Apie praskriejusius metus kalbėsim ilgai. Knygų gal nerašysim, o gal ir rašysim, bet tikrai prisiminsim. Kaip dužusių vilčių ir karų visais frontais laiką.
Pradėdami juos tikėjom – pandemija tuoj pasibaigs, jos suvaržytas gyvenimas teliks prisiminimas. Bet pandemija tik pakeitė spalvas, pašaipiai primindama: laikinumas yra amžina būsena.
Virusas chameleonas, pasitraukiantis ir vėl pareinantis su naujai pagaląsta dalge, šįmet, priešingai ne pernai, nebebuvo vienvaldis mūsų emocijų, nerimo, baimių, nesantaikos karalius.
Iš lyderio pozicijų jį stūmė bėgliai, palikę namus tolimam krašte, sugulę ant mūsų rytinės sienos, vėjų perpučiamos kryžkelės. Nė nežinia, kas gožė labiau – šie nelaimėliai ar kalio trąšos, didelė Kinija, užpykusi ant mažos Lietuvos dėl mažo Taivano, gal – Rusija, vėl mojuojanti vėzdu nuo Juodosios iki Baltijos jūros.
Kada pradėjome kasdien ir vis dažniau kalbėti apie karą?
Vasarą. Jos pradžioje nežinia kas pirmas pasakė – neteisėti migrantai ant mūsų sienos nėra migracija. Tai – karas, neskelbtas hibridinis, kuriame ir ginklas, ir auka yra tas pats, padirbtą svajonę už visą gyvenimą nusipirkęs žmogus.
Jeigu jau karas, tai ir kariaukim. Tokia galėtų būti metų frazė. Vidurvasarį Lietuva nusprendė apgręžti per Baltarusiją gabenamus bėglius. Tai metų įvykis. Svarbiausias metų sprendimas, pasiūlęs reiškinius vadinti tikraisiais vardais ir atmesti kreivai veikiančią sistemą. Tuo pačiu Lietuva pareiškė nesanti akla instrukcijų vykdytoja, nesvarbu, kaip gražiai ir tauriai jos atrodytų suguldytos ant popieriaus.
2021-ųjų kraitis – nebaigti karai, neišmoktos pamokos, aukštą tašką pasiekusi priešprieša, – iškeliauja su mumis į mūsų rytojų.
Lyg Kalėdų dovana atvilnijo Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros rekomendacija keisti, tiksliau, nutraukti atstūmimo politiką. Sieną neteisėtai kirtusius migrantus siųsti ne atgal į Baltarusiją, o vežti į pasienio punktus.
Kaip ironiška: sienos apsaugai sukurta agentūra siūlo sienų nesaugoti. Saugoti žmogaus teises. Kokį turinį talpinam kalbėdami apie šias teises? Ar žmogaus teisės tėra išmaldos pluta ir labdaros čiužinys, pasekmių laižymas? O gal labiau jas saugome stabdydami politinę prekybą žmonėmis?
Vertybinė politika. Dar viena dominuojanti metų tema. Plati, apimanti ne tik Rusiją su Baltarusija, bet ir milžinę Kiniją. Ir mokinanti.
Didžioji pamoka. Daug kam atradimas. Idėjos, vertybės, jų skleidimas nėra oras, nėra vien gražus skambesys. Jų sklaida turi praktines projekcijas ekonomikoje ir žmogaus gyvenime.
Kinija Naujųjų išvakarėse ragina nuoširdžiai, geranoriškai taisyti klaidas – tada prekyba vėl klestės. Baltarusijos viršininkas norėtų to paties – kad nematytume, truputį užsimerktume: kas tas žmonių žudymas, likimų luošinimas palyginti su geru bizniu, truputį tranzitiniu, kiek kontrabandiniu.
Kol kas nėra aišku, kokia bus materiali vertybinių mūšių išraiška. Kol kas ne vertybinis karas su Baltarusija, Rusija ar Kinija turėjo ryškesnį atspindį ekonomikai. Ne vertybinės, o išlikimo rungtynės su virusu lėmė nutrūkusias tiekimo grandines, išbalansuotą pasiūlą ir paklausą, jau pamirštus infliacijos šuolius.
Neuždirbti pinigai byra, augina norą pirkti, kainas ir prabangių daiktų stygių. Kas tai – klestėjimas ar tik jo miražas?
Jeigu gerove laikome pinigų kiekį, galime vadinti tai klestėjimu. Bet toks klestėjimas suvalgys tuos, kurie kantriai dirbo ir taupė. Jų santaupų, kaip ir svajonių, jau nebėra. Jis pribaigs tuos, kurie ir iki šiol buvo maži. Per šiuos metus atkeliavome į viešai nepripažintą turtingų ir gudručių rojų.
Jo taip pat nepavyks palikti. 2021-ųjų kraitis – nebaigti karai, neišmoktos pamokos, aukštą tašką pasiekusi priešprieša, – iškeliauja su mumis į mūsų rytojų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
