Ar tai nėra pseudodilema? Ar tai tik nėra netikras šantažas siekiant ko – karo, įtakos, pripažinimo? Rusijos užsienio reikalų ministerija 2021 m. gruodžio 17 d. ultimatyvia forma pateikė du „projektus“: vieną – sutarties su JAV – ir kitą – sutarties su NATO.
„Sutarties projekto“, skirto NATO šalims, 4 punktas reikalauja, kad aljansas savo ginkluotės plėtrą apribotų teritorija, apibrėžta 1997 m. gegužės 27 dienos NATO būkle, atitinkamai patraukiant ginkluotę iš 15 naujų narių teritorijų, įskaitant Baltijos šalis.
Dokumente, skirtame JAV, Rusija reikalauja patraukti ginkluotes iš buvusių SSRS respublikų, nevykdyti slenkančios invazijos į Ukrainą ir reikalaujama raštiško įsipareigojimo neplėsti nei NATO, o iš JAV – neremti buvusių SSRS respublikų. SSRS šmėkla atgijo ir ėmėsi reikalauti savo teisių barškindama grėsmingais ginklais. Panašius, tik mažiau šmėkliškus reikalavimus kelia ir Kinija kalbėdama apie Taivano Respubliką.
Rusija ir Kinija „pažadėjo“ paramą viena kitai keliant šiuos reikalavimus ar prasidėjus kariniams konfliktams. Šie projektai nėra paprastos formos šantažas, kai teroristas gali tikėtis, kad jo reikalavimai bus tenkinami. Rusija ir Kinija kelia netenkinamus reikalavimus: šantažuojama, žinant, kad reikalavimai bus atmesti, tuo siekiant didesnės įtakos, pripažinimo arba karo pateisinimo. Rusija ir Kinija bando derinti globalią šantažo politiką, versdamos JAV išskaidyti savo analitines ir karines pajėgas, ir tikėdamosi, kad JAV nesugebės priešintis dviem frontais. Sulaukusi kritikos ir atmetimo, Rusijos URM paskelbė, kad bus imtasi „adekvačių kontrpriemonių“, stabdančių NATO ir JAV skverbimąsi į Ukrainą bei į kitas „buvusias SSRS respublikas“, suprask, Sakartvelį ir Baltijos šalis.
2022 metai bus sunkūs šantažo, sankcijų ir, galbūt, karo, o galbūt dar vieni Baltarusijos revoliucijos metai – streiko arba sukilimo, kurie gali atidėti blogiausius scenarijus.
Vakaruose manoma, kad atgrasyti Rusiją ir Kiniją nuo karo gali aktyvi, globali užsienio politika, sankcijos ir karinė pagalba Ukrainos kariuomenei, ypač priešlėktuvinėmis gynybos sistemomis, ko Ukraina ir prašo. O taikos šaukliai Europoje ir Lietuvoje dažniausiai pamiršta, kad V. Putinas pripažįsta tik kietus atsakomuosius veiksmus. Diktatorių gėlių ir dainų protestai nesustabdo: Lukašenkos ir Putino kalėjimai tai akivaizdžiai įrodo.
Karas gali prasidėti 2022 m., nes antrą kartą Rusija, šantažu nepasiekusi jokių rezultatų, kažin ar atitrauks nuo Ukrainos sienų daugiau nei šimto tūkstančių puolamosios kariuomenės kontingentą. Šiuo metu, ekspertų vertinimu, prie Ukrainos sienos, kartu su Krymo pusiasaliu, Luhansko ir Donecko separatistų kariuomenėmis, jau turėtų būti arti dviejų šimtų tūkstančių bendrosios kariuomenės. Turint omenyje, kad nėra būtinybės taip arti pritraukti karo aviacijos ir sparnuotų raketų, galima manyti, kad didžiąja dalimi Rusija jau pasirengė karui, kurį ketina vykdyti pirmiausiai ore, kur Ukrainos kariuomenė yra daug kartų silpnesnė. Milžiniškas aviacijos ir raketų pranašumas, pasak Rusijos kariškių, turėtų padėti sunaikinti pagrindines Ukrainos ginkluotas pajėgas per kelias dienas. Štai kodėl Ukraina prašo priešlėktuvinių gynybinių sistemų.
Tarptautinės įtampos ir grėsmių didinimo, atviro ir melagingo šantažo politika jau tapo Rusijos užsienio politikos būdu. Šantažas, ypač melagingas yra akstinas pradėti karą. Rašytojas Levas Tolstojus, kalbėdamas apie Napoleono kampaniją 1812 m., pastebėjo, kad karų eiga nėra nuspėjama: per daug dalyvių ir per daug nežinomųjų: valdovų psichikos būklė, piliečių rezistencinės nuotaikos, nenumatyti karo dalyviai, generolų apsiskaičiavimai, nenuspėjamos oro sąlygos... net meilės istorijos ar svajonės.
Visai šiai Rusijos gąsdinimų politikai reikšmingos įtakos gali turėti Baltarusija, o per ją – ir Lietuva. Atskiros Baltarusijos opozicijos grupės vis atviriau kalba apie ginkluotą sukilimą. Po to, kai Sergejų Cichanouskį nuteisė kalėti 18 metų, o Nikolajų Statkevičių – 14 metų griežtojo režimo kalėjimo... bei daugelį kitų lyderių po 14 ir daugiau metų, tapo aišku – juos išgelbės tik visuotinis ilgalaikis streikas arba ginkluotas sukilimas.
