„Manyje yra dalelė dzūkės – senelis kilęs iš Ilgininkų kaimo, vyro tėvai Dzūkijoje turi sodybą. Esu įpratusi prie šio krašto miškų, keista kitokius matyti. Man miškas – smėlis, pušys ir viržiai“, – sako dainininkė Giedrė Kilčiauskienė. Ji Varėnos vasaros festivalio organizatorių pranešime žiniasklaidai sako, jog nė už ką neišduotų geriausių Dzūkijos vietų, kur jaučiasi rami, tyli ir sava.
Varėnos Dainų slėnis, kuriame birželio 6 dieną vyks vasaros sezono atidarymas, Giedrei kelia daug gražių prisiminimų, – ji čia koncertuos ne pirmą kartą, kadaise būtent čia vykdavo muzikos festivalis „Tamsta“.
Dabar Varėna į vasarą neria gamtos ritmu. Šiais metais į Dainų slėnį persikėlęs vasaros sutiktuvių festivalis dedikuotas vandeniui – gyvybės ir atsinaujinimo simboliui. Miesto svečiai kviečiami į žygius gamtoje, edukacijas, filmų peržiūras, vandens pramogas, gastronomines patirtis ir, žinoma, į muziką. Kartu su Giedre šventės scenoje pasirodys FC Baseball, „Ministry of Echology“.
Vasara Giedrei – aktyvus laikas. Vis dėlto, radusi laisvą akimirką, ji ruošia pabėgimo planą ten, kur pušų yra daugiau nei žmonių. „Po miesto triukšmo, po koncertų ir festivalių mažiausiai norisi žmonių, labiau – miškų, ežerų, jūrų, gamtos ir ramybės“, – sako ir pasakoja, kad anksčiau su šeima mėgdavusi iškylauti su palapinėmis, miegoti po žvaigždėmis. Turėjo netgi savo vietas – prie Merkio, prie Šalčios.
„Koks paradoksas – savo mylimas vietas pamirštame apsikrovę namais, daiktais, sodybomis. O kai viską turime, rodos, vėl ilgimės to, nuo ko pradėjome. Kokia egzotika grįžti į pradžią, į gamtą, atgauti savo prigimtį, pargrįžti, kur namai“, – kalba dainininkė.
Giedrė tikisi, kad jaunystės iškylų reikmenys rūsyje dar nesupelijo – būtų nuostabu juos išsitraukti ir su vyru Domu išsiruošti į žygį gamtoje.
O jei žygis nepavyktų, visada gelbsti Domo tėvų sodyba. „Man patinka ir uogauti, ir grybauti. Į mišką keliauju su anyta, ji žino vietas, kur grybai auga. Visada man sako: „Tu čia rink, čia grybų yra, o aš ten pažiūrėsiu.“ Bet, keista, mano pintinė dažniausiai lieka tuščia, o ji parkeliauja su pilna“, – juokiasi, čia pat pašmaikštaudama, kad vienos jos į mišką paleisti negalima – apsuk tris kartus, ir tikrai neras, kaip grįžti.
Giedrė įsitikinusi, kad tarp kūrybos ir gamtos galima dėti lygybės ženklą. Jei nedainuotų, vis tiek ką nors kurtų. Greičiausiai – sodus arba gėlynus. „Bet tai reikia daryti, kol esi jaunas, paskui sunku, nugarą skauda“, – juokiasi ir šmaikštauja, kad kol nebuvo tokia populiari dainininkė, mielai prižiūrėdavo savo sodą. Bet dabar su vyru turi tik kelis krūmus ir žoliapjovę.
„Viskam reikia laiko, resursų, jei nori save šimtu procentų realizuoti“, – įsitikinusi dainininkė.
Gamta šiandien, kaip ir žmonės, jų žvilgsniai, situacijos, kurias išgyvena, neišspręstos problemos, tampa jos kūrybos įkvėpimu. Sako sudedanti visa tai į koliažą, paslepianti kūrybiniame sandėliuke ir laukianti tinkamo laiko. Taip ir vyksta kūrybos apytaka – iš gatvės – į namus, iš namų – į gatvę, pas žmones, pas klausytojus.
