2021 metai audrino politinės tautos atmintį įvykiais, kurių atgarsiai mūsų nepaliks ir 2022-aisiais: Petro Cvirkos paminklo nukėlimas ir Silvijos Foti interviu apie savo senelį Joną Noreiką-Generolą Vėtrą.
Cvirką dauguma gal ir pamirštų, jaunimas juo nesidomi. Bet štai 2022 m. šiuos pokalbius paskatins Silvijos Foti knyga, ir ne tik. JAV ši knyga pasirodė leidyklos „Regnery History“ siūlytu „marketinginiu“ pavadinimu „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis – karo nusikaltėlis" (2021 m.), o Lietuvoje knygai grąžintas pirminis pavadinimas – „Vėtra lietaus šalyje“ (leidykla „Kitos knygos“), kuri bus plačiai pristatyta 2022 metais.
Tada ir vėl atgims opozicija tarp Cvirkos ir Vėtros, kurią lemia ne tik istoriniai įvykiai, bet ir dabartinė nuodinga atmintis bei istorijos ir paveldo institucijų politinė laikysena. Lietuvos piliečiai savo toksiška istorija nesiskiria nuo tokio pat nuodingo Vidurio ir Rytų Europos memorialo. Timothy Snyderis šias teritorijas taikliai pavadino „kruvina žeme“. Kruvinų žemių atmintis dar ilgai išlieka nuodinga, traumuota, panašiai kaip po Černobylio avarijos žemės išlieka radioaktyvios.
Lietuvos atminties karai panašūs į tuos, kurie vyksta Ukrainoje, Lenkijoje ar Balkanų šalyse. Ir ten aštriai priešinamos komunistinės ir nacistinės represijos lygintinai su trečiąja puse: Lenkijos Armia Krajowa, Ukrainos „banderovcais“ (OUN-UPA), Kroatijos ustaše (ustaše – sukilėliai), Serbijos četnikais (četnik – kovotojas), Latvijos Waffen SS legionu. Taip pat minimi ir „raudonieji“ partizanai bei, tarp jų, kovojantys už išlikimą žydų partizanai (Lietuvoje tai buvo būriai „Už pergalę“, „Kova“ ir kiti). Tačiau žydų partizanų – taip pat Lietuvos piliečių – heroizmas kovojant prieš jų tautiečių masinį naikinimą, prieš Holokaustą, pernelyg menkai atsimenamas, nors Vakarų Europoje, JAV tai viena svarbesnių politinės tautos susitaikymo temų.
Lietuvos piliečiai savo toksiška istorija nesiskiria nuo tokio pat nuodingo Vidurio ir Rytų Europos memorialo.
Ar Cvirkos, kaip rašytojo, ne kaip politinio veikėjo, atminimas vis dar svarbus? Ar jis buvo tik sąmoningas kolaborantas ar ir dalyvavo represijose? Čia prisimintinas Dariaus Pocevičiaus rašinių „Kuo iš tikrųjų apkaltintas Petras Cvirka?“ ciklas, parašytas didžia dalimi oponuojant analogiškus tyrimus apie Cvirkos veiklą ir sovietmečio mąstymą plėtojančiai Daivai Vilkelytei (jos atsakymas Pocevičiui vadinasi „Apie lunatikus, kolaborantus ir neišsipildančias pranašystes“) ir iš dalies Nerijai Putinaitei, kuri taip pat atlieka plačius sovietinės tautinės kultūros tyrimus.
Pocevičiaus argumentai remiasi represijų mašinos veikimo aiškinimu ir ne tik sovietmečiu, bet ir dabartiniais laikais, panašiu būdu draudžiančiais abejones (už viešą sovietinių nusikaltimų neigimą numatytas baudžiamasis straipsnis). Pocevičius lygina paminklo Cvirkai nukėlimą Vilniuje su trijų šventųjų statulų nuvertimu 1949–1950 m., kai buvo uždaryta Vilniaus arkikatedra. Jis gretina sovietinės nomenklatūros veikėjų Kazio Preikšo ir Broniaus Pušinio skubotą entuziazmą versti skulptūras su ideologiškai motyvuotu Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir kultūros ministro Simono Kairio elgesiu.