Sviatlana Cichanouskaja kviečia, ragina streikuoti, bet didesnio darbininkų solidarumo nematyti. Šis streiko planas beveik neveikia. Cichanouskaja tikisi, kad radikalios JAV ir ES sankcijos gali tokį streiką paskatinti. Štai kodėl tiek svarbu ne tik nutraukti Baltarusijos trąšų eksportą, bet kad šias sankcijas įvestų ES, įskaitant antrines sankcijas, kad būtų ribojamos visos kompanijos, pavyzdžiui, Norvegijos „Yara International“, pagrindinė Baltarusijos kalio pirkėja.
Karas gali prasidėti 2022 m., nes antrą kartą Rusija, šantažu nepasiekusi jokių rezultatų, kažin ar atitrauks nuo Ukrainos sienų daugiau nei šimto tūkstančių puolamosios kariuomenės kontingentą.
Vienpusės, bet aklos Lietuvos sankcijos, o ne plačios diplomatinės derybos dėl bendrų ES sankcijų nebūtų efektyvios ir nepadėtų paskatinti visuotinio streiko. Tačiau jei toks nutiktų, jis išgąsdintų Rusiją ir bent kiek atgrasytų nuo karo Ukrainoje. Mažiau efektyvūs ir visiškai neprognozuojami yra kvietimai pradėti ginkluotą sukilimą Baltarusijoje. Tačiau Ukrainoje taikusis 2013 m. Maidanas nieko nepasiekė, o kruvinas „Pravyj sektor“ sukilimas ir galiausiai ginkluotas pasipriešinimas pakeitė Ukrainos tikrovę be jokio visuotinio streiko.
Visuotinio streiko scenarijus yra lenkiškas, tai „Solidarumo“ politikos kopija, o sukilimas – ukrainietiškas scenarijus. Ir nereikia sakyti, kad tai per daug pavojinga. Net Gulago kaliniai sukildavo (trys dideli ir kruvini sukilimai). Pakylama ir kaunamasi, kai nebelieka kitokios išeities.
Sukilimo ragintojai teigia, kad jokios sankcijos Lukašenkos režimo nenuvers. Kai kurie blogeriai, kurių priešakyje – skandalingas Vadimas Prokopjevas, atvirai kviečia į sukilimą, „ginkluotą būriais po 50–100 žmonių“. Jų teigimu, S. Cichanouskajos laikas taikiai derybų politikai pasibaigė. Iš kur maištininkai gautų ginklų? Tikimybė, kad iš Lietuvos ar Lenkijos, yra arti nulio. Lietuva nėra grėsmės iniciatorė, ne toks mūsų prezidentas ir ne tokia vyriausybė, kad išdrįstų.
Lietuva yra tik atsakovė – nuolat besiginanti respublika, be pasionarumo. Vienintelis realus variantas – Ukraina, kur yra ginkluotų baltarusių ir kur gali būti sudarytos bent kelios jų šimtinės, be to, turinčios kovinės patirties Donbase. Prokopjevas įgarsina antilukašenkiškų oligarchų nuotaiką: jie finansuotų sukilimą. Lukašenka, KGB paskatintas, jau keletą kartų šaukė, esą ginkluoti baltarusių būriai traukia iš Ukrainos, vadinasi, skaičiuoja šį scenarijų. Prasidėjus sukilimui, Kremlius nedelsdamas įvestų „rosgvardiją“ į Baltarusią, tačiau tai įveltų Rusiją į jai nereikalingą karą žemėje (nebūtų ką bombarduoti, oro pajėgos pilietiniame konflikte yra mažai efektyvios).
Paskutinis scenarijus: grasinimas atominiu ginklu yra ypač pavojingas. Rusijoje nuolat kalbama apie 1962 m. Karibų krizės scenarijaus pakartojimą, tik šį kartą priverčiant amerikiečius trauktis. 1962 m. SSRS perkėlė savo raketas į Kubą, į tai JAV atsakė grasindamos pradėti atominį karą. Tąkart sovietai pasitraukė.
Veikiausiai Rusija ketina sukurti naują Ukrainos Karibų krizės variantą, priartindama pasaulį prie globalios katastrofos slenksčio. 1962 m. pasaulį išgelbėjo diplomatija ir globalūs susitarimai dėl atominės ginkluotės ribojimų. Šį kartą gali būti ketinama pakartoti krizės scenarijų.
Tačiau suprantama, kad tai pernelyg pavojingas šantažavimo būdas, todėl gali būti apsiribojama mažu karu ir Vakarų pasaulio atsitraukimu iš Ukrainos, pamirštant Baltarusiją. Todėl iš tiesų ta Baltarusijos laisvė tampa nepaprastai reikšminga visoje šioje globalioje konfliktų konfigūracijoje ir Lietuvos vaidmuo šioje istorijoje gali būti ne paskutinis.
2022 metai bus sunkūs šantažo, sankcijų ir, galbūt, karo, o galbūt dar vieni Baltarusijos revoliucijos metai – streiko arba sukilimo, kurie gali atidėti blogiausius scenarijus. Lietuvos sėkmė labai priklausys nuo aktyvios užsienio politikos, įvairiausių ambasadorių veiklos, sumanumo, diplomatiškumo, nuo gebėjimo solidarizuotis su demokratinėmis jėgomis, nuo savo ir kitų laisvės siekių supratimo, nuo tarptautiškumo ir pasiaukojimo. Vien tik gražiais prezidento paraginimais neapsieisime.
