Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Maskvoje atsirado unikali švietimo įstaiga – mokykla, pavadinta poeto Jurgio Baltrušaičio vardu. Ji buvo sumanyta kaip kultūrinis tiltas – čia buvo mokoma lietuvių kalbos, atvykdavo mokytojai iš Lietuvos. Tačiau po 2022 m. situacija pasikeitė: dabar mokykloje akcentuojamas patriotinis ugdymas, vyksta „pokalbiai apie tai, kas svarbiausia“, o mokiniai važiuoja ne į Lietuvą, bet „apžiūrėti Minsko lankytinų vietų“.
J. Baltrušaičio vardu pavadinta mokykla įkurta 1994 m. ir dešimtmečius buvo laikoma vienu pagrindinių lietuviškos tapatybės išsaugojimo užsienyje simbolių. Čia buvo mokomasi kalbos – tiek kaip gimtosios, tiek kaip užsienio, dalyvaujama kultūriniuose renginiuose, o abiturientai gaudavo papildomų galimybių stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Kaip interviu LRT.lt pabrėžė buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas, tokios mokyklos egzistavimas Lietuvai turėjo principinę reikšmę: „Mums buvo svarbu, kad Maskvoje gyvenantys lietuviai turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos ir susipažinti su kultūra.“
Savo ruožtu jo pirmtakas, buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje, o dabar Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas prisimena, kad projektas buvo rengiamas „su pakankamu entuziazmu“.
„Mokykla buvo pavadinta J. Baltrušaičio garbei, jai buvo skirtas naujas pastatas. Ant jo kabėjo iškaba, be kita ko, ir lietuvių kalba“, – sakė jis interviu LRT.lt.
Kaip pažymi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, mokyklos steigėja buvo Rusijos Federacija, o Lietuva jos niekada tiesiogiai nefinansavo, tačiau iki 2023 m. buvo remiami lietuvių mokytojai. Lietuvių kilmės abiturientams, atvykusiems studijuoti į Lietuvą, buvo mokamos Vyriausybės nustatytos stipendijos.
Nors pamokos J. Baltrušaičio mokykloje vyko rusų kalba, lietuvių kalbos čia buvo mokoma trimis lygiais – kaip gimtosios, kaip antrosios gimtosios ir kaip antrosios užsienio kalbos.
„Ši mokykla buvo vienintelė valstybinė mokykla Rusijoje, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba ir lietuvių tautinė kultūra, taip pat kai kurie kiti dalykai lietuvių kalba“, – pažymi ministerija.
Todėl Lietuva rėmė ir plėtojo šios mokyklos lietuviškąjį komponentą – buvo teikiama parama mokytojams, vykdžiusiems lituanistinį ugdymą, mokyklai buvo padedama apsirūpinti lietuvių kalbos vadovėliais ir kitomis būtinomis mokymo priemonėmis. Beveik kiekvienais metais keli mokyklos abiturientai laikydavo valstybinį lietuvių kalbos egzaminą Lietuvoje ir stodavo į šalies aukštojo mokslo įstaigas.
Kelis dešimtmečius mokykla buvo laikoma vieta, kurioje užsienyje išsaugoma lietuviška tapatybė. Taip pat mokykla aktyviai pristatė save kaip sėkmingą švietimo projektą. Tėvus traukė mokinių pasiekimai, dalyvavimas olimpiadose ir perspektyvos stoti į aukštąsias mokyklas. Abiturientai iš tiesų įstodavo tiek į Vilniaus universitetą, tiek į Maskvos valstybinį universitetą. Šie pasiekimai tapo mokyklos reputacijos kapitalu, leidusiu jai išlaikyti populiarumą ir mokinių srautą.
Po 2014 m. iškaba buvo nuimta
Pokyčiai prasidėjo 2014 m., po to, kai Rusija aneksavo Krymą. R. Motuzas, kuris 2015 m. pradėjo eiti Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje pareigas, pasakoja apie laipsnišką lietuvių kalbos vaidmens mažėjimą mokyklos programoje.
„Po Krymo įvykių prasidėjo spaudimas. Nuo pastato fasado buvo nuimta iškaba lietuvių kalba. (...) Etnokultūrinis komponentas palaipsniui buvo sumažintas iki minimumo. Pateiksiu tokį pavyzdį: 15 metų dalyvavau baigimo ceremonijose ir mūsų ambasados rengiamuose pasiruošimuose valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui. Tiems, kurie norėjo laikyti lietuvių kalbos egzaminą, Lietuva sudarė visas reikiamas sąlygas.
