Lietuva jau tris dešimtmečius gali didžiuotis, pasiekus galimybę kurti demokratinę valstybę, kurios neatsiejama dalis yra žodžio laisvė, pliuralizmas, toleruojantis skirtingas pozicijas ir užtikrinantis jų koegzistavimą valstybėje.
Pamiršti, kaip tai svarbu ir kaip tai trapu, mums neleidžia mūsų kaimynės – Baltarusija ir Rusija. Tūkstančiai baltarusių praėjo tikrą pragarą 2020 m. vasarą ir kitokios nuomonės toleravimas ten jau seniai neįsivaizduojamas. Dabar ir Rusijoje cenzūra bei represijos pasiekia tokį lygį, kad kitaminčių durys žymimos atitinkamais ženklais, o pamokslai cerkvėje apie taiką gali baigtis bylomis ir persekiojimu.
Tačiau nepanašu, jog Lietuvoje visi politikai mąstytų laisvės ir pliuralizmo kategorijomis. Pavyzdžių, regis, kuo baigiasi kitų grupių, kitos nuomonės netoleravimas kaimyninėse valstybėse vis nepakanka. Kaip nepakanka ir supratimo, kokiais principais veikia parlamentarizmas demokratinėse valstybėse. Ir kai kurie politikai netruko pasinaudoti Rusijos brutalaus karo prieš Ukrainą fonu siūlydami net diskusijas dėl vienų ar kitų klausimų eliminuoti iš Seimo darbotvarkės.
Taip agituoja politikai partijų, kurių gretose dar neseniai buvo gimusi idėja, jog žiniasklaidoje būtų po lygiai gerų ir blogų naujienų, arba tie, kurie vis skelbia kovą prieš taip vadinamą tradicinę žiniasklaidą ir prigalvoja vis įvairių kvailybių kaip ją būtų galima pažaboti. Taip kalba tie, kurie dar prieš pusmetį klykė apie tai, kad Lietuva yra kaip Baltarusija, taip demonstruodami visišką politinį analfabetizmą ir žemindami pačią Lietuvą bei jos žmones.
Tačiau ką reiškia siūlymai dėl karo konteksto apskritai išbraukti iš Seimo darbotvarkės žmogaus teisių klausimus, kurie, akivaizdu, jog aktualumo neprarado? Ką reiškia siūlymai braukti net ir reformų svarstymą? Tai reiškia ne norą diskusijose surasti geriausius sprendimus, dalyvaujant įvairias visuomenės grupes atstovaujantiems politikams, o norą įvesti cenzūrą net Seimo darbotvarkėje tais klausimais, kurie tiesiog nepatinka.
Ir matant net liberalų gretose pareiškimus, jog nereikėtų dabar net svarstyti kai kurių klausimų, tik dar kartą pasitvirtina taisyklė, jog nusipirkus G. Orvelo „Gyvulių ūkį“ ir gal net jį perskaičius, supratimas, kas svarbu, siekiant tokio ūkio savo valstybėje išvengti, nebūtinai ateis.
Ir čia jau kyla rimti klausimai daliai Seimo narių, nes atstovauti savo poziciją ir siekti situacijos, kad net diskusijos būtų panaikintos, yra skirtingi dalykai. Ir tai labai rimti signalai, jog kaimyninių valstybių pavyzdžiai toli gražu ne visus atbaido.
Nors jau praeitoje Seimo kadencijoje įstatymų priiminėjimas pagal savo supratimą kas kokioj aikštėj turi stovėti, tuo pačiu ignoruojant teisės normas, nustatančias ką ir kaip turi reguliuoti įstatymai, ignoruojant paties Seimo teisininkų pastabas, ignoruojant Konstitucinio teismo nutarimą, kada priimant įstatymus gali būti taikoma skubos tvarka, jau buvo rimti signalai, jog cenzūros virusas Seime paplitęs plačiau nei mums gali atrodyti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
