Sausio šaltyje nušvito ir nugriaudėjo Europos kultūros sostinės reginiai. Tuo pačiu metu jau girdisi, kaip Vilniaus milžinas ruošiasi mesti pirštinę Kauno žvėriui žiauriai tiksliai suskaičiuoto Lietuvos sostinės gimtadienio proga.
Nors nesiruošiu recenzuoti (bet norėčiau paskaityti rimtų žinovų reportažus) šiandienos viešųjų spektaklių ir festivalių turinio, jis yra susijęs su noru prisiliesti prie vieno subtilesnio Kauno kultūros bruožo. Kai improvizuotos Nemuno salos scenos šokėjai animuoja charakteringus miesto pastatus, nori nenori pagalvoji apie buvusius žmones, kurie juose kadaise gyveno. Juk ne pastatai, o juos kūrę žmonės yra kultūros branduolyje.
Akivaizdu, kad dramatiškas Lietuvos miesto likimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo gailestingesnis jo daiktams, nei žmonėms. Ateivių nacių ir jų vietinių talkininkų rankomis buvo išžudyti žydai. Sovietų ir nacių pastangomis buvo sunaikinta didesnė dalis visuomenės elito ir vienas – bet tikrai ištaigingiausias Jono Vailokaičio namas Kauno centre. Buvo ir Birželio sukilimas, kurio atminimas ir prieštaros, herojai ir aukos iki dabar it neatsakyto klausimo našta mūsų gyvųjų pečius slegia.
Tačiau net po viso to, net po karo ir po sovietų padu Kaunas dar ilgai dvelkė tuo, kas Europos kultūros esme vadintina: tai kasdienės elgsenos, delikataus mandagumo, neturtingų, bet gražių ir švarių žmonių tarpusavyje atsiskleidžiančių santykių formos.
7-8 dešimtmečių Kaune po apšempančių Vasario 16-sios Respublikos laikinosios sostinės pastatų paviršiumi slėpėsi, bet labai dažnai viešumą sušildydavo tų pagyvenusių ponių ir ponų manieros, kurias net sovietmečio eilėse galėdavai pastebėti. Bent jau man – Telšių vaikui ir Vilniaus studentui tai buvo pritrenkiančiai akivaizdu, kartais net keista. Rusų karo veteranų ir sovietų klapčiukų grubumas atspindėjo nugalėtojų elgsenas gatvėse, o čia kažkoks silpnųjų ir pažeidžiamųjų mandagumas.
Tačiau net po viso to, net po karo ir po sovietų padu Kaunas dar ilgai dvelkė tuo, kas Europos kultūros esme vadintina: tai kasdienės elgsenos, delikataus mandagumo, neturtingų, bet gražių ir švarių žmonių tarpusavyje atsiskleidžiančių santykių formos
Žinoma, doras kultūros istorijos tyrinėtojas pasakys (ir pripažins), kad tokiam publicisto sentimentui pagrįsti reikia rimtų socialinės ir kultūrinės antropologijos tyrinėjimų. Jų kaip ir nėra, tačiau gal dar galėtų būti. Viešieji spektakliai prie moralinės kultūros paveldo neprisiliečia. Galiausiai, juk ne pats kultūros formų pažinimas, bet papročių gyvastis ir paveldo tąsa pačiuose žmonėse, nefestivalinėje kasdienybėje yra svarbiausias dalykas.
Riedu Europos prospekto šiauriniu šlaitu link upės, link kultūros sostinės centro. Proginės vėliavos ir ženklai gatvės apšvietimo stulpuose. Ir kas tik nešvilpia pro šalį. Virš galvos plakatas. Kaunas – Europos kultūros sostinė: rodyk posūkius, praleisk skubantį, nesužvėrėk, nepyk ir nusišypsok! Jokių lenktynių nepralaimėsi.
Fantazija... O kas turėtų iškilti pėsčiųjų Laisvės Alėjoje – nesugalvoju. Nebent klausimą: Kiek Europos kiekvieno mūsų širdyje?
