Ryškiausios ekonomikos galvos nesutaria: bus krizė ar nebus. Kokia ji gali būti – gili ar tik sąstingis. Kada ji pasieks mikroekonomiką, o gal jau.
Bet vienas faktas yra akivaizdus. Apie krizę kalbama, ir vis garsiau. Tai visada reiškia tą pat: lūkesčių kreivė keičia kryptį ir sėja nerimą.
Lūkesčiai, atrodytų, toks nekonkretus reiškinys. Nuojauta apie kažką, ko nežinome. Labiau intuicija, nei faktas. Tačiau ekonomikoje, o ir politikoje, jie yra didelė jėga, nes lemia tam tikrą elgseną. Drąsą arba atsargumą. Didesnį išlaidavimą arba taupymą.
Jų krypties nenulemia vienas įvykis. Paprastai tai būna kelių ar keliolikos veiksnių sukurtas emocinis žinojimas.
Šiandien blogą nuojautą kuria visuose frontuose didėjančios kainos. Spėliojimai, kokiais nuostoliais gali pavirsti vertybinis pasistumdymas su Kinija. Galimi nuostoliai dėl sankcijų Baltarusijai. Netylančios diskusijos apie karinį konfliktą su Rusija. Na, ir pandemija, su visais stabdymais, greitinimais, ribojimais ir visais kitais neišvengiamais trūkčiojimais.
Ką galima pasakyti tiems, kas privačiose sąskaitose Lietuvoje iš viso laiko apie 20 milijardų eurų? Nebent, kad jūsų gerovė mažėja tokiu pat greičiu, kokiu sukasi pinigų spausdinimo aparatai.
Vien tik į kalną šokusios šildymo, elektros ar keliskart padidėjusios bulvių kainos nesukeltų nei krizės, nei jos nuojautos, gal tik šoką. Nes jos nuolat svyruoja.
Vien tik nutrūkę prekybos ryšiai su Kinija ir net jos spaudimas atmesti bet ką, kas turi lietuvišką pėdsaką, turėtų įtakos ekonomikos greičiui, verslininkų nervams, bet nesukeltų ekonomikos ar finansų krizės.
Ji ateina tada, kai problemos sukrenta vienu metu ir pradeda viena kitą gilinti ar greitinti. Iš principo šis dėsnis galioja viskam, išskyrus tai, kas jau kelinti metai vyksta su mūsų pinigais.
Pirmaisiais pandemijos metais vyravo visiška tyla. Niekas nė nekalbėjo, kad dideliu kiekiu spausdinami neuždirbti pinigai artimoje ateityje gali tapti didesne problema nei tos, kurias jie padeda spręsti.
Girdėjome tik pastabas – nesiskolinti, kai pinigas nieko nekainuoja, kai tai daro visi, būtų kvaila klaida. Kad viskas yra kitaip: finansinė disciplina nebegalioja, skolos dydis, biudžeto deficitas nebesvarbu. Svarbiausia – remti dėl pandemijos stabdomą verslą, be darbo sėdinčius žmones.
Tai, be abejo, svarbu. Bet šiandien, nelyginant rudenį, jau pradedama skaičiuoti viščiukus. Pandemijos sąlygomis į rinką patekę trilijonai neuždirbtų pinigų sukūrė situaciją, kurią ekonomistai vadina išskirtine.
Geidžiamų prekių, ypač prabangių, stinga, o eurai, regis, semiami kibirais, lyg potvyniui užliejus ūkius. Brangsta viskas, išskyrus pinigus, kurie sparčiai pinga.
Jungtinės Amerikos Valstijos jau spaudžia stabdžius. Europa delsia. Kas bus juos nuspaudus, nežino niekas. Gal gili krizė, gal tik stagnacija.
Tuo metu infliacija toliau dirba savo juodą darbą. Valstybių biudžetai gauna infliacinius pinigus, spausdintus paramos pinigus ir gali būti dosnūs. Smagratis sukasi dar greičiau.
Ką galima pasakyti tiems, kas privačiose sąskaitose Lietuvoje iš viso laiko apie 20 milijardų eurų? Nebent, kad jūsų gerovė mažėja tokiu pat greičiu, kokiu sukasi pinigų spausdinimo aparatai.
Ne paslaptis, tokia padėtis naudinga turtingiems. Tiems, kas turi turto, investuoja. Jie visada galiausiai laimi. Bet ne mažiems, kruopščiai taupiusiems, nepaisant didinamų jų algų ar pensijų.
Kas bus, kai šios spaustuvės sustos, paskolos vėl kainuos, o reikalus gadins dar ir visos kitos problemos?
Kai stabdžiai pradės cypti, tada ir sužinosime. Gili krizė ar tik stagnacija. Depresija, nelyginant pagirios, po staiga nutrūkusios dosnios puotos. Išsilaižyti žaizdas tada jau teks patiems.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
