Šiais metais Laisvės premija buvo įteikta Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, kuris sovietinei valdžiai suėmus Sigitą Tamkevičių, tapo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriumi, bei bendradarbėms vienuolėms: Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Kodėl svarbus šis leidinys? Reikia trumpai prisiminti istoriją. Sovietai visam pasauliui teigė, kad žmonės nėra persekiojami dėl religinių įsitikinimų, tačiau realybė buvo kitokia. Ir nebuvo jokios kitos galimybės apie ją papasakoti, kaip tik leisti pogrindinį leidinį, kur būtų atskleidžiama tiesa. Kaip viskas prasidėjo?
1972 metų balandžio 24 dieną agentas „Klevas“ pranešė KGB, kad artimiausiomis dienomis pasirodys leidinys, kur bus paskelbta apie kunigų persekiojimą Lietuvoje. Dar po dviejų savaičių KGB įsitikina, jog tai nėra vien tik kalbos. Ištikimasis agentas „Edmundas“ KGB įteikė vieną „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ savilaidos egzempliorių. Lyg to būtų maža, per Vakarų radijo stotis buvo pradėta skaityti „Kronika“. Apie sovietinius nusikaltimus galėjo sužinoti daugelis Lietuvos žmonių. Be to, tai rodė, kad leidėjai turi kanalus, per kuriuos jų surinkta medžiaga patenka į Vakarus.
Sovietams to buvo per daug. Kas leidžia? Kas redaguoja? Kas surenka informaciją? Todėl greitai į prokuroras Alfonsas Kairelis pradėjo bylą dėl „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“, teigdamas, kad ten šmeižiama sovietinė santvarka. Ją pavedė KGB tirti. 1973 metais suimami asmenys, kurie prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo. Jie nuteisiami, tačiau šis leidinys ir vėl pasirodė. Nors apie KGB ir buvo skleidžiami gandai, kad ši organizacija viską žino, tačiau iš tiesų tai tebuvo mitas. Apie svarbiausius žmones, susibūrusius šalia Sigito Tamkevičiaus, pagrindinio redaktoriaus, ji dar nieko nežinojo.
Tad 1974 metų balandžio 1 d. KGB pulkininkas Vaigauskas slaptoje pažymoje rašė: „Įvykdyta operacija buvo suduotas didelis smūgis reakcingai dvasininkijai ir klerikalams nacionalistams. Tačiau nepakankami agentūriniai šaltiniai tarp reakcingų kunigų ir vienuolių, o taip pat dėl kitų svarbių priežasčių nepasisekė išaiškinti visų asmenų, kurie prisidėjo prie LKBK leidimo, surasti ryšio kanalą su užsieniu ir visiškai nutraukti jų priešišką veiklą“.
S. Tamkevičius su patikimais bendradarbiais ir toliau leido „Kroniką“. Ir tai buvo kova už žmogaus teises. Į „Kronikos“ puslapius nenorėjo papulti nei vienas sovietinės valdžios aktyvistas. Tai buvo tam tikra kontrolė, kad sovietiniai veikėjai nors minimaliai laikytųsi netgi sovietinių įstatymų. „Kroniką“ sovietinė valdžia ir persekiojo, ir jos bijojo.
Tikras stebuklas, jog taip ir nepavyko nutraukti jos veiklos. Šis leidinys ėjo nuo 1972 iki 1989 metų. Jis buvo verčiamas į įvairias kalbas, jis atguldavo ant popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo stalo. Apie šį leidinį žinojo JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Visa tai erzino sovietinę valdžią.
Kai buvo suimtas ir nuteistas S. Tamkevičius, „Kronikos“ leidimas taip pat nenutrūko. Šį darbą perėmė Boruta, Šuliauskaitė ir Mališkaitė. 1986 metais KGB 5-ojo skyriaus viršininkas E. Baltinas skaitė paskaitą KGB darbuotojams. Ir štai ką jis pasakė: „Toks ilgas „Kronikos“ leidimas iš dalies paaiškinamas tuo, kad dėl politinių priežasčių beveik trejiems metams užsitęsė „Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto“ likvidavimas, todėl Svarinskas ir Tamkevičius spėjo parinkti bei paruošti patikimus asmenis, kurie jų arešto atveju galėtų toliau leisti „Kroniką“.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – tai pavyzdys, kaip ginti žmogaus teises, kaip nepasiduoti autoritariniam režimui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
