Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad „Belaruskalij“ tranzito per Lietuvą testas parodė, jog trys valstybės institucijos – prezidentas, Užsienio reikalų ministerija (URM) ir Seimo Užsienio reikalų komitetas – neįgalūs tarpusavyje derinti veiksmų ir priimti svarbių užsienio politikos sprendimų.
Šios trys institucijos privalo sutarti dėl tikslų, ko siekiame. Ar sankcijos, užblokuotas „Belaruskalij“ tranzitas per Lietuvą padės pasiekti pagrindinį tikslą – priversti diktatorių nusileisti, kad Baltarusijoje būtų surengti laisvi, skaidrūs ir demokratiški rinkimai? Jeigu „Belaruskalij“ sankcijos nepadės mums šito tikslo pasiekti, tai yra pakeisti režimo ir paskatinti demokratijos Baltarusijoje, tada šitos sankcijos yra visiškai tuščias reikalas. Jos yra absoliučiai beprasmiškos ir kvailos, net nesuprantama, kam ir kodėl tai daroma. Profesorius G. Mažeikis sako pasigendąs Lietuvos užsienio reikalų žinybos pastangų, kad baltarusiškos trąšos nebūtų vežamos per kaimyninę Latviją ar kitu keliu. Tuomet Lietuva nieko nepasiektų ir patirtų milžiniškų nuostolių.
– Artėjant pirmoms Ingridos Šimonytės Vyriausybės darbo metinėms sukeltas vadinamasis „Belaruskalij“ skandalas. Vos nekrito du ministrai ar net visa Vyriausybė. Postą išsaugojęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kalba apie didelę reputacinę žalą, tačiau akivaizdu, kad reikalai galėjo pasisukti kita linkme, buvo galima išvengti krizės, jei laiku būtų buvę atlikti namų darbai. Ar čia kalčiausi valstybiniai „Lietuvos geležinkeliai“?
– Lietuvos užsienio politikos problemas visas iš karto sunku komentuoti, bet, jeigu kalbame apie Baltarusijos ir „Belaruskalij“ skandalą, kuris mane labiausiai ir domina, tai, mano manymu, čia nebuvo taip, kad viena Užsienio reikalų ministerija (URM) turėtų tą reikalą spręsti. Tai yra kompleksinis dalykas. Žinoma, sankcijų įstatymas sako, kad visų pirma už sankcijas atsakinga URM, bet jeigu pasižiūrėsime ir pagal Konstituciją, ir pagal kitus teisės potvarkius, kaip veikia URM, tai ji veikia kartu su prezidentu, su prezidento Užsienio reikalų tarnyba ir asmeniškai prezidentu. Jeigu pažiūrėsime pagal Lietuvos Respublikos sanklodą, kaip de facto yra susiklostę, tame dar dalyvauja Seimo Užsienio reikalų komitetas.
Atitinkamai šitos trys institucijos, nuolat derindamos pozicijas tarpusavyje, turi priimti sprendimus. Šitie sprendimai, ne kartą apžvalgininkai ir aš pats esam pastebėję, turėtų būti ne instrumentiniai, o nukreipti į pagrindinį tikslą. O ir pats tikslas turėtų būti apmąstytas. Tai reiškia, kad mūsų tikslas buvo paskatinti demokratiją Lietuvoje ir pabandyti pašalinti Lukašenką iš valdžios, kad būtų paskelbti nauji rinkimai. Iš esmės jokių kitokių tikslų ir nebuvo. „Belaruskalij“ gali būti siejamas tik su pagrindiniu tikslu. Jeigu sankcijos „Belaruskalij“ nepadės mums šito tikslo pasiekti, tai yra pakeisti režimo ir paskatinti demokratijos Baltarusijoje, tada šitos sankcijos yra visiškai tuščias reikalas. Jos yra absoliučiai beprasmiškos ir kvailos, net nesuprantama, kam ir kodėl tai daroma. Tam, kad būtų paskatinta demokratija ir nuverstas Lukašenka, reikia nebūtinai remtis „Belaruskalij“ sankcijomis.
