Rusija buvo įpratusi, jog Vakarų pasaulis nematė ar apsimetė nematantis daugelio dalykų. Nes buvo patogu. Gamtiniai ištekliai, didžiulė rinka. O štai pačioje Rusijoje buvo stengiamasi vienus užmerkti tiesiog pasiūlant mainais visas Vakarų pasaulio gėrybes, kitus – skleidžiant nuolatinę propagandą apie nuo kelių vėl pakeltą šalį ir slepiant tai, jog viduje ji tik pūva.
Bet propaganda buvo kaip oro gaiviklis, siekiant maskuoti tą puvimo dvoką. Tik kuo dabar reikės maskuoti ištuštėjusius šaldytuvus, nebeprieinamas paslaugas ir beveik viso pasaulio panieką? Gali neužtekti net ir pačios radikaliausios propagandos. Todėl nenuostabu, jog šiomis dienomis taikiems protestuotojams laužomi šonkauliai, naudojamas elektrošokas ir tiesiog brutaliai tyčiojamasi.
Bet Vladimiro Putino karas prieš pačios Rusijos žmones prasidėjo dar anksčiau, nei karas prieš Ukrainą. Ir tai ne tik propaganda, švietimo sistemos griovimas, nesuvokiamų apimčių korupcija. Ką Rusijoje ar už jos ribų esantiems rusams sako Jurijaus Ščekočichino, Natalijos Jestemirovos, Anios Politkovskajos, Dmitrijaus Bykovo, Vladimiro Kara-Murzos pavardės? Tikėtina, jog beveik nieko. Gal dar Boriso Nemcovo pavardė daliai būtų labiau girdėta.
Bet tik labiau, nes nebūtų šiomis dienomis socialiniuose tinkluose dalinantis jo citatomis komentarų, klausiant, kur pastarasis buvo paskutinius aštuonerius metus. B. Nemcovas jau septyneri metai negali matyti, kaip V. Putinas kariauja prieš savo šalį, nes yra šio režimo auka. Iš šio sąrašo, kurį dar būtų galima tęsti ir tęsti, įtraukiant įkalintus ar tiesiog priverstus išvykti iš šalies, išgyveno tik keli. Kiti nušauti, ar nunuodyti taip, kad oda buvo likusi tik ant lytinių organų. Ir kur buvo tada tie, kurie šiandien rėkia „Своих не бросаем“ (liet. „Savų nepaliekam“) bei palaiko karą Ukrainoje?
O ukrainiečiai jau yra laimėtojai. Jie net ir su tokiomis didžiulėmis žaizdomis bus nepraradę orumo, o ryžtas kovoti, bandyti atstatyti savo šalį tik dar labiau juos stiprins. Rusijai tuo tarpu teks dar baisesnis likimas nei Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo, nes, priešingai nei Vokietija, ji net ir pralaimėjusi atgailauti nesutiks, nebent įvyktų režimo perversmas. Ir Rusija sulauks tik dar didesnių sąskaitų už sukeltą karą. Tokia yra bestuburiškumo ir sutikimo gyventi tamsoje, kurią sukuria autoritariniai režimai, kaina.
Todėl tai karas ne tik prieš Ukrainą, tai V. Putino karo prieš savo paties šalį apogėjus. Šalį, kuri kasmet dalyvavo pergalės parade, bet jau tiek metų nerodė turinti nors kokį kovotojų geną. Ir tik nedidelė dalis dar išeidavo į gatves. Bet faktiškai neliko ir jų. Jie arba nužudyti, arba jau palikę Rusiją, arba sėdi kalėjimuose, arba ruošiasi ten atsidurti. Taigi, V. Putinas ilgametį karą prieš savo šalį laimi, iš jos lieka tik griuvėsiai su parklupdytais ant kelių žmonėmis. Bet pergale prieš Ukrainą jam džiaugtis neteks, kad ir kiek namų sugriautų ir žmonių nužudytų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