Paprašiau vieno iš mokinių parodyti man atestatą. Paaiškėjo, kad atestate lietuvių kalba jau nebuvo nurodyta. Po Krymo aneksijos lietuvių kalba atestatuose nebefigūravo. Ji liko tik kaip pasirenkamas dalykas“, – aiškina buvęs ambasadorius.
Pasak R. Motuzo, mokykla palaipsniui stiprino Lietuvos atstovų lankymosi ir dalyvavimo renginiuose kontrolę.
„Kai buvau ambasadoriumi, reikėdavo iš anksto pranešti, kas ateis rugsėjo 1-ąją arba dalyvaus ambasados renginiuose. Direktoriaus pavaduotojais buvo paskirti rusakalbės aplinkos atstovai, ne lietuviai“, – pasakoja pašnekovas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į mokyklos aplinkos pokyčius: nuo 2014 m. pradėta diegti privalomus elementus – nuo simbolinių praktikų iki dalyvavimo tam tikruose renginiuose.
„Atsirado privalomi ritualai, dalyvavimas programose, kurių anksčiau nebuvo“, – sako jis, pabrėždamas, kad kalba apie sisteminius pokyčius, o ne pavienius atvejus.
2022 m. visi ryšiai buvo nutraukti
Lemiamu momentu tapo 2022 m. vasaris. Tuomečio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje E. Bajarūno teigimu, būtent tada Lietuvos dalyvavimas mokyklos veikloje faktiškai nutrūko. „Visi ryšiai buvo iškart nutraukti – sutartys, ateities planai. Viskas buvo anuliuota“, – pabrėžia jis.
Kaip pažymi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, po 2022 m. vasario mokyklą paliko apie 20–25 proc. su Lietuva susijusių mokinių.
„Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, ministerija nepalaiko ryšių su mokykla, neteikia paramos mokytojams ir nekviečia nei moksleivių, nei studentų“, – pažymi ministerijos atstovai.
Oficialūs ryšiai su Vilniumi buvo nutraukti, tačiau tai nereiškė visiško atsiribojimo nuo praeities. Mokykloje išliko išorinis lietuviškas kultūrinis apvalkalas, tačiau mokyklos vidinis turinys vis labiau ėmė prisitaikyti prie Rusijos valstybinės švietimo darbotvarkės.
LRT.lt pateikė mokyklos administracijai keletą klausimų apie dabartinę padėtį. Laikinai mokyklos direktoriaus pareigas einanti Marija Jegorova, atsakydama į užklausą, atsisakė komentuoti situaciją ir nukreipė žurnalistus į Maskvos švietimo skyriaus spaudos tarnybą.
Rašytiniame atsakyme ji nurodė, kad norint gauti informaciją reikia pateikti oficialų prašymą „ant redakcijos blanko, pasirašytą atsakingo vadovo“ ir nusiųsti jį miesto skyriui, pridėjus straipsnio temą, klausimus, paskelbimo terminus ir redakcijos kontaktinius duomenis.
Tačiau, sprendžiant iš mokyklos interneto svetainėje ir socialinių tinklų paskyrose pateikiamos informacijos, šiandienis mokyklos gyvenimas – tai dviejų lygiagrečių pasaulių sambūvis. Viena vertus, kruopščiai puoselėjama lietuviška tapatybė: pavasarį čia rengiama Kaziuko mugė, gaminami tradiciniai saldumynai, skaitomos lietuviškos pasakos, vaikai svečius pasveikina žodžiais „Labas rytas“, veikia būreliai ir šokių ansamblis „Šaltinėlis“.
Į kultūrinę veiklą įtraukiami net ikimokyklinio amžiaus vaikai: mokyklos bibliotekoje vykstančių užsiėmimų metu jiems kalbama apie Baltijos jūrą, pasakojamos lietuviškos legendos, pavyzdžiui, Jūratės ir Kastyčio istorija. Vaikai stato „gintaro pilis“, susipažįsta su knygomis ir žaisdami įsitraukia į lietuvišką kultūrinį kontekstą.
Kita vertus, vis labiau pastebima integracija į Rusijos ideologinę sistemą. Mokykloje reguliariai rengiami „pokalbiai apie tai, kas svarbiausia“, veikia karinis-patriotinis klubas, pamokos ir užklasiniai užsiėmimai vis dažniau tampa valstybinės darbotvarkės atspindžiais, o mokiniai vyksta ne į Lietuvą, o „apžiūrėti Minsko lankytinų vietų“. Neseniai „Pokalbių apie tai, kas svarbiausia“ metu buvo aptariama Kosmonautikos diena.