Tų priemonių gali būti labai daug. Žinomos ir dar nežinomos, nesugalvotos. Tą dalyką, visą kompleksą su savo patarėjais ir ekspertais turi suderinti trys institucijos: prezidentūra, URM ir Seimo komitetas. Šiuo atveju mes Lietuvoje matome visišką chaosą pačia blogiausia prasme. Tai reiškia, kad URM nesusišneka su prezidentu, URM atstovai ir prezidentūros atstovai kaltina vieni kitus neišgirdus, neparašius, nepranešus.
Į šitą dviejų ginčą be reikalo lenda Seimo Užsienio reikalų komitetas ir Ž. Pavilionis, nors niekas jų neklausia ir jie čia visai niekuo dėti. Galėjo ir nedalyvauti šiame skandale, lindo patys. Dabar, kai matome, kad susisiekimo ir užsienio reikalų ministrai neatsistatydino, tai nereiškia, kad štai šitų trijų institucijų pokalbis prasidėjo.
Mes net nepajudėjome iš vietos. Visos šitos trys institucijos vienaip ar kitaip ir toliau kariauja tarpusavyje. Be to, nėra diskutuojama, kokio tikslo [siekiame] ir kaip mes jį ketiname pasiekti. Dabar visa diskusija susiveda vien į tai, kad sustabdytume „Belaruskalij“ vagonus ir kitokius vagonus. Visa tai atrodo kaip absurdas, nes pagrindinė diskusija yra apie priemonę, vieną iš priemonių, ne apie tikslą. Ar tos priemonės pakaktų tikslui pasiekti? Šitos priemonės nepakaktų tikslui pasiekti, jeigu šitos trąšos būtų vežamos per Latviją, pavyzdžiui, Ventspilio ar Liepojos uostą. Tada Lietuva nieko nepasiektų, bet patirtų milžiniškų nuostolių.
– Lietuvoje daug kalbame apie „Belaruskalij“ tranzitą, tačiau mes užmirštame vieną svarbų žaidėją – norvegų trąšų gamybos milžinę „Yarą“, kuri yra viena didžiausių „Belaruskalij“ verslo partnerių. Pernai po suklastotų rinkimų streikavo 6,5 tūkst. „Belaruskalij“ darbininkų. Juos kišo į kalėjimus, sodino į karcerį, nuodijo chloro dujomis. Tada 80 tūkst. baltarusių pasirašė peticiją, kreipėsi į „Yaros“ vadovybę, ragindami nutraukti bendradarbiavimą su Lukašenkos režimu. Soligorske apsilankęs „Yaros“ vadovas Sveinas Tore Holsetheris ragino Lukašenką nutraukti represijas, nepažeisti darbininkų teisių, tačiau birželį, kai ES įvedė sektorines sankcijas Baltarusijai, tas pats ponas S.T. Holsetheris pareiškė, kad „Yara“ ir toliau neatsisako pirkti baltarusiškų trąšų. Taigi, jei pirks, turės kaip nors jas atsigabenti į Norvegiją ir po to, kai Lietuva nutrauks „Belaruskalij“ prekių tranzitą. Ko mes čia galime tikėtis?
– Taip, „Yaros“ istorija man žinoma. Net jeigu latviai mums padėtų, norvegai pirks tas trąšas per Rusiją ir visa tai bus eksportuojama per vieną iš Rusijos Baltijos uostų, esančių šalia Sankt Peterburgo. Kuris nors uostas bus įtrauktas į visą šitą istoriją. Todėl pačios savaime šitos sankcijos yra beprasmiškos ne tik be Latvijos paramos, bet ir be ES paramos. Jeigu ES įvestų sankcijas ne tik „Belaruskalij“, bet ir vadinamąsias antrines sankcijas toms kompanijoms, kurios bendradarbiauja su „Belaruskalij“, jei tokioms taip pat būtų įvedamos sankcijos, tai, aš užtikrinu, „Yara“ pradėtų galvoti, kaip išspręsti šitą klausimą.
