Galime šį bei tą apibendrinti po vakar dienos diskusijų apie Lietuvos gėdą ir „Belaruskalij“ pergalę. Ką mes sužinojome:
1. Dar 2021 m. gegužę pradėtas rengti sankcijų planas, kaip išvengti kontrsankcijų bei sumažinti Lietuvos geležinkelių ir uostų nuostolius. Pradėta taip ir liko pradėta, jokie sprendimai nebuvo įgyvendinti, visa liko popieriuose.
2. „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos bendrovė „Birių krovinių terminalas“ dar 2018 m. pasirašė ilgalaikę vežimo ir krovos sutartį, galiojančią iki 2023 m. Ją nutraukus Lietuva būtų priversta bylinėtis Europos Sąjungos (ES) arbitražo teismuose ir, ko gero, pralaimėtų bei turėtų išmokėti šimtamilijonines, o gal ir didesnes, kompensacijas iš Lietuvos piliečių kišenių. Keista, kad lapkritį „Lietuvos geležinkeliai“ paėmė avansą už vežimus, nes apie sankcijas jau žinojo.
„Lietuvos geležinkelių“ pagrindinis akcininkas yra Valstybė ir Susisiekimo ministerija, atitinkamai ir valdybą sudaro valstybės skirti asmenys. Kur jie buvo, ką veikė? Kita vertus, visi ekspertai pabrėžia, kad visada galima pagrįsti sutarčių nutraukimą, tačiau to negalima daryti paskubomis, reikia gerai paskaičiuoti teisines rizikas ir galimybes. Šis darbas nebuvo padarytas ir niekas nekomentavo, kad galvota šia linkme. Galima manyti, kad vyriausybė dirbo sau, įmonės sau, o biurokratai – sau.
3. Užsienio reikalų ministerija (URM), Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) bei Matas Maldeikis teigia, kad jei Lietuva neveš „Belaruskalij“ trąšų, jas veš Latvija ir Rusija, o Aliaksandras Lukašenka nenukentės, bet nukentės Lietuva. Esą tam, kad Latvija nevežtų, reikia, kad ES priimtų dokumentą dėl ES sankcijų „Belaruskalij“, tai nebuvo padaryta. ES atsisakė įvesti sankcijas, nes viena ES šalis blokavo. Visa tai yra beliberda, nes arba Lietuvos lobistai veikė blogai, arba buvo galima tiesiogiai susitarti ir su Latvija, ir su Norvegija, ieškant visiems naudingo sprendimo ir būdo įvesti sankcijas „Belaruskalij“. Tokie atsikalbinėjimai rodo, kad URM menkai bendradarbiauja su Latvija, Lenkija ir Šiaurės šalimis, jei nei ES, nei savo regione nesugebame susitarti.
4. Remiantis 1, 2 ir 3 punktais, galima pastebėti, kad Valstybė neveikia, tik vaizduoja. Valstybė veikia tada, kai priimami visi reikalingi įstatymai ir teisiškai vykdomos arba teisiškai pagrįstai nutraukiamos sutartys. Čia ne Rusija ar Baltarusija, kur diktatoriui paliepus kas nors padaroma.
Už neveiklumą turi atsakyti URM vadovas arba jo pavaduotojai.
5. Už visa tai, pagal Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą (2004 m.), atsakinga turėjo būti URM ir EIM, o ne Susisiekimo ministerija. Ar URM ir Gabrielius Landsbergis bei jo padėjėjai (Taivano vaduotojas Mantas Adomėnas) tai žino? Už neveiklumą turi atsakyti URM vadovas arba jo pavaduotojai.
6. Didžiausia gėda yra reputacinė. Ar mes tikrai norime nuversti A. Lukašenką, ar tam padarėme būtinus žingsnius, ar tik meluojame partneriams ir agituojame baltarusius, opoziciją kovoti, sėdėti kalėjimuose, laukti išlaisvinimo? Kam tas melas?
7. A. Lukašenka ir „Belaruskalij“ šokdina ir valdo Lietuvos ministerijas. Ir klausimas: kiek laiko Ingridai Šimonytei reikia išspręsti šias problemas? Ar vėl turėsime Astravo atominės elektrinės atvejį, kai nieko reikšminga nebuvo pasiekta, išskyrus tai, kad sakome, jog jų elektros neperkame? Vėl reikia pusės metų ar iki pat 2023 m. pabaigos?
