Ultimatumais besisvaidanti Rusija, nemažėjanti įtampa prie Ukrainos sienos kelia klausimus: o kas būtų, jei Lietuva būtų užpulta. Ar būtų daug vyrų ir moterų, kurie ją gintų? Ar būtų stiprus pilietinis pasipriešinimas?
Krašto apsaugos ministerija parengė Pilietinio pasipriešinimo strategiją. Tai reikalingas dokumentas, nors visi suprantame, kad nepaisant šiandienos gražių žodžių, sunku pasakyti, kaip kiekvienas iš mūsų pasielgtų, jei okupacija realiai įvyktų. Ar tikrai ryžtumėmės paaukoti savo gyvybę, savo vaikų ar ateitį? Geriau būtų, kad į šį klausimą realiai atsakyti nereikėtų nei vienam.
Tačiau nereikia laukti tos ribinės situacijos, kuomet reikėtų pasirinkti – priešintis ar kolaboruoti. Ir šiandien svarbus klausimas: o kas mums yra valstybė?
Vieniems tai yra formali demokratija su savo formaliomis procedūromis. Yra rinkimai, išrinktiems politikams deleguojama valdžia, ir jie priiminėja sprendimus. Piliečių daugiau nereikia. Iki kitų rinkimų. Būtent tai turėjo omenyje premjerė Ingrida Šimonytė, prieš metus pasakiusi, kad jei nepatinka ši valdžia, galės po ketverių metų išsirinkti kitą. Šiuo formaliu požiūriu ji teisi. Bet jei priimame tokį požiūrį, tuomet ar galime tikėtis pilietinio pasipriešinimo galimos agresijos atveju? Vargu.
Ar tikrai ryžtumėmės paaukoti savo gyvybę, savo vaikų ar ateitį? Geriau būtų, kad į šį klausimą realiai atsakyti nereikėtų nei vienam.
Politikai dažnai mėgsta prisiminti Kenedžio frazę: „Neklausk, ką tau valstybė gali duoti, klausk, ką tu jai gali duoti“. Ir dažniausiai ją adresuoja piliečiams. Tačiau tikriausiai šį klausimą sau turėtų užduoti politikai, valstybės tarnautojai, pareigūnai.
Egzistuoja ir kitas požiūris, kurį ypatingai pabrėžia valdininkai, pareigūnai: esą valstybė – tai valstybinės institucijos ir jose dirbantys asmenys. Tuomet prieinama prie tokių absurdų, jog kritika pareigūnams ar institucijoms suvokiama kaip nelojalumas valstybei. Beje, dažnai nurodoma, kad Lietuvos visuomenė nelabai pasitiki įvairioms valdžios institucijoms, ir tai suvokiama kaip silpnumas. Jei žmonės labiau pasitikėtų teismais, prokuratūra ar vyriausybe, tuomet ir pilietinė valia būtų stipresnė.
Tačiau iškyla klausimas: ar tikrai žmonės gintų Sodrą, Valstybinę mokesčių inspekciją, ar savo šeimą, draugus, pažįstamus? O iš kitos pusės, pasitikėjimą įvairiomis institucijomis gali padidinti tik valdininkai, kurie jose dirba. Pagarbus santykis su piliečiais, greitas problemų sprendimas, o ne jų sudarymas ir, aišku, korupcijos nebuvimas – štai kas keltų pasitikėjimą institucijoms.
Supratimas, jog valstybė nėra vien tik formalios procedūros, institucijos padėtų ne tik stiprinti pilietinę valią ginti savo tėvynę. Tai padėtų mums kasdieniniame gyvenime. Toks supratimas taip pat padėtų įveikti didžiulį dabartinės visuomenės susipriešinimą. Tik ar turės dabartiniai politikai tokios išminties?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