Kadangi tokio tipo antrinės sankcijos net nesvarstomos, o tik pirminės tiesioginės sankcijos ir tai dar nepatvirtintos Europos Sąjungoje, nesiseka jų įgyvendinti, todėl, žinoma, Vyriausybės veiksmai įsipareigojant Jungtinėms Valstijoms yra labai skuboti, o jos tiesiogiai neturi jokio intereso su „Belaruskalij“. Štai čia mes matome labai didelę problemą. Jeigu, sakykime, būtų pasvarstyta, kaip Lietuvai kartu su Latvija blokuoti „Belaruskalij“, ir tai sukeltų didesnių problemų pačiai Baltarusijai, galbūt tai daryti vertėtų.
Aš nesiginčiju, nes mano idėja taip pat yra visokeriopai remti Baltarusijos demokratines jėgas, aš atvirai pasisakau, kad kuo greičiau diktatorius būtų nuimtas, nesvarbu, kas su juo būtų padaryta. Bet, mano manymu, kvailioti užsienio reikaluose, užsienio santykiuose – tai prasta valstybės reputacija. Prasta valstybės reputacija visai kita prasme, nei ministras G. Landsbergis kalba.
– Skandalo pradžioje „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius M. Bartuška tikino neketinąs trauktis, tačiau po visą dieną trukusio valdybos posėdžio pareiškė atsistatydinąs, siekiant deeskaluoti ir stabilizuoti situaciją, užtikrinti tolesnę stabilią „Lietuvos geležinkelių“ veiklą. Panašus likimas gali ištikti Klaipėdos uosto direktorių A. Lataką, nors bendrovės valdyba nemato priežasčių jį atleisti. Prezidentas jau pareiškė, kad ministrų klausimas lieka atviras. Ar tai reiškia, kad krizė dar be pabaigos?
– Yra dar tokie dalykai, kuriuos aš pavadinčiau ne tik užsienio reikalai, bet ir tai, kaip klostosi ir klostysis Lietuvos vidaus politika. Ji tiesiogiai priklauso nuo to, kiek Lietuvos biudžetas gaus pinigų, kaip bus finansuojami vieni ar kiti sektoriai, kokie bus įsiskolinimai ir kaip visa tai veiks. Šiuo klausimu yra taip: labai sudėtinga derinti vadinamuosius pragmatinius klausimus. Pragmatiniai – kaip užsidirbti ir vertybės. Vertybės – remti demokratiją… Iš tiesų visada sudėtinga pasverti, ko daugiau tą akimirką reikia – vertybių ar pragmatizmo.
Tolimas tikslas gali būti vertybės, o artimas – kokios nors priemonės, kurias mes svarstome. Jeigu priemonės yra nelabai teisingos ar netinkamai parenkamos, tai galų gale atsilieps visų Lietuvos gyventojų lygiui ir konservatoriai neteks galimybės ne tik kad būti valdančiąja partija ar sudaryti koaliciją, bet iš karto daugelis potencialių jų rinkėjų nusigręš. Visai neaišku, kam visos šitos istorijos reikia.
Nenorėčiau skubinti dalykų, turėdamas omeny, kad tokių kaip aš patarėjų, kad reikia pabandyti suderinti visus aštrius klausimus su kaimynais, su ES ir Lietuvos institucijų tarpusavio supratimo, yra gana daug ir aš įsivaizduoju, kad visa tai gerai žinoma, bet mes nematome sėkmingų žingsnių. Ir čia, kaip aš jau pastebėjau, daugelis sako: tai gal jau pasibaigė krizė tarp šitų institucijų? Ne, sakau.
Aš nematau nė vieno požymio, kad kas nors būtų išspręsta. Niekas nėra išspręsta. Aišku, aš nedalyvauju tose užkulisinėse derybose, negaliu pasakyti jokių slaptų intrigų, sprendžiu vien tik iš to, ką matome žiniasklaidoje, iš įvairių interviu. Kol kas šita išorė neatrodo gerai.
