Samprotavimams pasiremsiu Liu Cisino fantastinės trilogijos „Žemės praeities atmintis“ (pirmos dvi knygos jau išleistos ir lietuvių kalba: pirma knyga „Trijų kūnų problema“, antra „Tamsus miškas) idėja.
Liu Cisinas pasakoja apie tai, kad gyventi planetoje tarp tarp trijų saulių labai sunku, nes neįmanoma ilgesniam kosminiam laikotarpiui apskaičiuoti trijų saulių trajektorijas ir todėl planetoje kas kurį laiką viskas tai sudega, tai sušąla.
Nelaimingos planetos gyventojai būtinai nori užkariauti sau priimtinesnę gyvenamą planetą. Antroje knygoje sužinome, kad tokių planetų, norinčių kariauti dėl išteklių, visatoje labai daug, todėl planetų karas dar labiau nenuspėjama grėsmė. Geriausia išeitis yra arba tyla, arba diplomatija ir susitarimai. Liu Cisinas, fantastinį romaną pradėjęs Newtono ir vėlesniais laikais spręsta trijų kosminių kūnų sąveikų prognoze, vėliau šią problemą paverčia pasaulių politikos dalimi.
Kinijos rašytojas sufleruoja, kaip ir kokia kryptimi galėtume mąstyti trijų pasaulių – Rusijos, Ukrainos ir Vakarų – sąveiką. Trijų pasaulių sandūros situacija ką tik nutiko Kazachstane: po revoliucinių protestų ir riaušių prasidėjęs sostų karas paskatino Kazachstano prezidentą Kasymą-Žomartą Tokajevą kreiptis Kremliaus vadovaujamą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją, karinės pagalbos ir apsaugos nuo savo nepaklusnių galios struktūrų. Atrodė, kad beveik neribota Rusijos ekspansija pasibaigs dalies arba viso Kazachstano atvira ar užslėpta aneksija. Tačiau greitai į įvykius įsikišo Kinija, primygtinai paprašiusi Rusiją ir kitas šalis pasitraukti iš Kazachstano, o tai leido Tokajevui laviruoti ir pakviesti į vyriausybę kai kuriuos kazachų nacionalistus.
Trijų ir daugiau kosminių kūnų sąveikos problema yra dinaminio chaoso teorijos dalis, kurią plėtoja matematikai ir fizikai ir kur prognozės laikas trumpėja augant „pasaulių“ skaičiui ir ilgėja juos eliminuojant. Šiuo metu į Rusijos ir Ukrainos konfliktą vis labiau įsitraukia Vakarų pasaulis (JAV, NATO), taip pat atskirai Turkija ir Kinija. Turkija ir JAV, nors yra NATO partnerės, veikia atskirai, kaip nepriklausomi kūnai, turintys skirtingus ilgalaikius interesus. Visų jų aktyvumas didina situacijos neprognozuojamumą.
Pavyzdžiui, Kinija gali norėti sėkmingos ir greitos, tačiau ribotos Rusijos pergalės, tarkime, užimant visą Donbasą ir jį prijungiant prie Rusijos. Tai būtų gera proga Kinijai taip pasielgti su Lietuvos mylimu Taivanu. O kadangi Lietuva myli ir Ukrainą, mes, ne kaip atskiras kūnas, o kaip Vakarų pasaulio dalis, politiškai esame įklimpę į du galimus karus. Taivano precedentas lemia tai, kodėl JAV ir Britanija, vadinasi ir NATO, nenorėtų leisti Rusijai lengvai užimti net likusios dar neokupuotos Donbaso dalies.
Pavyzdžiui, Kinija gali norėti sėkmingos ir greitos, tačiau ribotos Rusijos pergalės, tarkime, užimant visą Donbasą ir jį prijungiant prie Rusijos. Tai būtų gera proga Kinijai taip pasielgti su Lietuvos mylimu Taivanu.
Tačiau Kinijai nereikia ilgalaikio ir kruvino Rusijos ir Ukrainos karo, nes tai būtų blogas precedentas pačiai Kinijai, siekiančiai savų tikslų, ir nereikia Rusijos geopolitinio sustiprėjimo, nes pati Kinija pretenduoja neformaliai ar formaliai valdyti Rusijos Sibirą. Atskirai reikėtų aptarti Turkijos interesus Juodosios ir Kaspijos jūrų regione. Turkija po mūšių Sirijoje bei Azerbaidžano ir Armėnijos karo mato, kad kalbant apie įprastą ginkluotę Rusija smarkiai blefuoja ir nėra tokia galinga, kaip vaizduoja, o pati Turkija siekia lyderystės regione.
