Tai, kad mes, lietuviai, sukūrėme savo valstybę, yra tiesiog istorijos stebuklas. Buvo šimtai priežasčių ir aplinkybių, kodėl Lietuvos valstybė negalėjo egzistuoti.
Pagalvokime. 1918 metų vasario 16-oji Lietuvos Taryba paskelbia nepriklausomą Lietuvą etnografinėse ribose, t. y. apsiriboja lietuviškai kalbančiais žmonėmis.
Ir jei nusikelsime šimtą metų atgal, į 1818 metus, ar kas nors būtų pasakę, kad lietuviškai kalbanti bendruomenė skelbs savo valstybės nepriklausomybę? Tuo metu lietuviškai tekalbėjo valstiečiai, kurių dauguma buvo baudžiauninkai. Tik labai maža dalis buvo raštingi. Tad jei kas tuo metu būtų pasakę, kad jų anūkai turės savo valstybę, apie jį būtų pagalvota, jog jis svaičioja nesąmones.
Reikėjo išmokyti lietuviškai kalbančius valstiečius skaityti ir rašyti. Prie to daug prisidėjo Motiejus Valančius, skatinęs kurti parapijines mokyklas. Tačiau ir tai dar ne viskas. Reikėjo, kad susiformuotų tautinė sąmonė. Ir čia iškyla Jonas Basanavičius su „Aušra“ bei Vincas Kudirka su „Varpu“.
Tautinis supratimas tikrai neatėjo per vieną dieną, vien tik lietuviškai kalbėti neužteko. Štai 1906 m., mirus Žemaitės „atradėjui“ Povilui Višinskiui, „Lietuvos ūkininke“ pasirodė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nekrologas. Jame ji aprašo, kaip Višinskas, kartu su savo draugu 19 amžiaus pabaigoje keliavo po Lietuvos kaimus, ieškodamas ne ko kito, bet lietuvių. Višinskis lietuviškai kalbančiame kaime ieškojo lietuvių.
„Mat dar tuomet lietuvis, kurs jau susiprasdavo esąs lietuvis, savo tautos žmogus, buvo retas atsitikimas. Daug mylių reikėdavo suvaikščioti, lig toks žmogus atitikti pasisekdavo“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė. O štai 1918m. pabaigoje-1919 metų pradžioje jau nemažai žmonių atsiliepia į Lietuvos Vyriausybės kvietimą kurti savo valstybę, kurti savivaldą ir, be abejo, atsiliepia į kvietimą ginti savo valstybę. Per tuos kelis dešimtmečius įvyko labai didelis lūžis.
1917 metais vokiečiai, siekdami savų tikslų, leido sukurti Lietuvių tarybą. Tačiau jos uždavinys buvo įgyvendinti vokiečių planus: Lietuvos kraštą padaryti priklausomu nuo Vokietijos. Bent dalis vokiečių į Tarybą žiūrėjo iš aukšto: štai vienas aukštas vokiečių administracijos valdininkas Lietuvos Tarybos narius laikė „kavinių politikais, avantiūristais, tesugebančiais vokiečių karinei valdžiai rašyti skundus“. Bet šie „kavinės politikai“ Vasario 16-ąją buvo paskelbę Lietuvos nepriklausomybę. Visiškai ne to tikėjosi vokiečiai.
Trumpam nusikelkime į tuos laikus. Visas Lietuvos kraštas buvo griežtai administruojamas vokiečių karinės valdžios, nebuvo galima be leidimo keliauti iš vieno miesto į kitą, lietuviška spauda buvo akylai prižiūrima cenzūros. Lietuvos Tarybą sudarė 20 žmonių, jie neturėjo jokių institucijų, kurios padėtų įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Galėjo taip nutikti, kad Vasario 16-osios aktas būtų likęs tik gražiu pareiškimu, svajone.
Beje, ir patys signatarai puikiai suvokė situaciją, turėjo abejonių, ar jų siekiai bus įgyvendinti. Tačiau jie buvo įgyvendinti. Beje, ne vieni lietuviai turėjo planų dėl Lietuvos ateities. Vokiečiai turėjo savų minčių, kaip Lietuvą prijungti prie Vokietijos, bolševikai norėjo ją prijungti prie komunistinės Rusijos, Lenkijoje buvo gyvos idėjos atstatyti buvusią Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau savo planus įgyvendinti pavyko tik lietuviams. Tai galima laikyti tam tikru istoriniu stebuklu.
Ir šiandien, žvelgiant į tokią mūsų istoriją, iškyla viena mintis: stiprinti mūsų valstybingumą, neprarasti to, ką taip sunkiai sukūrė mūsų protėviai. Dabar mes esame saugiausioje padėtyje per visą savo istoriją, tačiau tai nereiškia, kad taip bus ir ateityje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
