Prezidentas – ne gražiausia lėlė, kuri tik rankyte mums moja parduotuvės vitrinoje. Premjeras – ne tas, kuris pats iš savo kišenės dalija pensijas, išmokas ir ne tas, kuris atsako už visas mūsų gyvenimo problemas. Nors kartais, pažiūrėjus į viešąją erdvę, būtent toks vaizdas susidaro.
Tai pagrindiniai mūsų politinės sistemos subjektai, nuo kurių vis dėlto daug kas priklauso. Žinoma, premjero rankose galių sutelkta daugiausiai. O prezidento vaidmuo kuklesnis, bet jo galias de facto išplečia prezidento rinkimų modelis, t. y. būtent tiesioginiai, visuotiniai rinkimai, ir jo turimas pasitikėjimo reitingas, kuris prezidento žodžiui suteikia gerokai daugiau galios, nei kad ta pati Konstitucija. Šių politikų veiksmai, kalbėjimas užduota toną daugeliui vykstančių politinių procesų.
Tai nulemia ir tai, jog santykis tarp šių figūrų gali būti ir yra itin svarbus. Ir svarbiausias jis tampa kritinėmis valstybei situacijomis, kai jie vienas kitam gali būti ne tik tam tikru filtru ieškant pačių geriausių sprendimų, bet tuo pačiu ir parama, kai reikia maksimalaus visuomenės susitelkimo bei nėra laiko kaip vaikams peštis smėlio dėžėje dėl kibiriuko ir ginčą spręsti stuktelėjimu kastuvėliu per kaktą.
Kastuvėlio prezidentas iš rankų nepaleidžia, ką įrodo ir pareiškimas, jog Vyriausybė tyčia galėjo lėtinti vakcinacijos tempus, siekiant neįgyvendinti iškelto tikslo paskiepyti 70 proc. visuomenės iki „mindauginių“. Ar įmanoma po tokių pareiškimų grįžti į konstruktyvų dialogą? Žmogiškai – sunkiai, politiškai – tiesiog privalu.
Kokio visuomenės susitelkimo galime tikėtis, kai politikos Olimpe, atrodo, liko tik griuvėsiai? Mitą, kokie konservatoriai įžvalgūs strategai, jie patys sugriovė jau pirmaisiais kadencijos mėnesiais, iškėlę Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimą. Taip, klausimas vertas diskusijos, bet ar tokiu metu ir tokia forma, kai turi valstybėje didžiulę krizę ir tau reikia kaupti visą įmanomą paramą, įskaitant ir prezidento. Nejaugi buvo neaišku, jog tai bus priimta kaip karo paskelbimas?
Ir priėmė. Kastuvėlio prezidentas iš rankų nepaleidžia, ką įrodo ir pareiškimas, jog Vyriausybė tyčia galėjo lėtinti vakcinacijos tempus, siekiant neįgyvendinti iškelto tikslo paskiepyti 70 proc. visuomenės iki „mindauginių“. Ar įmanoma po tokių pareiškimų grįžti į konstruktyvų dialogą? Žmogiškai – sunkiai, politiškai – tiesiog privalu.
Bet matome, jog susitikimai nevyksta. Ir patarėjų pareiškimai, kaip viskas konstruktyvu, įtikina tiek, kiek įtikino prezidentūros pareiškimai, kad gegužę Vingio parke nuskambėjęs prezidento sveikinimas buvo visai Lietuvai šeimos dienos proga ir tikrai niekas nieko specialiai neplanavo.
Taigi, jeigu Raimundas Karoblis dar sugebėjo „atšalti“ ambasadoriaus postui, tai santykiai tarp premjerės ir prezidento turbūt nei atšals, nei atšils. Jie yra komoje, prijungti prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato, o tą kvėpavimą ir tepalaiko patarėjai, kurie dar kartais gal ir vienu kitu laišku apsikeičia.
Ir, kaip mes benorėtume, jog du pagrindiniai politikos veikėjai galėtų tiesiog bet kada vienas kitam paskambinti, pasitarti, pavyzdžiui, ką kuris ruošiasi daryti skatinant vakcinaciją, skambutis „Labas, Gitanai. Ingrida. Galim pasitart?“ bus sunkiai įmanomas, jeigu kastuvėlių iš rankų politikai nepaleis. Kastuvėlių mūšį derėtų baigti ir daliai Seimo narių. Nes kaina, kurią už tai moka valstybė, yra tiesiog per didelė.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