Kalbant apie trijų kūnų problemą, Liu Cisinas išsamiai apibūdina prisikeliančios ir vėl žlungančios planetos aplinką pasitelkdamas analogišką kompiuterinio žaidimo modelį. Pasikartojantys šalčiai arba gaisrai sukūrė specifinį planetos gyventojų mentalitetą, kurio neperpratus neįmanoma suprasti, kodėl jie norėtų užkariauti Žemę ir kokiu būdu tai padaryti. Tema tampa dar sudėtingesnė, kai rašytojas, atstovaudamas Žemei, jos atstovais pasirenka kinišką mąstymo ir elgesio mentalitetą, kuris ir turėtų padėti spręsti augantį galaktinį konfliktą.
Kinų išminčiai moko, kad geriausia karą yra laimėti be mūšių. Taigi, analizuodami Rusijos, Ukrainos ir Kinijos santykių problemą turėtume bent simboliškai aprašyti jų mentalitetą, kuris ir lemia kiekvieno pasaulio elgesį. Labiausiai panašūs, bet ir radikaliai priešingi, yra Rusijos ir Ukrainos, jų valdančiųjų elitų mentalitetai. Kremliaus ir Vladimiro Putino kalba persmelkta kalėjimo ir rusų literatūros frazeologizmų mišinio bei nostalgijos sovietinei didybei. Šį mentalitetą puikiai perteikia Rusijos rašytojai Viktoras Pelevinas, Vladimiras Sorokinas, Dmitrijus Gluchovskis, Dmitrijus Bykovas ir kiti.
Minėtų trijų kūnų santykio situacija susijusi su kariniu gąsdinimu, ultimatumais ir jų pašiepimu ar ignoravimu. Rusija vaizduojasi balansuojanti ties karo riba. Terminą „didinti įtampą iki balansavimo ties pavojinga riba“ (angl. brinkmanship) sukūrė JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas, prezidentaujant Dwightui Eisenhoweriui. Nuo to laiko idėja paplito ir kaip atgrasymo praktika, ir kaip konceptas, kuris gerai papildo didžiųjų valstybių pragmatinių interesų puoselėjimą (Realpolitik ir taip, kaip šią idėją išplėtojo Henry Kissingeris).
Tačiau Kinijai nereikia ilgalaikio ir kruvino Rusijos ir Ukrainos karo, nes tai būtų blogas precedentas pačiai Kinijai, siekiančiai savų tikslų, ir nereikia Rusijos geopolitinio sustiprėjimo, nes pati Kinija pretenduoja neformaliai ar formaliai valdyti Rusijos Sibirą.
O banditiškas SSRS pasaulis gerokai iki Dulleso samprotavimų jau vartojo kitą tik kriminalinio pasaulio posakį „paimti pontu“ („брать на понт“), tai reiškia ką nors priblokšti autoritetu: turimu koziriu (hipergarsine sparnuota raketa „Cirkon“), SSRS atmintimi, atominių raketų arsenalu, paties Putino autoritetu. Daugelis Kremliui opoziciškų komentatorių, pavyzdžiui, Igoris Jakovenko, taip ir apibūdina Putino politiką: „Imti pontu“.
Nesigilinsiu į graikiškas (pontas – jūra) ar lotyniškas šio žodžio ištakas (popiežiaus valdžia – pontifikatas, vyriausias žynys). Svarbesnė yra „ponto“ reikšmė kortų ir kriminaliniame pasaulyje, kuris susiformavo Odesoje, Ukrainoje. Kortose „imti pontu“ reiškia turėti kozirius raudonus tūzus. Kriminaliniame pasaulyje autoritetų vaidmuo yra ypač didelis, todėl ir blefas jų vardu taip pat paplitęs. Tačiau išlieka Dulleso ir Rusijos politinio kriminalinio pasaulio posakių skirtumas.
Kai Dullesas kalbėjo apie „pavojingą balansavimą“ didinant įtampą, jis turėjo omenyje, kad jūs tikrai turite ir ginklų, ir galią. O štai, politinis kriminalinis pasaulis dažnai blefuoja, esą turi gerą kortą, kai rodo kelias „Iskander“ raketas arba bandomą „Cirkon“. Tokį blefavimą ironizavo Rusijos literatūra – „laikykite mane septyniese!“ – kuris reiškia, kad kas nors apsimetinėja, kad yra negailestingas ir žiaurus.
