Susitariama, kai esama skirtumų. Jei skirtumų nėra – nėra reikalo ir tartis, vis tiek mąstome vienodai. Nesitariama ir tada, kai koks nors autoritarinis diktatorius įsakinėja. Tačiau skirtumai skirtumams, nesutarimai nesutarimams nelygūs.
Kartais jie baigiasi dideliais pilietiniais susipriešinimais ar net pilietiniais ir klasiniais karais. Šiandien, dundant Kremliaus karo mašinai, tokio didelio susipriešinimo reikėtų išvengti. Tačiau kažin ar tai pavyks, jei ir toliau šauksime kiekvienas savo „vieningą lietuvą“ ir „tautą“, užuot aptarę skirtumus ir galimybes susitarti.
Nuo pat 1918 m. vasario 16-osios buvo kuriama Lietuvos tautinė vienybė, o sutarimų (konsenso) visuomenės idėja buvo nustumta į šalį. Tai galima paaiškinti valstybės kūrimo ir jos propagandos tikslais. Buvo siekiama atkurti Lietuvos valstybę atskiriant tuos, kurie aktyviai trukdė nepriklausomybės raidai. Tada Lietuvos Taryba pareiškė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.
Tačiau daugeliui buvusių Vilniaus ir Kauno gubernijų gyventojų atstatymo idėja negalėjo būti aiški. Prisiminkime, kad pagal 1904 m. surašymą Vilniaus gubernijoje gyveno: 56 % baltarusių, 17,5 % lenkų, 12,7 % žydų, 8 % lietuvių, 5 % rusų, 0,14 % totorių. Kas yra toji „atstatoma [...] Lietuvos valstybė“ ir ką reiškia „atstatoma“, daugumai jų buvo neaišku.
Per Lietuvos nepriklausomybės kovas 1918–1920 m. buvo sutriuškinti Rusijos imperijos šalininkai (bermontininkai ir ne tik), bolševikai ir jiems pritariantys bežemiai, mažažemiai ir darbininkai – raudonieji lietuviai, patikėję darbo žmonių revoliucija. Tačiau ir raudonieji revoliucionieriai atskyrė nuo savęs lietuvių, lenkų ir rusų ponus: klasiniu požiūriu ponai buvo vienodi.
Tačiau didžiausia skirtis įvyko su baltarusiais ir lenkais, kurie nenorėjo būti „atstatomos“ Lietuvos piliečiais ir galvojo apie kitokią valstybę. „Atstatomoje” Lietuvoje Rusijos imperijos šalininkų, lietuvių bolševikų ir lenkų patriotų atskyrimas buvo laikomas gėriu. Apie susitaikymo su „priešais“ politiką beveik nebuvo kalbos. Klaidino ir pats Nepriklausomybės deklaracijos žodis „atstatoma“, nes pradžioje baltarusių ir lenkų tautybės asmenys tai suprato arba kaip LDK, arba kaip Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą: juk anksčiau kitokios Lietuvos valstybės nebuvo.
Egzistavo tik Abiejų Tautų Respublika arba Litva – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių didžioji kunigaikštystė. Jei „atstatoma“, tai – jų požiūriu, logiška – atkuriama Žečpospolita, o ne steigiama nauja valstybė. Taigi būta abipusio nesupratimo, nesutarimo. Lietuva skilo.
1990–1991 m. įvairiomis kalbomis buvo kviečiama: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Šiuo daugiakalbiu kvietimu daug kas patikėjo ir Lietuva šį kartą neapgavo: visi gavo pilietybę, o komunistų ir net prisipažinusių KGB’istų niekas nepersekiojo, jiems pasitaikė išpažinties ir susitaikymo proga.
Dabar nesigilinsiu į to laiko supratimo skirtumus, juk tų lenkų intelektualų, kurie atmetė etninės Lietuvos idėją (o buvo ir tokių, kurie pritarė), atsiminimai pas mus nėra skaitomi ir neanalizuojama, kodėl jie taip pasielgė. 1918–1920 m. Lietuvos lenkams Vilniaus reikėjo ne mažiau nei lietuviams, jie sirgo Abiejų Tautų Respublikos idėja, bent jau apie 1920-uosius, ir tik vėliau – vieningos Lenkijos vizija.
1939 m. pasiekė „Lenkijos“ pabėgėliai, tūkstančiai jų, daugiausia Vilniaus krašto baltarusių ir lenkų. Priėmėme juos gelbėdami nuo dviejų chimerų: bolševizmo ir nacizmo, bet labai nesvetingai, su baime, kad tik išsinešdintų. Negalvojome jų pakviesti gintis kartu, nors tarp jų buvo daugelis įsivaizduojamos Lietuvos palikuonių.
Iš Vilniaus ir Kauno gubernijų kilusios Lietuvos supratimo skirtybės ir gimė tautinė tarpukario Lietuva. Vis dėlto ji turėjo daug įvairovės ir solidarumo. Šios įvairovės pagrindas buvo Lietuvos žydai: Žagarės, Plungės, Telšių, Šiaulių, Kauno... Jie stojo į Lietuvos savanorių būrius ir gynė Lietuvos nepriklausomybę.
Pavyzdžiui, žydų būriams vadovavo Hermanas Aronsonas, vėliau apdovanotas Lietuvos antrosios rūšies Vyties Kryžiaus ordinu. Įdomu, ką jie tada galvojo, kodėl aukojosi Lietuvai? Spėjama, kad Aronsoną nužudė 1941 m., veikiausiai Kaune, gal net per sukilimą.
Ar dar galime kalbėti apie „tautos vienybę“? Ar tik tai nėra iliuzija? Kuo toliau, tuo labiau matome – skirtybės neišvengiamos ir pernelyg didelės.
