Nuomonės

2021.10.17 16:33

Algimantas Čekuolis. Mus moko gamta

Algimantas Čekuolis, žurnalistas ir rašytojas, LRT.lt2021.10.17 16:33

Jeigu pamatysite bitę, kuri elgiasi keistai, tarsi tinginė – pasėdi ant vieno žiedo, bet nektaro nesiurbia, ant kito, bet nesidomi jo žiedadulkėmis – galbūt ji geria paskutinį gurkšnį? Gal atsisveikina su žiedais? Ką mes žinome? Jeigu atskris daugiau bičių, šita pakyla ir skrenda tolyn, nors nieko įdomaus ten nėra.                    

Ji ne tinginė. Ji serga ir nenori, kad draugės užsikrėstų. Kai ateina vakaras, taps vėsiau ir ji mirs. Bitės nedvesia ir nestimpa. Apie bitę sakoma – mirė.

Yra bičių veislės, kurios, kad mirtų, tik išlenda iš avilio. Daugiausia tai tranai, atlikę savo užduotį. Pastaraisiais metais žmones užgriuvusi pandemija paskatino mokslininkus pasižiūrėti labai rimtai, kaip kiti gyvūnai ginasi nuo užkrečiamųjų ligų. Juk jie gyvena šioje planetoje ne vieną milijardą metų, visus tuos amžius buvo šlifuojami evoliucijos. O mes tik porą šimtų tūkstantmečių. Virdžinijos universiteto Mokslo mokyklos profesorė Dana Hawley pastaruoju metu atliko tyrimus ir eksperimentus, kuriuos išspausdino naujame „Science“ numeryje. Jos nuomone, tai gali būti naudinga ne tik kovojant su koronavirusu, bet ir su kitomis užkrečiamomis ligomis, kurių epidemijos dar gali įvykti.

Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į šikšnosparnius-vampyrus, nes tai labai išsivystę padarai. Turi sparnus, bet tai žinduoliai, maitinasi gyvulių krauju ir siurbia taip, kad gyvulys nieko nepajunta, gyvena poromis visą gyvenimą, bet tarsi prilipę prie kokių nors lubų ir tarpusavyje labai draugiški.

Kas čia svarbaus?

Visa jų milijoninė minia ruošiasi miegui. Tačiau kai kurie stengiasi pasislėpti ten, kur šešėliai ypač tamsūs. Kiti šikšnosparniai prie jų nesiartina, nors vietų „kabyklose“ trūksta. Po kelių dienų tie pasišalinę dar toliau. Serga ir visa kolonija tą žino. Per neapžvelgiamų ilgų šimtmečių evoliuciją išmoko laikytis atstumų ir kokio dydžio tas atstumas turi būti, nors olose vietos labai mažai. Tie, kurie nesilaikė tų taisyklių, liko be palikuonių. „Mums reikia išmokti visko iki detalių“, – rašo profesorė D. Hawley.

Ohajo valstijos universiteto dėstytojo dr. Geraldo Carterio studentai dėstytojui prašant pagavo 30 šikšnosparnių patelių. Jos trumpam užmigdytos ir įpurkšta nepavojingo, bet temperatūrą pakeliančio preparato. Kitai grupei buvo įleista placebo – visai bereikšmio skysčio. Svarbu, kad visi matytų, jog su visais buvo elgiamasi vienodai. Paskui visas išleido, bet su mikrosiųstuvais ant sprando. Jie rodė, kur yra ir ką daro šikšnosparnės. Paprastai jos draugauja su daugeliu patinų, bet šį kartą jų vengė arba susitikimas vykdavo labai trumpai.

Gali pasirodyti keista, kad profesorius ir grupė studentų, apsiginklavę brangia radioaparatūra, gaudyklėmis, pirštinėmis ir kombinezonais, važiuoja toli į tropikus ir laboratoriniais laikrodžiais matuoja, kiek minučių kopuliuoja vienos grupės patelės ir kiek minučių – kitos. Kadangi su žmonėmis eksperimentuoti negalima, o žinoti, kas darosi, būtina, milijonai guli kapuose pandemijos paguldyti – reikia žinoti viską.