Prisiminkime režisieriaus Michailo Šveicerio filmą „Aukso veršis“ (pagal jo scenarijų, adaptavusį Ilja Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo to paties pavadinimo knygą) sceną, kur susikivirčija du apsišaukėliai „leitenanto Šmito vaikai“: jaunasis Šura Balaganovas ir senas, ligotas Panikovskis. Pieno bare susistumdęs su daug stipresniu Šura, Panikovskis nuo jo bėga prie kavinės klientų ir šaukia: „Kas dabar bus! Ką aš su juo padarysiu! – Pilieti, pilieti! – Nelieskite manęs! – Čia ne naktinis baras... Ką aš su juo padarysiu! – Tai pieno kavinė. – Jūs nežinote, tai kraujo jūra! Tuoj bus žmogžudystė!“
Putino kalbos apie menamai neegzistuojančią Ukrainos valstybę ir jo ultimatumai JAV ir NATO, jį patį kaip žiurkę įgynė į kampą. Jis prisišnekėjo.
Tai ir yra Kremliaus ultimatumas Vakarams ir NATO: „Laikykite mane!“ Imti pontu nereiškia nei Realpolitik, nei balansuoti ties riba. Tačiau banditų pasaulis, kurio žodis Putinui daug reiškia, sako, kad tarp savų reikia atsakyti už pasakytą žodį, ir jokie bajeriai išsisukti nepadės. Jei jau „bratvai“ pažadėjai Ukrainą, turi tai padaryti, antraip galas, antraip, kaip rašė A. Galyčius „Poemoje apie Staliną“: „Pasirodė, mūsų Tėvas yra ne tėvas, o kalė.“ Kremlius mąsto ne tik racionaliai ir politiškai, bet ir paniatkėmis (kriminalinis „по понятиям“). Putino kalbos apie menamai neegzistuojančią Ukrainos valstybę ir jo ultimatumai JAV ir NATO, jį patį kaip žiurkę įgynė į kampą. Jis prisišnekėjo.
Nežiūrint to, kad dauguma minėtų posakių kilo iš pietų Ukrainos, pati ukrainiečių kultūra sugebėjo apsivalyti nuo kalėjimo logikos. Jos mentaliteto centre yra ne orda, ne Gulagas, o laisvų ir karingų piliečių sečė, ne Kremlius, o Maidanas. Neatsitiktinai Putinas Ukrainą pavadino „antirusija“. Tik čia veikia iškreipto veidrodžio principas. Senoji Rusija buvo Kijevo Rusia, jos šešėlis buvo Maskovijos orda. Šios dvi valstybės po viena saule neįsitenka. Nors yra ir kitas, alternatyvus, mentalitetas – Galicijos, kuris formavosi Lenkijoje ir Austrijoje-Vengrijoje ir kuris Rusijos imperijos dvasią pajuto labai vėlai, tik 1939 m., o realiai tik nuo 1944 m. ir net vėlesnių metų. Galicija, Lvovas taip ir nespėjo tapti tikra sovietine teritorija ar miestu.
2014 m. persilaužimas Euro-Maidano revoliucijoje įvyko tada, kai liepsnojančiai aikštei į pagalbą atvyko ginkluoti būriai iš Galicijos. Būtent jie civilizuoja ir laisvą sečę, ir jos vėlesnę inkarnaciją – anarchistinę Huliaipolę (miesto pavadinimą galima versti „Šėlo laukas“). Huliaipolė 1918–1921 m. buvo nepriklausoma Nestoro Machno anarchistų sostinė. Huliaipolė šimtinė ir jos barikada buvo viena pagrindinių 2013–2014 m. Maidane. Poetė G. Dudka rašė „Гуляйполе в кожного своє“ – „Kiekvienam sava Huliaipolė“.
Prezidentas, ar tai būtų Petro Porošenka, ar Volodymyras Zelenskis, ar koks kitas yra menkas prieš valingą Maidano sečę. Ir tai suvaldo prezidentą Zelenskį nuo bandymo susitarti su Putinu, pasirašyti nestojimo į NATO sutartį, vykdyti Minsko susitarimus, pripažinti referendumą Luhanske ir Donecke. Maskvoje tokios maidaniškos savivaldos ne tik nepriima, bet jos ir nesupranta, jiems ji yra chaosas. Šio Ukrainos chaoso elemento nesuvokia ir Vakarai, kurių galios ir pragmatikos principai skiriasi nuo Ukrainos valios ir laisvės principų.
Taigi, trijų kūnų santykius labai sunku prognozuoti ilgesniam laikotarpiui, o augant įtampoms, šantažui, ultimatumams, nepaklusimui, kylant Maidano sielai, prognozuoti galime vis trumpesnius laikotarpius. Trijų kūnų problemą papildo ir politinė „juodosios gulbės“ teorija, kai pasirodo dar vienas nenumatytas, bet svarbus veikėjas ar įvykis, kurio apskritai nenumatėme. Juodosios gulbės kaip aitvarai neša ir dovanas, ir gaisrus.