1940–1941 m. atsirado pati didžiausia tautos skirtis. Bendrą nepakantos ir panikos atmosferą paskatino 1941 m. birželio 14–19 d. tremtys: motinų, tėvų, niekuo nekaltų valstiečių ir miestelėnų. Sutartis su šėtonu, kurią Lietuva pasirašė dar 1939 m. dėl Vilniaus krašto grąžinimo įsileidžiant sovietinių karių batalionus, buvo sulaužyta: tauta pamatė, ką reiškia sovietai. Raudonieji Lietuvos atstovai, stalinistai, trėmė, kankino, žudė ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių asmenis: lenkus, žydus, nepriklausomos Lietuvos rusus.
O nepraėjus ir savaitei, įvyko 1941 m. birželio 23-iosios sukilimas prieš okupaciją ir raudonųjų komisarų, Raudonosios armijos karių ir žydų žudynės – dar iki vokiečių organizuoto Holokausto, sistemingo žmonių naikinimo rasiniu pagrindu.
Lietuvių kilmės nusikaltėliai, ne tik nacistai, šaudė žydus – Lietuvos piliečius: vyrus, moteris ir daugybę vaikų netoli Plungės, Telšių, Gruzdžių, Kaune – visoje Lietuvoje, ne tik Paneriuose. Ginklu tautininkai nė neketino jų ginti. Tada ir buvo sugalvotas propagandinis pasiteisinimas: juk jie mus trėmė, kankino, žudė, ir tai buvo kerštas. Vėliau pabėgę iš getų žydai, Lietuvos piliečiai, stojo į raudonuosius, bolševikinius partizanų būrius, kad žudytų nacistus ir baltaraiščius lietuvius.
Dar vėliau, kalbant apie stribus, Lietuvos partizanų ir juos remiančių gyventojų žudikus, buvo nutylima, kad dalis jų buvo tie patys raudonieji partizanai, kurių gimines, vaikus ir motinas išžudė vokiečių ir lietuvių nusikaltėliai. Taigi akis už akį, kraujas už kraują. Apie susitaikymą ar tautos vienybę nebuvo ir kalbos. Liūnė Sutema: „Viešpatie, neatleisk, / jie žinojo, ką darė – / Viešpatie, neatleisk, / nes žinau, ką darau“.
1990–1991 m. įvairiomis kalbomis buvo kviečiama: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Šiuo daugiakalbiu kvietimu daug kas patikėjo ir Lietuva šį kartą neapgavo: visi gavo pilietybę, o komunistų ir net prisipažinusių KGB’istų niekas nepersekiojo, jiems pasitaikė išpažinties ir susitaikymo proga. Kad ir su skausmais ir baimėmis, imta atvirai kalbėti ne tik apie GULAG’ą, bet ir apie lietuvių nusikaltimus per Antrąjį pasaulinį karą, pripažinta Lietuvos žydų – Lietuvos piliečių – tragedija, masinio žudymo nusikaltimas. Pamažu imta prisiminti ir raudonuosius žydų (tarp jų buvo nemažai lietuvių) partizanus, kovojusius prieš nacizmą, kas anaiptol netrukdo atminti ir Lietuvos partizanų, ginklu ginusių nepriklausomybę iki pat šeštojo dešimtmečio.
Taigi atsirado proga susitaikyti ir įvardyti nusikaltimus, pagal galimybes. Tačiau iki galo suprasti vienas kito ir kai kurių nusikaltimų – vis tiek nepavyks. Masinės žudynės yra anapus proto ribų: mažieji aušvicai yra lygiai taip pat nesuvokiami kaip ir didysis Aušvicas.
Tačiau ar tikrai susitaikymo 1990–1991 m. pakako? Ar dar galime kalbėti apie „tautos vienybę“? Ar tik tai nėra iliuzija? Kuo toliau, tuo labiau matome – skirtybės neišvengiamos ir pernelyg didelės. Nebent turime omenyje galimybę solidarizuotis vienu ar kitu klausimu, sutarti dėl vienos ar kitos problemos.
Vienybės retorika ir mitologija piktina atstumtus asmenis ir skatina vieną ar kitą grupę sakyti, esą jie ir atstovauja visai Lietuvai, tautai... Daugeliu klausimų jokios vienybės negali būti, kai kuriais net negalime susitarti. Tačiau įmanoma sutarti dėl to, kad mes giname Lietuvos Respubliką, jos demokratinius valdymo principus ir Konstituciją, sutarti, kad esame parlamentinė respublika ir savo santykius galime rodyti ir protestais, ir streikais, ir derybomis, ir per rinkimus.
Partijoms pavyko sutarti dėl Lietuvos Respublikos politinės santvarkos, dėl valdžių atskyrimo principo, dėl galios svertų, kad nei viena politinė pusė negalėtų dominuoti, pavyko susitarti dėl tikėjimo ir žodžio laisvės, dėl NATO ir ES. Dėl kai kurių dalykų mums sutarti nepavyko: dėl savo AE statybos, dėl dvigubos pilietybės, dėl Stambulo konvencijos, dėl partnerystės įstatymo... Bet jau pavyko dėl lotyniškos abėcėlės nelietuviškų raidžių pripažinimo rašant vardus ir pavardes, neiškraipant jų, neįžeidžiant.
Vasario 16-oji yra simbolinė diena, kuri gali būti ir valstybės piliečių susitaikymo šventė, kai kartu galime prisiminti žygius ir graudulius, įvardyti santarvės būtinybę ir problemas, švęsti ir suprasti simbolinę šios dienos reikšmę.