„Mūsų pirmokai, klasėje išnagrinėję kosmoso tyrinėjimo istoriją, išvyko į įdomią ekskursiją į Kosmonautikos muziejų, kad dar išsamiau sužinotų apie beribį kerintį kosmosą. Muziejuje vaikai sužinojo daug įdomių dalykų apie pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą ir apie tai, kaip kosminiame laive ruošiamas tradicinis Naujųjų metų patiekalas – baltoji mišrainė“, – rašoma mokyklos „Telegram“ kanale.
Be to, artėjant Tėvynės gynėjo dienai, mokiniams pasakojama apie „drąsos tradicijas“, siejant jas su šeimos atmintimi ir herojiška Rusijos praeitimi. Vaikams siūloma apmąstyti žygdarbius, „dvasios stiprybę“ ir gynėjų – nuo senelių iki šiuolaikinių karių – vaidmenį. Šių užsiėmimų metu pabrėžiama, kad didvyriai „gyvena tarp mūsų“, o dėkingumas jiems reiškiamas simboliniais gestais – savomis rankomis pagamintais atvirukais.
Ideologinė kryptis tęsiasi ir kitomis formomis. Mokykloje vyksta vėliavos pakėlimo ir Rusijos himno giedojimo ceremonija, kurioje dalyvauja vyresniųjų klasių mokiniai. Atskiri užsiėmimai skirti istorinėms datoms – pavyzdžiui, Leningrado blokados pralaužimo metinėms. Mokiniai ne tik analizuoja šią temą, bet ir gamina simbolinius žetonus „Laukiu laiško“, atkurdami sovietinės karinės atminties elementus.
Net humanitariniai ir, atrodytų, neutralūs dalykai yra įtraukti į šią sistemą. Pamokose istorinės ir kultūrinės temos aptariamos per valstybinės interpretacijos prizmę, o mokyklos veikla – nuo viktorinų iki ekskursijų – ugdo lojalumą oficialiam pasaulio vaizdiniui.
E. Bajarūnas atkreipia dėmesį į prieštarą tarp lietuviško kultūrinio elemento išsaugojimo ir ideologinio Rusijos švietimo komponento stiprinimo.
„Man tai skamba labai keistai ir apskritai yra nepriimtina“, – sako jis, komentuodamas lietuviškosios kultūrinės krypties ir karinio-patriotinio ugdymo sambūvį.
Tačiau, pasak jo, Lietuva negali daryti įtakos susiklosčiusiai situacijai: „Mes nieko negalime padaryti. Tai jau yra Maskvos ir Rusijos švietimo sistemos teisė“.
Lėšos iš Kaziuko mugės į Chabenskio fondą
Reikšmingas ir šiemet mokykloje surengtos Kaziuko labdaros mugės epizodas. Mokinių surinktos lėšos skirtos Konstantino Chabenskio – žinomo aktoriaus ir Antono Čechovo Maskvos dramos teatro vadovo fondui. Formaliai jo fondas užsiima pagalba sunkiai sergantiems vaikams.
Tačiau paties K. Chabenskio figūra pastaraisiais metais yra atsidūrusi sudėtingesniame kontekste. Jis viešai vengia tiesioginių politinių pareiškimų, tačiau tuo pačiu vadovauja vienam iš svarbiausių šalies teatrų, kuriame po 2022 m. buvo atšaukti arba pakeisti prieš karą pasisakiusių režisierių projektai. Iš repertuaro dingo tokių režisierių kaip Dmitrijus Krymovas ir Kirilas Serebrennikovas pavardės, o prieš karą pasisakę aktoriai buvo atleisti. Pats K. Chabenskis iš Vladimiro Putino gavo valstybinį apdovanojimą ir pareiškė planuojantis teatre plėtoti karo temą.
Visgi, nepaisant to, kad mokyklos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su valstybės politika, Maskvoje gyvenantys lietuviai socialiniuose tinkluose diskutuoja, kiek laiko ji dar išsilaikys, ypač atsižvelgiant į dabartinius Lietuvos ir Rusijos santykius bei naujus Marijos Zacharovos lūpomis Rusijos valdžios išsakytus grasinimus Baltijos šalims.
Diskusijos dalyviai pabrėžia, kad etinį komponentą puoselėjanti Maskvos mokykla šiuolaikinėmis sąlygomis sugebėjo išsilaikyti pakankamai ilgai ir tai vertina kaip „didvyrišką“ pasiekimą. Socialiniuose tinkluose rašoma, kad prieš mokyklos reorganizavimą pasisakė tėvai ir patys mokiniai. Remiantis LRT.lt duomenimis, apie tai, kad mokyklą ketinama uždaryti arba bent jau reorganizuoti, kalbėjo ir kai kurie buvę jos darbuotojai.