Šimašius apskritai tapo meru „atšaukėju“ (atšaukimo kultūra), kuriam vadovaujant buvo pašalintos ir Žaliojo tilto sovietinės skulptūros. Paralelės akivaizdžios ir skamba dabartinės valdžios nenaudai: sovietų ateizmo ideologija ir penkeri metai po karo geriau paaiškina tuometes kolaborantų iniciatyvas nei Šimašiaus sprendimai 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo ir esant demokratinei, liberaliai ir tolerantiškai santvarkai. Vilkelytės straipsniai ir atsakymas įrodinėja neginčijamą dalyką: Cvirka sąmoningai kolaboravo su sovietų valdžia, komunistų partija, sąmoningai veikė ir siekė Lietuvos tapimo SSRS respublika ir tai įrodo dešimtys Cvirkos straipsnių.
O Putinaitė siekia parodyti, kaip sovietinė kultūra bandė deformuoti pačią tautos sampratą ir „liaudies“ mąstyseną, o tai labai iškreipia istorinius prisiminimus, nesigilinant į kiekvieno fakto archyvinį tyrimą. Tačiau mums dabar įdomi ne Cvirkos byla, o jo veiksmų ir Generolo Vėtros veiklų atmintis, atminties ir vertinimų lyginimas.
Šimašius apskritai tapo meru „atšaukėju“ (atšaukimo kultūra), kuriam vadovaujant buvo pašalintos ir Žaliojo tilto sovietinės skulptūros.
Atrodo, kad Generolo Vėtros ir Cvirkos istorijas sieja tik laikotarpis, ir niekas daugiau. Tačiau Pocevičius pateikia svarbią nuorodą – poeto Kazio Jakubėno bylą: „K. Jakubėną įskundė anaiptol ne P. Cvirka ar kas nors iš rašytojų. Į LSSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) akiratį poetas pateko parodymus davus suimtiems Generolo Vėtros vadovaujamos pogrindinės Lietuvių tautinės tarybos (LTT) nariams Stasiui Gorodeckiui, Onai Lukauskaitei-Poškienei ir pačiam Generolui Vėtrai – Jonui Noreikai.”
Pocevičius taip pat publikuoja ir MGB tardymo protokolų kopijas, kurios turi parodyti jo teiginio teisumą.
Priešingai Pocevičiui, kitame D. Vilkelytės straipsnyje „Rastas naujas dokumentas apie P. Cvirkos skundą LSSR saugumui. Kas jame rašoma?“ autorė pateikia dokumentą, liudijantį, kad Cvirka įdavė Jakubėną dar anksčiau: gatvėje informuodamas Kauno MGB II skyriaus operatyvinį įgaliotinį, kuris visiškai užslaptino Cvirkos skundą. Analogiškai, Putinaitė teigia, esą Cvirka su Jakubėnu „savo rankomis susidorojo.“
Taigi, kas „susidorojo“ su Jakubėnu? Nesiimsiu to spręsti pats, nes nepasitikiu MGB bylomis, kuriose niekuo neparemti melai sklinda iš vienos apklausos į kitą, o svarbiausi užkulisių susitarimai lieka nutylėti, nes taip tuo metu partijai reikėjo.
Generolui Vėtrai atminti yra pritvirtinta atminimo lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos. Ją 2019 m. buvo sudaužęs Stanislovas Tomas, protestuodamas prieš galbūt Noreikos nusikaltimus, padarytus tarnaujant nacių režimui 1941–1943 m. 1943 m. Noreika ignoravo nacių įsakymą mobilizuoti lietuvius į kariuomenę, už tai buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą kartu su daugeliu kitų lietuvių, apie tai žinome iš Balio Sruogos knygos „Dievų miškas“.
Noreikos anūkė Foti, sekdama savo močiutės pasakojimais ir mamos priesaku parašyti apie herojišką senelį biografiją, ėmėsi žurnalistinio tyrimo. Detektyvinio trilerio stiliumi parašytoje knygoje skaitome, kaip ją apima nerimas dėl seneliui metamų baisių kaltinimų. Ilgo detektyvo pabaigoje ji pateikia dar didesnius įtarimus dėl Noreikos aktyvaus dalyvavimo Plungės, Telšių ir Gruzdžių žydų žudynėse 1941 metais.
Skaitydami Foti „Vėtra lietaus šalyje“, prisiminsime ir Rūtos Vanagaitės knygas ir ypač jos knygą „Mūsiškiai“ (išleista 2016 m.). Tačiau didžiausias Vanagaitės skandalas yra susijęs su jos gana neapgalvotu interviu LRT.lt, kur ji kalba apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Ji teigė, kad KGB archyvuose, 20-yje tomų, skirtų Ramanauskui-Vanagui, rado dokumentus, patvirtinančius, kad „1940 m., atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD“. Interviu ji pasakoja, kad partizanų vadas, suimtas 1956 m., nebuvo kankinamas, esą jis pats save sužalojo ir prisiekinėjo ištikimybę komunizmui.
