Praėjusių metų duomenimis, 52 procentai sudarytų santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis. Deja, ne visiems šeimos gyvenimą pavyksta užbaigti taikiai – dalis buvusių sutuoktinių įsivelia į metų metus trunkančias tarpusavio kovas. Kodėl besiskiriančiųjų konfliktas sukelia tiek daug kančios jų vaikams, o ir jiems patiems?
Dalydamiesi užgyventą turtą, spręsdami vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos ar jų išlaikymo klausimus, buvę sutuoktiniai nevengia kaltinimų, skundų institucijoms, teisminių ginčų, įsipareigojimų nevykdymo, manipuliavimo vaikais ir visų kitų priemonių.
Žinoma, visi šie konfliktai pirmiausia yra suaugusiųjų atsakomybė ir kartais, žvelgiant iš šono, net sunku patikėti, kad suaugusieji gali taip kenkti vienas kitam ir vaikams.
Tačiau turime ir struktūrinę problemą.
Mūsų vaiko teisių apsaugos veikimo algoritmai dar 2016–2020 metų kadencijoje, man būnant ministru, sudėlioti taip, kad vaikai būtų apsaugoti nuo smurto. Tuo metu tai buvo didžiausia problema, nes dar 2016 metais buvo leidžiamos fizinės bausmės, vaiko teisės kiekvienoje savivaldybėje veikė savarankiškai, o pagalbos šeimai sistema buvo epizodinė ir fragmentiška.
Per tą kadenciją pavyko sukurti institucinį ir, tikiuosi, visuomenės jautrumą smurtui prieš vaikus, reagavimo į galimą smurtą algoritmus, vienodą pagalbos šeimoms ir vaiko teisių apsaugos sistemą visoje Lietuvoje. Tai suveikė teigiamai ir ta prasme, kad po šių reformų, tėvystės teisių apribojimų (vaikų, paimamų iš šeimų) skaičius sumažėjo perpus.
Deja, bet šia sistema galima užkankinti vienas kitą konfliktinių skyrybų procese, nes ji yra itin jautri smurtui prieš vaikus ir įpareigota automatiškai reaguoti, o besiskiriantys tėvai tuo naudojasi. Skundai vienas prieš kitą tampa ne vaiko gerovės, o persekiojimo ir terorizavimo įrankiu.
Labai svarbu suprasti, kad ne vaiko teisių apsaugos specialistai yra kalti dėl to, kad jie reaguoja. Jie privalo reaguoti į kiekvieną vieno iš tėvų skundą. Ne atvejo vadybininkai kalti, kad jiems vis grąžinamos konfliktuojančios šeimos. Ne tėvystės įgūdžių programos kaltos, kad jos iš esmės nepakeičia tėvų elgesio. Tiesiog ši sistema skirta kovoti su smurtu ir ji netinka skyrybų konflikto atveju! O kitokios sistemos iki šiol nėra.
Tad kaltė tenka Vyriausybei ir vadovaujamas pareigas einantiems politikams, kurie, nors mato problemą ir apie ją kalba, jau antrą kadenciją nieko nedaro. Dvi kadencijas bandome įtikinti valdančiuosius, kad spręstų klausimą iš esmės, bet nieko, kartoju, nieko nėra padaryta!
Reikia bent trijų dalykų, kurie perkeltų skyrybų klausimus ant visai kitos, vakarietiškos, sistemos pagrindų.
Konfliktinių skyrybų procesus kvalifikuoti atskirai
Konfliktinių skyrybų procesą būtina kvalifikuoti atskirai, atsiejant jį nuo tipinių smurto prieš vaikus atvejų ir numatyti kitus teisinius bei institucijų veikimo algoritmus, kai yra nuolatinis kito sutuoktinio skundimas ir persekiojimas, vaikų nuteikinėjimas, sistemingas įsipareigojimų nepaisymas, vilkinimas ar kt.
Specialios paslaugos konfliktuojančioms pusėms ir vaikams
Kad konfliktinį procesą būtų galima kvalifikuoti atskirai, būtina visoje Lietuvoje sukurti prieinamą aukšto lygio paslaugų tinklą, kuris užtikrintų, kad esami ar buvę sutuoktiniai, nepajėgūs išspręsti konfliktų patys, gautų profesionalią pagalbą. Pirmiausia konfliktų mediacijos ir tėvystės koordinavimo, nes tai mažina poreikį nuolat kreiptis į teismą.
Svarbu teikti lygiagrečios tėvystės paslaugas, kai tėvai bendromis jėgomis augina vaiką, tačiau beveik nebendrauja tarpusavyje. Tam kuriamos įvairios saugios erdvės, kur vaikas gali būti perduodamas vieno iš tėvų kitam, kad netektų lankytis vienas kito namuose ar susitikti prie vaiko mokyklos. Tokie centrai veikia kai kuriose užsienio valstybėse ir tai padeda mažinti įtampą tarp tėvų, didina vaiko patiriamą saugumą.
Konfliktinės tėvystės atveju reikalingos edukacinės programos apie konflikto poveikį vaikui, kad tėvai iš tiesų būtų supažindinti su pasekmėmis, kurias tėvų tarpusavio rietenos turi vaikui. Šioje sistemoje būtų numatyta ir specializuota psichologinė pagalba vaikui, kuris priverstas augti nuolatinėje įtampoje. Kol kas tokias paslaugas teikia tik pavienės nevyriausybinės organizacijos didžiuosiuose miestuose ir dalis šių paslaugų yra mokamos.
Stiprinti vaiko atstovavimą teisminiame procese
Kai dviem konfliktuojančioms suaugusiųjų pusėms atstovauja gerai apmokami advokatai, vaiko interesas šiuo metu ginamas kur kas silpniau. O būtent jis turėtų būti pirminis tokiose bylose. Kai kurios Vakarų šalys turi vaiko gynėjus arba advokatus, kurie atstovauja vaiko interesui teisme. Vaiko gynėjas turėtų būti taip pat gerai apmokamas valstybės, kaip ir brangūs, tėvų pasisamdyti advokatai, tam, kad šias funkcijas atliktų geriausi savo srities profesionalai ir atstovavimas taptų lygiavertis.
Nors atskiras iniciatyvas galiu inicijuoti ir aš, kaip Seimo narys, pavyzdžiui, netrukus registruosime vaiko gynėjo arba advokato iniciatyvą, tačiau sisteminiai pokyčiai visada daromi Vyriausybės iniciatyva.
Ar dabartinė Vyriausybė pajėgi padaryti šį svarbų sisteminį pokytį, ar ir toliau visi kankinsis, o dar svarbiau – bus kankinami vaikai, nes taikoma sistema, kuri ne tam yra skirta?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
