Prieš kokį mėnesį populiariausias viešas žodis buvo karas. Apie virusą nekalbame, tai – konstanta. Bet dabar karą išstūmė infliacija. Šiandien ji yra mūsų minčių karalienė. Aplink ją tūpčioja tie, į kuriuos žvilgčioja visi likusieji. Varžosi, kas geriau, iš arčiau ją pažįsta. Kas teisingiau žino, kaip nuraminti jos didenybės apetitą.
Kaltinti dėl tokio pasikeitimo galima nebent termometro stulpelį. Kai tik spustelėjo rimtesnis šaltukas, atskubėjo jo palydovės šilumos sąskaitos, keliskart didesnės. Neregėtos. Rekordinės. Kam čia rūpės tolimas karas, dar net neprasidėjęs, ir tolimi priešai, kai į kišenę įsisuka konkretus vietinis. Ir eina eurai nestojančiu srautu pro tą įkirptą kišenės skylę.
Jusdamas žmonių širdžių plakimą, prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė gražų dalyką. Skirti 100 eurų išmoką tiems, kurių reikalai prasčiausi, pajamos mažiausios, o ligos ir bėdos didžiausios. Tokiu būdu sušvelninti jos didenybės infliacijos šėlsmo pasekmes.
Nesuklyskit, vienkartinę išmoką. Bet neapmokestinamasis pajamų dydis, jeigu jis, kaip siūloma, padidėtų, jau būtų lyg ir nuolatinis skurstančiųjų pagalbininkas.
Bet premjerė Ingrida Šimonytė visagalės infliacijos tramdymą mato kiek kitaip. Sparnus jai skleidžia brangstanti energija. Dėl tos priežasties ir buvo pateiktas pasiūlymas kompensuoti pridėtinės vertės mokestį, kuris taikomas šildymui. Visos kitos priemonės infliacijos nepaveiktų. Tik duotų daugiau eurų vartojimui.
Šis netiesioginis vietinių viršūnių dialogas skatina susidomėti – kas mums svarbiau: infliacijos dydis, jos kreivė ar mūsų asmeninė galimybė ją įveikti. Prezidentas labiau kalba apie skurdą arba galimybę, kokia menka, net su šimtu eurų ji bebūtų. Premjerė – apie abu kartu, kaip keistai tai beskambėtų.
Jeigu ne šių dviejų institucijų kova dėl visko, ko tik galima kovoti, sakytum, – siūloma tema diskusijai. Kas mums svarbiau, kas – mūsų jėgoms. Dabar taip galvot nesinori, tai galvokim kitaip.
Šių metų biudžete yra daug visko numatyta. Ir neapmokestinamųjų pajamų didėjimas, ir didesnė minimali alga. Bet… Nemokamų pietų nebūna. Jeigu kažkas gaus daugiau, tai iš kažkur tai bus paimta.
Gal Vyriausybė nerimauja, kad pridėjus dar ir prezidento šimtinę, nebebus iš kur imti. Nepamirškim: nors karas nebe pirmoje vietoje, bet kariaujam. Laimim vertybiniam fronte, bet nelabai gerai eina prekybos linija. O tai jau rizika biudžetui.
Prezidentas paaiškino, iš kur bus pinigų. Jo idėjos žmonėms iš viso duotų maždaug 160 milijonų. O šie biudžete atsirastų iš tos pačios infliacijos. Nes ši iš vienų atima, o kitur įdeda. Dėl jos klestėjimo biudžete atsiranda daugiau nei tikėtasi.
Keistai įdomi ta infliacija. Kai kam vargas, kai kam – galimybė.
Šiandien, kai taip plačiai kalbama, kaip padaryti, kad ši nelaboji kąstų švelniau, stebina tik viena. Kaip taip atsitiko, kad iki šiol niekas neišdrįso kirsti iš peties. Lietuva jau išmoko dalyti proginius pinigus, tokias vienkartines premijas. Bet daro tai lyg ir skirstydama žmones į stovyklas. Vienas vertas premijos, nes nesiskiepija, kitas dėl to, kad mažai turi. Kuo kiti blogesni?
Jeigu jau visos kainos skrieja į dangų ir niekas, net už pinigo stabilumą atsakingas Lietuvos bankas, nežino, kaip joms lubas uždėti, gal reikia tiesiog visus pinigus, kurie yra žmonių, indeksuoti. Be jokios žmonių segregacijos.
Turim 11 proc. infliaciją, tiek pat didinam algas, pašalpas, pensijas, stipendijas. Nepamirštam ir indėlių. Apie 20 milijardų privačiose sąskaitose. Tai būtina, nes kiek žmonių taupė butui ar namui, o dabar kas darosi, – nė pusės neįpirksi.
Sakot, gali būt pavojinga? Yra kur pinigą geriau padėt. Baikit, argi tai argumentas. Svarbu teisingumas, lygybė. Ir kad laimingų būtų daugiau. Bent jau tą dieną, kai iš dangaus nusileis šimtinė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