Vanagaitės kritikai pastebėjo, kad daugelis NKVD, MGB, KGB bylų, skirtų partizanams (ir ne tik jiems), yra iš dalies ar esmingai falsifikuotos. Apie falsifikacijas liudijo Aleksandras Solženycinas, Varlamas Šalamovas, rašė daugelis tarptautinės organizacijos „Memorialas“ tyrėjų, kitų istorikų. Vanagaitė, remdamasi abejotinais archyvais, kritikavo Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos siūlymą 2018-uosius paskelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais.
Tačiau bausmė ir viešas pasmerkimas, kurio ji po to sulaukė, neatitinka knygos „Mūsiškiai“ turinio (2018 m. teismas dėl interviu nusprendė, kad nėra pagrindo Vanagaitei kelti bylą). Knygoje „Mūsiškiai“ ji smerkia lietuvių dalyvavimą Holokauste, tačiau remiasi ir liudijimais, ir minėtais abejotinais archyvais.
Problema – kuo dar remtis? Dokumentais? 1941 m. vasarą daugelis asmenų buvo sunaikinti be jokių rašytinių įsakymų. Liudininkais? Jų liko mažai, o ir liudijimai kartais prieštarauja vienas kitam. Atsiminimais? Istorikai, norėdami likti nešališki, remiasi visu kompleksu duomenų, tačiau kartais dėl to yra paslepiama, išstumiama tvyranti politinė įtampa ir psichologinis palikuonių nerimas.
Politinė reakcija į Vanagaitės interviu buvo ryžtinga, autorė buvo smerkiama, o leidykla „Alma littera“ išėmė visas turimas knygas iš prekybos. Praėjus daugiau nei ketveriems metams po skandalo, Vanagaitės istorija galėjo būti jau ir pamiršta. Tačiau Foti savo knygos pabaigoje dėkoja daugeliui asmenų už pagalbą, tarp jų ir Vanagaitei. Šia padėka ji save susieja su tais, kurie bando vykdyti nepriklausomus tyrimus apie kai kurių Lietuvos herojų galbūt padarytus nusikaltimus.
Mūsų, Lietuvos, istorija vis dar pernelyg nuodinga, tad būtina ją iškalbėti ir pasiaiškinti. Tačiau tam trukdo didžiulis ideologinis ir politinis spaudimas, tiesiogiai per įstatymus ar netiesiogiai – per įvairių ekspertų komisijų išvadas, draudžiantis abejoti priimtais sprendimais dėl nusikaltimų arba dėl jų nebuvimo. Suprantu atsakingas Lietuvos institucijas, kurios bando būti objektyvios ir nori politiškai subalansuoti priešingas puses. Kartais tai padaryti nepaprastai sunku, net jei vadovausimės Lietuvos nepriklausomybės idėja ir jos piliečių teise į savigyną: juk Lietuvos piliečiai žydai turėjo gintis ir ar jie galėjo pasitikėti baltaraiščiais (TDA (Tautine darbo apsauga)?
Tačiau ar rašytojas ir pilietis tokiomis aplinkybėmis galėjo likti neutralus? Tada kas jis per pilietis?
Tačiau ar rašytojas ir pilietis tokiomis aplinkybėmis galėjo likti neutralus? Tada kas jis per pilietis? Šioje 1939–1956 m. karo istorijoje visi aktyvūs piliečiai patenka į kurią nors stovyklą: kolaborantų su sovietais, su naciais, raudonųjų partizanų, atskirai minint žydų tautybės būrius, Lietuvos partizanus sovietiniu laikotarpiu, disidentus, pasyvius kolaborantus, kuriuos Ričardas Gavelis siejo su kanukais.
Kanukai – tai laisvės baimės kirmėlės, nerimo būti kitokiam, nepriklausomam sindromas. Kanukai skverbiasi į sąmonę ne tik sovietiniais, bet ir šiais laikais. Kultūros politika ir vieša diskusija kyla iš minėtų atminties įtampų. Kitas dalykas, kai ministerijos, tyrimų centro ar instituto ar kokio miesto savivaldybės kultūros imasi administruoti šią atmintį, o ne jai asistuoti. Tada kultūros, atminties politika merdėja, o be išsikalbėjimo nebus ir susitaikymo.
Straipsnis parengtas vykdant LMT remiamą tyrimą „Kritinė teorija ir Lietuvos kultūros politika“.
