Prasidėjus karui Ukrainoje, pirmomis dienomis dar ruseno viltis, kad į gatves išeis Rusijos žmonės, pakraupę nuo nežmoniškų žudynių ir taip bus sustabdytas karas. Išėjo, tik ne milijonai, bet keli tūkstančiai per visą Rusiją. Tai parodė, kaip ši visuomenė yra giliai paveikta propagandos.
Kremliaus politrukai suprato, jog dabar pats metas tą propagandą dar labiau sustiprinti. Organizuojamos pamokos mokyklose, vieši karo Ukrainoje palaikymo renginiai. Ir kas krenta į akis – ten daug dalyvauja jaunimo, kurie degančiomis akimis rėkė, jog Putinas – jų prezidentas. Užaugo jauna karta, kuri tiki, jog Rusija gali užkariauti kaimynines šalis, atnešti žmonėms skausmą, nes tai bus dar vienas jos didybės įrodymas. Reikia tikėtis, jog Rusija keisis, bet tai truks ilgai.
Kitas klausimas: ar keisis Vakarų Europa, jos politinis elitas? Kodėl daugelis Vakarų politikų prabudo ir praregėjo tik dabar? Ar ką nors naujo sužinojo Vokietijos politikai apie Rusiją? Nieko. Kodėl Anglijoje niekas anksčiau nesusidomėjo pinigų, kuriais rusų pareigūnų vaikai pirko brangius butus, kilme? Kodėl tik dabar? Atsakymas nelinksmas: ne todėl, kad prabilo sąžinė, bet todėl, kad politikai suprato, jog jei jie nereaguos, tai jų visuomenė nesupras, o rinkėjas nusigręš.
Štai ir iškyla klausimas: kiek ilgai truks šis praregėjimas? Ar tol, kol vyks karas Ukrainoje, o vėliau vėl viskas sugrįš į savo vėžes? Jei taip bus, tai tikrai galima kalbėti apie Vakarų civilizacijos saulėlydį.
Įvykiai Ukrainoje suvienijo Lietuvos žmones. Tačiau nereikia pamiršti, jog mūsų taip pat laukia ilgalaikiai iššūkiai: pabrangę degalai, didėjanti infliacija. Suprantama, kad daugeliui pasunkės gyvenimas. Tačiau reikia suprasti, kad tai karo, pradėto Rusijos, kaina. Ukrainiečiams yra žymiai sunkiau nei mums. Be to, Kremliuje irgi yra paskaičiavę, kad dėl dujų, degalų kainų augimo soti Europa piktinsis ir spaus savo vyriausybes nusileisti Rusijai. Nereikėtų elgtis taip, kaip nori Kremlius. Pasikartosiu, kad ir kokie sunkumai mums iškyla, ukrainiečiams yra žymiai sunkiau, bet jie ir toliau priešinasi, nepasiduoda.
Tačiau ne tik visuomenė turi būti brandi. Žymiai svarbiau, ar brandos egzaminą išlaikys politikai bei valstybės institucijos. Akivaizdu, kad mums reikia tvirtesnių saugumo garantijų, – daugiau karinės galios. Tačiau vien to neužteks. Puikiai suprantama, kad stipri šalis yra ne tik ta, kurioje yra daug kariuomenės. Stipri ta šalis, kurioje stipri visuomenė. O tam reikia, kad keistųsi valdžios santykiai su piliečiais. Biurokratai turi pagaliau suprasti, kad jie yra tam, kad spręstų žmonių problemas, o ne jas kurtų. Biurokratai yra tam, kad jie tinkamai atliktų savo darbus, o ne nusikratytų atsakomybės. Būtent tada keisis ir piliečių santykis su savo valstybe, ji neatrodys pamote.
Ar tai įvyks? Nežinau, tačiau žinau, jei to nebus, tuomet ir Lietuvos valstybė neturi didelių vilčių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