Lietuviškos mokyklos užsienyje: „Turime padėti“
Interviu LRT.lt E. Bajarūnas pabrėžė, kad mokykla Maskvoje nebuvo išskirtinis reiškinys, o vienas iš platesnės ir seniai veikiančios lietuvių švietimo užsienyje rėmimo sistemos komponentų.
Pasak jo, Lietuva tradiciškai plėtoja dvi pagrindines diasporos švietimo formas. Pirmoji – tai vadinamosios sekmadieninės mokyklos, kuriose vaikai renkasi mokytis kalbos ir kultūros. Antroji – institucinės mokyklos, integruotos į kitų šalių švietimo sistemas, tačiau pasižyminčios lietuviška pakraipa.
„Yra tokios institucinės mokyklos, taip pat yra tai, ką vadiname sekmadieninėmis mokyklomis, kur vaikai tiesiog susirenka. Tai įprasta praktika“, – pažymi buvęs ambasadorius.
Pasak diplomato, parama tokioms iniciatyvoms nepriklauso nuo valstybės: „Esame maža šalis, todėl turime padėti mokytis kalbos, jei yra tokia galimybė ir susidomėjimas. Nesvarbu, ar lietuviai gyvena Rusijoje, Londone ar kur nors kitur“.
Tačiau istoriškai tokių mokyklų kūrimosi sąlygos skyrėsi. Pavyzdžiui, JAV lietuvių išeivija turėjo senas saviorganizacijos tradicijas. „Lietuviai Amerikoje patys steigė mokyklas, tai buvo perduodama iš kartos į kartą“, – sako E. Bajarūnas. Anot pašnekovo, Rusijoje situacija buvo kitokia: „Sovietmečiu tokie dalykai buvo draudžiami, todėl atgavus nepriklausomybę tai buvo kažkas naujo“.
E. Bajarūnas pateikia pavyzdžių apie lietuvių švietimo geografiją užsienyje. Rusijoje ir kaimyninėse šalyse veikė tiek neformalios, tiek labiau organizuotos struktūros: „Lietuviai rinkdavosi Irkutskе, Krasnojarske, Sankt Peterburge ir Kaliningrade, veikė sekmadieninės mokyklos“.
Atskirą kategoriją sudarė pilnavertės mokyklos su lietuviška etnine-kultūrine pakraipa, integruotos į nacionalines švietimo sistemas. „Tokia mokykla yra Rygoje – ji yra Latvijos sistemos dalis, bet turi lietuvišką elementą. Vokietijoje taip pat yra mokykla su senomis tradicijomis“, – sako jis.
Iš esmės šios mokyklos veikia kaip mišriosios: pagrindinė programa atitinka šalies nacionalinius standartus, o lietuvių kalba, istorija ir kultūra įtraukiamos kaip papildomas komponentas. „Tai mokyklos su pilna programa, tačiau su lietuvišku etninio paveldo elementu – jose mokoma kalbos, kultūros, vyksta šokiai, puoselėjamos tradicijos“, – aiškina E. Bajarūnas.
Taigi, jo teigimu, mokykla Maskvoje veikė pagal tą patį modelį, kurį Lietuva taiko savo diasporai: „Ji veikė ta pačia kryptimi – buvo remiami užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur jie bebūtų“. Tačiau Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, ryšiai su Rusijos švietimo organizacijomis nutrūko.
Vis dėlto R. Motuzas mano, kad visiškai atsisakyti darbo su jaunimu užsienyje, įskaitant autoritarines valstybes, negalima: „Lietuva neturėtų jų pamiršti“.
Galimomis priemonėmis jis įvardija švietimo ir kultūros iniciatyvas – stovyklas, seminarus, jaunimo programas, kurios galėtų palaikyti ryšį su lietuviška kultūra už Rusijos švietimo sistemos ribų.
Tuo pačiu buvęs ambasadorius pripažįsta, kad dabartinėmis aplinkybėmis tokie ryšiai yra riboti ir reikalauja atsargumo. Vis dėlto, jo nuomone, būtent sudėtingoje politinėje situacijoje svarbu išlaikyti bendradarbiavimo kanalus: „Tuos, kurie palaiko ryšius su Lietuva, reikia kviesti ir įtraukti – kiek tai įmanoma“.
