Vanduo viduramžiais buvo siaubingas. Kanalizacijos nebuvo, išskyrus kelis didikų rūmus Romoje. Per Prancūzijos karalių pokylius tarp šokančiųjų vaikščiojo tarnai su naktipuodžiu. „Ponia, gal kas nori nusilengvinti?“
Paskui turinys buvo išpilamas į gatvę ir tekėjo žemyn. Kaimai spietėsi aplink pilis, nes gynyba buvo svarbiau negu smarvė.
Lietuvių liaudies dainos, ypač užrašytos XIX a., su meile mini šaltinėlį ir iš jo bėgantį upokšnį. Jaunimas susirinkdavo prie jo, gerdavo švarų vandenį, negalėjo sustoti – kaip skanu. Paskui sėmė „liepos kibirėliais“, „žalio vario neščiukėliais“ ir nešė brangų skystį namo. Kelis kilometrus. Yra lietuviškų pamokančių pasakų ir net dainų apie gerą, dorą mergaitę, kuri išgėrė vandens iš avies pėdos. Kaip jai blogai buvo.
Antroje vietoje buvo arba lietaus vanduo, arba iš trumpalaikių balų, arba nuo stogo. Jis sutekėdavo į kubilus, bet netiko žmonėms. Nes bėgo per šiaudinį stogą, neretai apipelijusį, su paukščių ir vabzdžių gaišenomis.
Todėl viduramžiais buvo visokių fermentuotų gėrimų. Apie mikrobus nebuvo girdėję, bet žmonės pastebėjo, kad jei skystis pavirinamas, o dar geriau – parauginamas, tai per vestuves nereikės ieškoti užkampio ir bėgti nei jaunikiui, nei jaunajai, nei svečiams.
Vokiškų kronikų autoriai, patekę į egzotišką Prūsiją, Žemaitiją, Lietuvą, rašė, kad gyventojai ten troškulį malšina keliomis rūšimis gėrimų. Pirmoje vietoje buvo midus. Tik nereikia manyti, kad tai saldus desertinis gėrimas. Pavadinimas apgaulingas. Sakoma, kad jo receptas pamestas. Negalima pamesti to, ko nėra.
Medus buvo atskiedžiamas vandeniu, geriau švariu, pridedama įvairių žolelių, šaknų, pumpurų, pripilama vakarykščio arba savaitės senumo raugo, supilama į statinaitę – ir po kelių dienų susidaro midus. Truputį putoja, šiek tiek saldus, turi alkoholio ir malšina troškulį.
Jeigu vaikas verkia, atrodo be priežasties, įgrūsdavo į burnytę gabalą duonos, išmirkytos gėrime. Todėl neūžaugos buvo dažnas reiškinys.
Raugė ir alų. Vietoje medaus naudojo salyklą – padaigintą, paskui džiovintų ir sumaltų javų nuovirą, užpiltą karštu vandeniu, dar salyklo pripildavo. Ir į statinaitę.
Pavasarį kai kurie medžiai paleidžia sulą. Jos gausiai išskiria beržai. Klevų mažiau, jų mūsų miškuose reta. Jie lepesni, kol ledynai nuo mūsų dar nebuvo pasitraukę, neaugo. Kai kuriose Kanados vietose auga ištisi klevų miškai. Tautinis kanadiečių desertas – blynai, užpilti klevų sirupu. Kanados vėliavos centre – raudonas klevo lapas.
Porą kartų bandžiau parsivežti klevo sėklų. Mūsų žemėje jos neišdygo. Kurmiai, o gal bakterijos suėdė, turbūt saldžios buvo, gal oro uoste buvo negailestingai peršviestos.
Lietuvoje tie du gėrimai keistu būdu susigiminiavo. ALUS ir SULA yra tas pats žodis, tik skaitomas iš kito galo. Truputį keista, nes lietuviško rašto tada dar nebuvo. Gal kas pajuokavo, taip ir prigijo.
Visi tie gėrimai buvo nestiprūs. Jų pavartojus, būtų buvę galima sėsti prie vairo, jei automobilių jau būtų važinėję.
Moterys vengė gerti lietaus vandenį.
Duodavo silpnoko alkoholio ir vaikams, ir kūdikiams. Jeigu vaikas verkia, atrodo be priežasties, įgrūsdavo į burnytę gabalą duonos, išmirkytos gėrime. Todėl neūžaugos buvo dažnas reiškinys. Mano tėvai – mokytoja ir vedėjas – dirbo giliame kaime, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kiekvienoje klasėje būdavo po du tris „nykštukus“. Dabar tai retas reiškinys.
Pagal gėrimus ir maistą Europa buvo dalijama į dvi dalis. Šiaurinę dalį vadino Barbarija. Tai mes. Į pietus nuo Čekijos, Šveicarijos ir šiaurinės Prancūzijos vyravo vadinamoji Romos arba Viduržemio jūros mityba, t. y. nedaug mėsos, bet daug daržovių, duonos ir dosniai vyno. Čia visuomet augo laukinės vynuogės. Senajame testamente minimas Nojus, pasigėręs nuo vyno. Antikos laikais vynuogės jau naudojamos. Kekės suverčiamos į kubilo dugną, merginos turėjo basos trypti. Prieš tai turbūt nusiaudavo, o sijonus nusimesdavo. Muilo tada nebuvo.
Išspaustos vynuogės buvo išgriebiamos, sultys nupilamos, kubile klojamas kitas vynuogių sluoksnis. Sunkus darbas. Spaudė kulnais. Kartais ateidavo muzikantas su fleita, būgnu ar mandolina. Sultis supildavo į statines ir gerai užkimšdavo. Mielių nereikėjo. Po poros savaičių galima gerti.
Galbūt paklausite – o kodėl jie nevarė naminės? Varė burtininkai savo reikmėms, gamino žolelių ir šaknų užpilus. Nors vienu kartu prisisunkdavo labai nedaug.
Mano vaikystė prabėgo prie istorinio vieškelio Vilnius–Ukmergė. 1941 m. birželį juo bėgo sovietų kariuomenė. Kai karas baigėsi, tanką tiesiog palikdavo ant kelio. Kitą dieną jis būdavo apiplėštas. Valstiečiai įsiropšdavo, surasdavo ir išlupdavo visus kuro ir aušinimo vamzdelius. Man mirktelėjęs vienas ūkininkas pasakė: „Dabar visas valsčius su skilandžiais ir lašiniais ateis pas mane“.
Panaudota medžiaga iš „Knife“, „Forum“ ir patirties.