Sebastianas Etockmaieris iš Teksaso universiteto pakartojo tyrimą. Jis dar pastebėjo, kad prie šikšnosparnių, kuriems pakilusi temperatūra, jų bičiuliai nesileidžia blusinėjami.

Rūpinimasis, kad kiti neužsikrėstų, būdingas ne tik žinduoliams. Termitams pavojinga viena grybelių rūšis. Teksaso universiteto entomologai sugavo 22 termitus ir paleido prie termityno. Tuoj pat pasirodė kiti, pradėjo keistai judinti savo pilvelius, bet nesiartino. Gal jie naudojo vabzdžių kalbą?

Kalifornijos universiteto studentai patalpino narvelyje kikilį. Jis buvo sveikas, bet gavo raminančių vaistų. Naujai įleisti kikiliai bėgo nuo jo į šalutinį aukštą.

D. Hawley sako, kad toks elgesys būdingas visiems gyvūnams. Aiškiai matosi, kad jie rūpinasi ne tik vieno bendruomenės nario išsaugojimu, bet visų.

Ciuriche dr. Patricia Lopez kelioms pelėms įleido suskaldytų vienos rūšies bakterijų tirpalo. Tos pelės pasijuto sergančios:

„Laukėme, kad sveikos pelės vengtų karščiuojančiųjų. Nieko panašaus. Bet karščiuojančios pasitraukė į nuošalų kampą ir tupėjo ten, kol pasveiko.“

Ne visada ir ne su visais gyvūnais taip elgiasi. Yra tokių, kurie, pajutę, kad kažkuo užsikrėtė, bando elgtis taip, tarsi būtų visiškai sveiki, ir iš visų jėgų bando silpnumus paslėpti. Gyvenantieji prie šeimų šunys ir katės instinktyviai slepia ligą. Veterinarai šitą problemą gerai žino.

Geriausiai elgiasi barsukas. Jis išrausia kelis urvus ir vienas iš jų yra ligos atvejui. Sveikas barsukas į jį nosies nekiša.

Kai kuriais atvejais patys gyvūnai atsikrato savo ligonių. Bitės, kaip minėjome, dažnai pačios izoliuojasi. Net ir bitėms kartais neužtenka ryžto. Tada sveikosios užpuola savo draugę, stumia ją arba net gelia. Gandrai tai daro atvirai – išmeta iš lizdo vieną ar net porą savo vaikų. Nebūtinai dėl ligos. Turbūt kažkas pasikeitė aplink ir tėvai mato, kad visiems neužteks maisto. Bet būna, kad kalta liga.

Vaikai kartais randa išmestus iš lizdo gandriukus ir apsiima juos globoti. Kartais pavyksta. Gelbėtojas turi būti labai pasišventęs. Gandrui reikia papjaustytos mėsos, žuvies, varlių, gal ir slieką paims. Jis greitai auga, nemažai teršia, žino, kas jo šeimininkas, nebijo savo aštriu snapu baksteli katei ar nedideliam šuniui. Kai pradeda skraidyti, retai laikosi vienoje sodyboje. Būna, kad prisijungia prie gandrų būrio. Bet tai irgi nėra paprasta. Privalo surasti „tolimo skraidymo mokyklą“. Nes yra skirtumas – nuo vienos balos nuskristi į kitą ir iš Lietuvos nuskristi į Egiptą ar Mauritaniją. To reikia išmokti.

Netoli Utenos mačiau tokią mokyklą.

Kalvotas dirvonas ir keli aukšti medžiai. Juose tupi gandriukų tėveliai, atvedę vieną ar porą jau apsiplunksnavusių vaikučių. Jų kojos dreba, matosi iš tolo, ypač per žiūronus.

Instruktorius tik vienas. Jis kažkaip išstumia abiturientą, tas krinta iš medžio, išskečia sparnus. Čiuožia oru nuožulniai žemyn, ilgosios sparnų plunksnos virpa, „instruktorius“ savo snapu, atrodo, jį palaiko. Nutūpė laimingai.

Abudu atsipučia, pakedena plunksnas ir „instruktorius“ priverčia mėginti oru čiuožti nuo kalvos.

Už poros savaičių skraidys kaip didelis.

Arba ne.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt