai liemenių, pasak jo, „Lukšų vyrai“ nepristatė 30. Vėliau incidentas buvęs išspręstas ir patys ukrainiečiai jokių pretenzijų, esą, nebeturi. Taip teigė Mauricas, bet ne ukrainiečiai iš organizacijos „Ukrop.us“. Ukrainiečiai sako, kad nors yra raštas, kad Irpinei ir Bučai atiduota dvidešimt liemenių, iš tiesų ten atiduotos tiktai šešiolika, nes dalis buvo be plokščių. O dėl likusių 39 „Lukšų vyrai“ taip daugiau ir nebeatsiliepę.
Praėjus savaitei nuo mūsų pokalbio apie svetimą kuro kortelę ir šarvuotąsias liemenes už Amerikos ukrainiečių pinigus, G. Mauricas ima ir paklausia, kaip sekasi tyrimas. Anksčiau pats sakęs, kad problema išspręsta ir ukrainiečiai pretenzijų neturi, jis atsiuntė balso žinutę apie tai, kad „Lukšų vyrai“ patys atliko „platų tyrimą“ ir išsiaiškino, kad vis dėlto „žmonės jaučiasi apgauti, nes sumokėjo už liemenes, kurios nepasiekė dalinių“.
Dabar Mauricas kalbėjo, kad taip „Lukšų vyrams“ buvo padaryta reputacinė žala, o už tokį sprendimą atsakinga organizacijos „Saulės smiltys“ vadovė (tai kita paramą Ukrainai teikianti organizacija) ir su ja dabar dirbantis buvęs „Lukšų vyrų“ logistas.
„Kaip bebūtų gaila, nė vienas iš tų žmonių, kurie dirba „Lukšų vyrams“, negauna atlyginimo ir jie neatskaitingi, vienintelis atskaitingas, nors irgi negaunu atlyginimo, – aš“, paaiškino humanitarinę pagalbą iš Lietuvos žmonių renkančios organizacijos įkūrėjas. Liko susirasti tą buvusį „Lukšų vyrų“ logistą, jau palikusį organizaciją, kurioje, paties vadovo teigimu, visi, išskyrus jį, neatskaitingi. Vaidas M. patvirtino: 30 liemenių liko mums. Pasitikslinau – nes tai yra maždaug 10–12 tūkstančių eurų, priklausomai nuo to, po kiek skaičiuosim – po 350, ar 400 eurų už vieną liemenę, – ar „Lukšų vyrai“ tokia suma įvertino tarpininkavimą?
„Toks susitarimas buvo“,– kiek patylėjęs atsakė jis.
„Nebloga marža pelno nesiekiančiai organizacijai“, – įvertino sūnus, šiais metais kaip Motinos dienos gėles įteikęs aukos Ukrainai pervedimą.
Ir tai buvo pačios gražiausios iš jo gautos gėlės.
„Verčia daryti nemalonias išvadas“
Ši antraštė ne mano, bet šia proga mielai pasinaudosiu. „Lukšų vyrų“ veikla ir jos metodais domėtis visai neplanavau, kaip ir M. Skripkiūnu. Pradėjus domėtis, iš kur Lietuva gavo šį Ukrainoje sužibusį herojų, pradėjo ne tik žibėti mažiau herojiška jo praeitis, bet ir kilti daugiau klausimų – kaip gali būti, kad į atsargą išėjęs kariškis lengvai apžavimas pagražintomis istorijomis. Kodėl tas atsargos kariškis pats neatkreipia dėmesio į tikrovėje sunkiai įsivaizduojamus dalykus ir neperspėja dėl to kitų, jokios karo patirties neturinčių žmonių? Ar siekiant kuo didesnės paramos kariaujančiai Ukrainai geros visos ir bet kokios priemonės? Ar normalu pasiimti paramos procentą, jei to nedeklaruoji, o skelbiesi veikiantis tiktai „dėl kraujuojančios širdies“?
Į tokius klausimus bandžiau gauti atsakymus. Dalį būtinos informacijos gavau, bet kai kurių dalykų per karą patikrinti neįmanoma ir kaip tik tuo per visus karus naudojasi žmonės, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių vengia tiesiai atsakyti ir į paprasčiausius klausimus. Tuos, kuriuos turi užduoti dirbantis savo darbą žurnalistas.
